Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

Spektaklis LAISVĖS KAINA pagal Yana Ross.

laisves_kaina080310d1.gif

“Aš jau nebežinau kas yra gerai, o kas blogai?“ – ištaria R.W. Fassbinderio pjesės „Laisvė Bremene“ pagrindinė herojė Gešė Gotfryd (aktorė R. Valiukaitė), aplink save nunuodijusi visus tuos, kurie kėsinosi į jos laisvę, lyg antikiškoji Medėja nubaudusi savo vyrus ir vaikus už tai, kad trukdė jai gyventi pagal savo troškimus, pagal savo laimės sampratą. Gešė nejaučia kaltės ir neatgailauja, nes kas gali tiksliai pasakyti, kokią kainą galime mokėti už savo laisvę?!

Pjesę „Laisvė Bremene“ („Bremer Freiheit“), vienas žymiausių Vokietijos kino režiesierių ir dramaturgų, R.W. Fassbinderis, parašė 1972 m., pasitelkęs tikrą istorinį faktą – XIX a. pradžioje Bremeną sukrėtusią nuodytojos Geesche’s Gottfried bylą.

Vokietijoje įvairūs menininkai šią istoriją interpretavo ir vaizdavo labai skirtingai. Antai pirmasis spektaklis šios istorijos motyvais buvo pastatytas dar 1829 m. pagal po slapyvardžiu Weißenburg der Aeltere besislepiančio autoriaus tekstą ir vadinosi „Gesina – velnio nuotaka“ („Gesina – die Teufelsbraut”). Tuomet pagrindinė herojė buvo vaizduojama kaip velnio apsėsta.

R.W. Fassbinderis į šią istoriją pažiūrėjo visai kitu kampu. Kūrinyje „Laisvė Bremene“, Gešės Gotfryd niekas neskuba nuteisti. Atvirkščiai – čia nujaučiamos autoriaus pastangos ją suprasti, atrasti motyvus kodėl ji taip elgiasi? Gilintis į moters vidinį pasaulį, apskritai buvo viena iš mėgiamiausių šio režiesieriaus kūrybos temų, nepaisant to, kad pats Fassbinderis visą gyvenimą neslėpė, jog buvo gėjus.

Kodėl šį kūrinį pasirinko režisuoti Yana Ross, režisierė – moteris, tarsi nekėlė nuostabos, nes tai istorija apie moters kovą dėl laisvės, kurią galbūt tiksliausia gali pajausti, inerpretuoti tik kita moteris. Pati režisierė viename iš interviu prisipažįsta, kad supranta, ką reiškią besąlygiškai, aistringai siekti savo tikslo. Klysti, bet tikėti tuo, ką darai.

Toliau skaityti Spektaklis LAISVĖS KAINA pagal Yana Ross. →

AR AUKŠTAKULNIAI TRUKDO RAŠYTI?

title.jpg

Didžiojoje Britanijoje, vienas iš didžiausių knygynų tinklų “Waterstone’s” atliko tyrimą, kurio metu buvo prašyta įvardyti geriausias 5 knygas išleistas nuo 1982 metų. Rezultatai parodė, kad tarp išrinktų geriausių knygų šimtuko, triuškinama persvara dominavo vyrų rašytojų literatūra. Ką tai reiškia – vyrai rašo daugiau ar/ir geriau? Ne, visgi daugiau rašo moterys, bet tarp jų literatūros daugiau galima aptikti chick lit žanro skaitalus (mūsuose vadinamą lengvojo pobūdžio literatūrą), detektyvinius romanus, biografijas ir kur kas rečiau pasitaiko rimtosios literatūros atvejų. Kita vertus, tyrimo organizatoriai spėja, kad daugelis vyrų nesąmoningai rinkosi „vyrus rašytojus“ dar ir todėl, kad šie nemano, jog moteris savo kūryba galėtų kreiptis ir į vyriškąją lytį.

