Tikriausiai sutiksite, kad viena iš didžiausių šios savaitės kultūrinių aktualijų buvo konfliktas tarp viešosios įstaigos VEKS ( „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ) ir vieno iš šios įstaigos steigėjų – Kultūros ministerijos. Pabandykime pažiūrėti į visą šią situaciją ir iš kitos pusės.

Pirma, ar niekam nepasirodė keistas pačios steigėjos, Kultūros ministerijos, žestas, viešai paskelbti nebaigto audito išvadas? Ar tai nėra valstybinės įstaigos etikos stoka? Kai viešinamos preliminarios išvados ir apie jas kalbama paslaptingai, peršasi viena mintis: tai daroma sąmoningai, siekiant kompromituoti, apjuodinti, mesti šešėlį. Ir dar liūdniau, kad gali pasirodyti, jog tai dar viena politinė intriga, iš kurios kažkas siekia pasipelnyti, pasigerinti savo įvaizdį ir pan. Apie tai „Vilniaus diena“ žurnalistės Dovilės Jablonskaitės rašinys – interviu „Politikai smaugia sostinę“.

Antra, tikriausiai spėjote jau išgirsti apie judėjimą „ekspertai.eu“ , kurie savais pareiškimais pirmieji ir užvirė visą šią istoriją – neva siekdami skaidrumo ir viešumo visoje VEKS veikloje ir ataskaitose visuomenei. Sutinku, kad visi turime teisę išsakyti savo nuomonę, kelti abejones, bet, ar tai nėra labiau panašu į suinteresuotų asmenų protestą? Tokių asmenų, kurie ne oficialiais duomenimis (bet itin patikimais) nepateko į tų laimingųjų sąrašus, tiksliau VEKS remiamų projektų programą (dėl to, kad šių paraiškos neatitiko koncepcijos, Europos komisijos keliamų reikalavimų), tad natūralu, kad kažkam sukilo ambicijos ir pyktis, o savo kūrybinį potencialą dabar išnaudoja projektui „Ieškokime razinkų…“. Toliau skaityti Kultūros karuselė: Savaitės aktualija – VEKS vs. Kultūros ministerija. →

Paskutinių poros savaičių kultūrinėje žiniasklaidoje daug kalbama apie šiandieninį Lietuvos teatrą, tiksliau apie juodąją duobę jame. Teatro dienos proga teatrologai ne tik organizavosi savo veiklos įvertinimo apdovanojimus, bet paraleliai pasirodė įvairūs teatro kritikų rašiniai, pasisakymai, bandantys analizuoti esamą situaciją teatre. Deja, dažniausiai ne itin optimistiniai, netgi atvirkščiai – jaučiamas šioks toks apgailestavimas, nusivylimas pastaraisiais lietuvių režisierių darbais ir politine Lietuvos teatrų padėtimi.

Bernardinai.lt išspausdino interviu su Vaidu Jauniškiu, kuris teigia, kad „ Mūsų teatre trūksta radikalių pareiškimų“. Be to kritikas teigia, jog „ jau prieš kelerius metus vienas lenkų kritikas rašė, kad mūsų laukia septyni liesos karvės metai – tai jie atėjo, jie tęsiasi, ir labai stipraus teatro šiuo metu neturime. Yra normalus, geras, europinis teatras – ir iki viršūnių pakylantis, ir vis dar savitos teatrinės kalbos, kuri jau pasenusi. Gal labiau ne pasenusi, o inertiška.“  Straipsnyje galima rasti ir kitas įžvalgas, pvz. apie tai, kad lietuvių režisieriai labai atsargiai elgiasi su dramaturgija, trūksta radikalių pareiškimų, savito konstruktyvaus režisieriaus matymo, savos interpretacijos, o, kaip bandančius iš to vaduotis, linksniuoja jaunus režisierius: A. Jankevičių su spektakliu “Poliklinika” ar A. Areimos “Kelionė į kambario vidų.”

Savaitraštyje “7 md” Rasa Vasinauskaitė kalbina teatrologę Audronę Girdzijauskaitę. Iš Audronės liejasi mintys apie tai, kad šiandieninis teatras jos nedomina, nes priėjome tokią ribą, kai profesionaliame teatre, pavyzdžiui, Nacionaliniame dramos ar Jaunimo, kuriuos mes ir vertiname kaip profesionalius, rodomi saviveikliniai spektakliai. Dar teatrologė išskiria labai teisingą požiūrį į tai, jog dabar teatras tik perpasakoja, iliustruoja dramos kūrinį – daro tai geriau ar blogiau, bet tai nebeįdomu. Žmogaus vidus užkabinamas labai retai. Ir šiandienos režisierių poziciją, požiūrį į tą žmogų retai beišvysi. Tad, jei teatras šiandien neturi savo požiūrio į gyvenimo reiškinius, ar gali jį turėti žiūrovas? Jis po spektaklio lieka abejingas, jam tas pats, koks tai yra spektaklis. Nors salės pilnos, bet išėjęs po spektaklio žmogus apie jį nekalba, negalvoja. Net teatro kritika dažnai pasirodo paviršutiniška, ne vertinanti, o labiau atpasakojanti – jai nebėra svarbus spektaklio geluonis, jei dar toks spektaklyje apskritai būna.

Kita muzikinė šios savaitės aktualija – A.Mamontovo albumo „Geltona. Žalia. Raudona“ pristatymas sostinėje. Apie koncertą Vilniuje rašo delfi.lt straipsnyje “A.Mamontovo „trispalvio“ albumo triumfas Vilniuje”. Įspūdžiai ne itin gausūs ir “muzikalūs”, bet patys, gyvai nematę ir negirdėję, tenkinamės tuo, ką parašo kiti, ir „dovanotam arkliui į dantis į nežiūrim.”

Palangos kultūros klubo „Ramybė“ dėka imu prisijaukinti Palangą. Ši vieta per paskutinius metus tapo vis labiau klestinčiu kultūriniu židiniu, sugebančiu prisivilioti pas save geriausius šalies ir užsienio menininkus. Taip, tai vienas iš tų klubų, kuris šaunių, charizmatiškų šeimininkų dėka turi savitą aurą, bohemiškai jaukią aplinką, į kurią visada malonu sugrįžti. Tai pripažįsta ne tik čia viešintys muzikantai, rašytojai, aktoriai, bet ir vis gausėjantis šio klubo gerbėjų, lankytojų ratas, dažnai nepatingintis dėl vertingesnio renginio atvažiuoti net iš sostinės.

Klubas „Ramybė“ šiais metais organizuoja renginių ciklą užvadintą „Skaitymo metai „Ramybėje“. Šia proga organizuojami vakarai su žymiausiais rašytojais, poetais: įvairiomis formomis (vaidinimais, skaitymais ir t.t..) pristatoma jų kūryba.

Kovo 29 dieną 17 val. buvo surengtas susitikimas su vienu populiariausių šiuolaikinės literatūros autoriu – rašytoju, poetu, eseistu Sigitu Parulskiu. Svečią kalbino rašytojas Rolandas Rastauskas. Toliau skaityti Skaitymo metai „Ramybėje” : Sigitas Parulskis ir „Nesibaigianti vienatvė dviem” →

Teatro dienos proga jau tapo tradicija kasmet Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti komisijos atrinktus geriausius paskutinio sezono teatralus ir jų darbus. Šiais metais apdovanojimų iškilmės vyko Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, renginį režisavo Vytenis Pauliukaitis. Renginį vedė, neįprasta matyti scenoje pora – TV laidų vedėjas Rolandas Vilkončius ir aktorė Rimantė Valiukaitė. Jei televizijos vandenyse Rolandas jaučiasi užtiktrintai, tai šį kartą teatro scenoje šalia jam kompaniją palaikiusi aktorė jautėsi kur kas drąsiau ir užtikrinčiau. Vesdama renginį, R.Valiukaitė savo humoristiniu stiliumi ir lengvai ironiškomis replikomis gelbėjo ceremoniją nuo nuobodokos oficialios formos. Na, bet gana apie R.Valiukaitės ir V.Pauliukaičio kartu surengtus šou…

Užtikrintai šiais metais visus laurus „nunešė” Jono Vaitkaus spektaklis „Patriotai“ (pagal Petro Vaičiūno pjesę), kurio kūrybinės komandos nariai šiemet apdovanojimuose pelnė net penkis Auksinius scenos kryžius.