Tiesa pasakius, tai tik vienas iš daugelio tyrimų, pagal kurį galima spręsti, kad nors ir išbridom iš akmens amžiaus, o moterys vis labiau tampa emancipuotos, gerų rašytojų moterų pasaulyje vis dar toli gražu ne tiek pat kiek vyrų. Kas moterims trukdo siekti aukštumų šioje srityje? Kuo skiriasi ankstesniųjų moterų kūryba nuo šiuolaikinių? Šiandien visgi labiau norėčiau prisiminti įvairių laikmečių moteris-rašytojas, kurios nepaisant nepalankios politinės, socialinės situacijos ir visų kitų sunkinančiųjų aplinkybių, išdrįso surizikuoti pasirinkdamos nelengvą moters-literatės dalią, išdrįso dalyvauti tuo metu visapusiškai vyrų okupuotame kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, ir netgi kai kuriais atžvilgiais sugebėjo jį įtakoti, keisti. Toliau skaityti AR AUKŠTAKULNIAI TRUKDO RAŠYTI? →

G. šventiniam savaitgaliui rekomenduoja…

1.jpgNuostabių valdininkų dėka, ant nosies laukia dar vienas ilgasis savaitgalis. Kad jo nepragulėtumėte vien prie savo televizorių ar lioptopų ekranų, G. rekomenduoja pravėdinti smegenis sudalyvaujant bent viename iš daugelio dėmesio vertų kultūrinių renginių, kurie galėtų praskaidrinti žiempavasarines nuotaikas! Tikiuosi kiekvienas ras kažką savo skoniui ir pomėgiams. Tai gi, žiūrim, ką turim:

Vakar Nacionaliniame dramos teatre įvyko Yanos Ross premjera “Laisvės kaina”. Nors išsamesnių įspūdžių dar nespėjome surašyti, galiu drąsiai teigti, kad tai vienas iš geriausių paskutiniu metu pastatytų spektaklių Lietuvos teatro scenoje, kurį drįsčiau rekomenduoti reikliausiam žiūrovui. Vaidyba, režisūra, muzika, scenografija – viskas aukštumoje! Visa tai skubu pasakoti todėl, kad šiandien (t.y. kovo 7 d. 18 val.) turite galimybę sudalyvauti šio spektaklio antroje premjerinėje dienoje.

Teatro mylėtojus kurie savaitgalį planuoja ilsėtis ar svečiuotis Aukštaitijos kraštuose, Rokiškis kviečia į kasmetinį Rokiškio profesionalių teatrų festivalį. Tarp svečių galima išvysti beveik visų pagrindinių Lietuvos teatrų trupes.

Penktadienį kino gerbėjus pakvies net du tą pačia dieną prasidedantys festivaliai: 7-14 d. Tarptautinis moterų filmų festivalis “Šeršėliafam” vyksiantis kino teatre „Skalvija”, apie kurį daugiau galite pasiskaityti čia; kitas – „Pravda 1 minutės“ festivalis . Apie šio festivalio filmus Toliau skaityti G. šventiniam savaitgaliui rekomenduoja… →

Kultūros karuselė (vasario 27 – kovo 5d.)

“Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ organizacinis biuras “Menų spaustuvėje” pagaliau pristatė 2009-ų metų kultūrinę darbotvarkę. Kokius projektus, menininkų darbus ir kitas naujoves išvysime 2009 metais Lietuvoje, skaitykite čia.

“Lietuvos žinios“ inicijavo diskusiją tarp teatralų, kultūrologų ir kultūros politikos atstovų apie šiandieninę teatro situaciją Lietuvoje. Diskusijos metu, kurią vedė L. Donskis, buvo aptarta daug įvairių klausimų susijusių su teatro strategijos nebuvimu mūsų šalyje, prastomis sąlygomis žymiausiems Lietuvą pasaulyje garsinantiems režisieriams, susipriešinimu tarp valstybinių ir nevalstybinių teatrų ir t.t. Apie tai skaitykite J. Mičiulienės parengtame straipsnyje „Nesaldi teatro kasdienybė“.

Iš OKT šią savaitę turime naujieną, kad kovo 4 d. buvo surengtas susitikimas tarp OKT teatro steigėjų, atstovų ir kultūros ministro J. Jučo. O. Koršunovo teatro įkūrėjai pristatė Vilniaus miesto teatro sukūrimo idėją, kurio steigėjais siūloma tapti LR kultūros ministerijai ir Vilniaus miesto savivaldybei. Kalbėta, kad teatrui būtų verta pastatyti naujas patalpas, jame dirbtų ir vaidintų ne vien OKT, bet ir kitos trupės. Apie tai čia.

ore.lt apžvalgininkė Miglė Bareikytė dalinasi įspūdžiais apie šių metų A.LT nominantus ir nugalėtujus, bei patį renginį vykusį Lenkų kultūros namuose praeitą penktadienį. Daugiau – čia.

Daiva Šabasevičienė kalbina režisierę Yana Ross, kuri Kovo 6 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatys savo premjerą – Rainerio Wernerio Fassbinderio „Laisvės kaina“.

Kokį kultūrinį reiškinį šį kartą narsto mūsų karuselėje nuolat besisupantis Jurijus Dobriakovas? O gi menininko Sauliaus Vaitiekūno monumentalią instaliaciją „Requiem orkestrui”, kurią įkvėpė pamišusio genijaus F. Nietzsches vienas iš veikalų – „Viskas visiems“. Nagrinėdamas šį kūrinį muzikkultūrologas teigia: „manau, kad meno vartotojui, kaip pakankamai keistai ir specifinei žmonių rūšiai apskritai būdingi periodiški mazochistinių potraukių priepuoliai, noras būti prislėgtam, sutraiškytam, išprievartautam meno. „Rekviemas orkestrui“ neišprievartauja, bet slogią ir vaiduoklišką, nerimastingą atmosferą galvoje sukuria užtikrintai.“ Sudomino? Keliaukit čia. Toliau skaityti Kultūros karuselė (vasario 27 – kovo 5d.) →

Trumpametražių operų festivalis „NOA”.

noa-logo.jpg

Primename, kad šią savaitę vasario 28 – 29 d. vyks dvidienis Trumpametražių operų festivalis NOA – nepriklausomo akademinio jaunimo renginys, sutelkiantis ivairių disciplinu menininkus ir atlikejus, grindžiamas lygiaverte partneryste tarp poeto, kompozitoriaus ir režisieriaus.

Trumpametražių operų festivalis – specifinis, daugiamatis ir prieštaringas renginys, kurio taikinyje atsiduria šiuolaikinė kamerinė opera. Tai jungtinis jaunųjų sostinėje atsidūrusių menininkų projektas, kurio siekis dar kartą apibrėžti tarpdisciplininės operos teritorijas ir įkūnyti, komentuoti, reaguoti bei bandyti keisti šių dienų situaciją. Toliau skaityti Trumpametražių operų festivalis „NOA”. →

Kultūros karuselė (vasario 20 – vasario 27d.)

Pokalbį su filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ („No Country for Old Men“) kūrėjais Joeliu ir Ethanu Coenais išspausdino savaitinis žurnalas „Polityka“.

V. Woolf savo esė „Savas kambarys“ rašė, kad norint tapti rašytoja, moteriai reikia savo kambario ir 500 svarų metinių pajamų. O štai romanų „Seksas ir miestas“, „Lūpdažių džiunglės“ autorė Candace Bushnell yra Niujorko princesė: milijonierė mezganti romanus su milijonieriais, gyvenanti prabangioje rezidencijoje, dalyvaujanti pokyliuose modernių jachtų deniuose, besirengianti garsiausių mados kūrėjų drabužiais. „Gazeta Wyborcza“ pateikia straipsnio fragmentus apie Amerikoje vykstanatį mūšį tarp vadinamosios chick literatūros, t.y. lengvo bei malonaus skaitalo gražioms merginoms apie gražias merginas, pirkinius, mitybą ir gundymus, šalininkių ir šios literatūros priešininkių.

Jurijus Dobriakovas rašo apie utopiją dviejuose laike ir konceptualiam lygmeny susijusiuose dalykuose: debiutiniame Olgos Generalovos spektaklyje „Arbūzų cukrus“ Menų spaustuvėje bei Žeimių miestelio dvaru, kur jau antrus metus gyvena jaunieji menininkai Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė.

Skaitymo metų pradžioje „Metų knygos“ apdovanojimus iš kultūros ministro Jono Jučo rankų priims rašytojai – vilnietis Sigitas Parulskis ir klaipėdietis Rimantas Černiauskas. Plačiau apie praėjusių metų geriausių knygų rinkimus skaitykite čia.

Apie tai, kaip gerus rašytojus ir jų knygas gali nužudyti menkas vertėjas rašo dienraštis “Lietuvos rytas”. Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę bei vertėjo darbą ir ginti literatūros vertėjo profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2007 m. įsteigė Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius 3 metus. Toliau skaityti Kultūros karuselė (vasario 20 – vasario 27d.) →

Kultūros karuselė (vasario 14 – vasario 20 d.)

“Domino“ teatras Vilniuje kovo 16 d. švęs vienerių metų gimtadienį. Nors ir naujokas tarp Vilniaus teatrų, tačiau „Domino“ gali pasigirti nemažais pasiekimais. Per metus „Domino“ teatre buvo pristatyta ne viena didžiulio populiarumo sulaukusi komedija. Jame dirba garsūs, pripažinti režisieriai ir teatro trupės: O. Koršunovo Vilniaus miesto teatras, G. Ivanausko teatras, Cezario Grupė. Kokias naujienas “Domino” teatras žada artimiausiu metu, skaitykite čia.

“Vaikų literatūra yra didžiausias džiaugsmas – kvailiodamas gali kalbėti apie tai, kas kalbant rimtu veidu būtų jau panašu į mokymus ar pamokslus“, – prisipažįsta vaikų rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis. bernardinai.lt siūlo skaitytojams pašnekesį su rašytoju apie vaikų literatūrą, meilę, mintį, tampančią kūnu, valstybės požiūrį į vaikus ir Dievą.

Šokio teatro „Aura“ rengiamame penkių vakarų cikle pristatoma menų sintezė, kurią rengėjai kiek šelmiškai pavadino „Aura“ ir kiti demonai“. Bendras visų spektaklių kodas: juose vienaip ar kitaip keliama mūsų pasąmonėje glūdinčių fobijų, išgyvenimų ir patirčių įtaka mūsų elgsenai, tarpusavio bendravimui, o gal net ir žmogiškosios kultūros raidai.

Šią savaitę Dž. Irvingas svečiuosis knygų mugėje Vilniuje. Ta proga bernardinai.lt skaitytojams pateikia gana retai su spauda bendraujančio rašytojo interviu apie literatūrą, kinematografiją ir jo kūrybą.

Vilniaus knygų mugei rengiasi ir leidykla „Nieko rimto“, kuri trumpam virto kino kompanija ir susuko kino vaikystę, kai minios žmonių traukdavo pažiūrėti į stilingąjį Charlie’į Chapliną, filmuką. Apie Sigutės Ach naujas idėjas, kurios visada sukelia šypseną, skaitykite čia.

Živilė Pipinytė vėl siunčia laiškus iš Berlyno. Kartais, kol laiškai pasiekia adresatus, naujienos jau pasensta. Tačiau nepaisant to, kad jau žinome Berlinarės favoritus, manau, vis tiek verta paskaityti festivalio lankytojų dienoraščius ir įspūdžius. Toliau skaityti Kultūros karuselė (vasario 14 – vasario 20 d.) →

Nepriklausomybės dienos išvakarėse – J. Vaitkaus premjera „PATRIOTAI”

patriotai04photo-d.jpg

Penktadienį, Vasario 15d., Jaunimo teatro scenoje įvyko režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Patriotai“ (pagal Petro Vaičiūno pjesę) premjera. Nors labai neįtikėtina, bet pats režisierius patikino, kad tai grynas atsitiktinumas, jog šio sektaklio pristatymas išpuolė Nepriklausomybės dienos išvakarėse. O žiūrovams belieka džiaugtis šiuo atsiktinumu, nes J.Vaitkaus spektaklis kur kas labiau skatina susimąstyti apie patriotiškumo, pilietinės sąžinės savokas ir reikšmę mūsų gyvenimuose nei kasmet besikartojančio formato Vasario 16-osios progai skirti minėjimai aikštėse, mokyklose ir t.t.. Net jei ir gražiomis legendomis apie mūsų didžiavyrių darbus Tėvynės labui šiame kūrinyje nekvepia. Pasak paties J.Vaitkaus, spektaklyje susipina kelios temos – pseudopatriotizmas, veidmainystė ir apsimetinėjimas.

Petro Vaičiūno pjesė “Patriotai” (1926) – komedija, ne kartą jau statyta lietuvių teatre. Sutiksiu su režisieriumi, kad šios pjesės, kuriai jau daugiau negu 80 metų, aktualumas išlikęs toks pat, kaip ir tada, kai ji buvo parašyta. Spektaklyje stebi įvykius tokius pačius, kokie vyksta ir dabar Lietuvoje. Keičiasi terminija, politinis ir korupcinis žargonas, partijų pavadinimai, lyderių pavardės, bet… Esmė nesikeičia. Labiausia ir liūdina tai, kad stebint šį spektaklį supranti, kad per šitiek metų mūsų visuomenė, nors ir turi jau kur kas daugiau galimybių savišvietai, lavinimuisi ir sąžiningam pinigų uždirbimo būdui propaguoti negu prieš kelias dešimtis metų, vis tiek nė trupučio nepažengė į priekį. Todėl režisierius Nepriklausomybės dienos išvakarėse tarsi bando vėl iš naujo žiūrėti visuomenei į akis tam, kad pabustume iš apatiškumo, kad prisimintume, kas esame ir ar tokioje valstybėje svajojome gyventi, kovodami dėl jos laisvės?! Toliau skaityti Nepriklausomybės dienos išvakarėse – J. Vaitkaus premjera „PATRIOTAI” →