J. Vaitkus, kaip geriausias praeitų metų režisierius, buvo iškviestas apdovanoti šių metų tos pačios nominacijos nugalėtoją ir rodos nei pats, nei kiti labai nenustebo, kai atplėšęs voką, ten ir vėl rado savo pavardę. Režisierius šį kartą niekam nedėkojo, tik apgailestavo, kad šiais laikais teatruose nebeliko režisierių ir juos greit reiks įrašyti į raudonąją knygą. Iškilo natūralus klausimas – ar tik ne dėl tos pačios priežasties antri metai nėra kam daugiau teikti šios nominacijos, kaip tik J.Vaitkaus darbams ir pačiam režisieriui? Ar tikrai „Patriotai“ yra metų šedevras, geriausia kuo galima pasididžiuoti „teatro šalimi” vadinamoje Lietuvoje? Toliau skaityti „Patriotų“ triumfas arba įspūdžiai iš Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonijos. →

Šventės, aišku, yra gerai, bet… Joms pasibaigus siūlau sužinoti, kas per pastarąją savaitę įvyko kultūriniame gyvenime:

Vilniaus etninės kultūros centras kovo 28 d., penktadienį, 19 val. kviečia į įspūdingą ugnies ženklų ir muzikos misteriją „Šventaragio ugnys“ skirtą pavasario lygiadienio šventei paminėti.

Audronis Liuga savo straipsnyje “Ateis ir sąžinei pavasaris” dalinasi mintimis apie šiandieninę teatro situaciją bei kalbina Lietuvos režisierius: Oskarą Koršunovą ir Eimuntą Nekrošių

nytimes.com publikuoja reportažą iš Niujorko Gugenheimo Muziejus, kuriame šiuo metu reprezentuojama vieno garsiausių kiniečių menininko Cai Guo-Qiang „Aš noriu tikėti“ („I Want to Believe“) paroda. Nuorodoje rasite ne tik kūrinių aprašus, bet ir įspūdingiausių darbų foto galeriją.

lrt.lt rašinyje „Festivalis – nedidelio miestelio didelis turtas“ rašo apie artėjantį penkioliktąjį Birštono džiazo festivalį, kurio organizatoriai žada šiemet stebint klausytojus ne garsenybėmis, o naujais vardais.

delfi.lt straipsnyje ” „Vartuose“ – urbanistinis tapybos abstrakcijų proveržis” rašo apie ketvirtadienį, „Vartų” galerijoje atidaromą vokiečių menininko Heinz-Hermann Jurczek tapybos paroda. Čia bus galima išvysti naujausius didelio formato abstrakcionizmu ir klasikiniu modernizmu persmelktus kūrėjo darbus.

„Valstiečių laikraščio“ apžvalgininkė Daiva Drulytė rašinyje „Medinės skulptūros sužavėjo BBC” rašo apie Garliavoje gyvenantį skulptorių Adolfą Teresių ir jo medines skulptūras, kurios taip sužavėjo BBC televizijos žurnalistus, kad jie padarė lietuvį menininką savo kuriamo serialo herojumi.

„7md” apžvalgininkė Kora Ročkienė rašinyje „Vaizdajuosčių nostalgija: neskubėkite išmesti“ parengė sutrumpintą, dienraštyje „New York Times“ spausdintą autoriaus Denniso Limo, tuo pačiu pavadinimu straipsnio versiją. Straipsnyje rašoma apie tai, kokį vaidmenį atliko vaizdajuostės ne tik technikos pasaulyje, bet ir įvairių režisierių kinematografiniuose darbuose. Toliau skaityti Kultūros karuselė (kovo 19- kovo 26d.) →

… arba nuorodos į kultūros naujienas, kurias privalote perskaityti:

Tinklapis “Menų faktūra” kartu su Kultūros ministerija skelbia pretendentus „Auksiniam scenos kryžiui”.

Laima Karaliūtė interviu „A. Mamontovas tikisi pasiekti neliečiamųjų statusą” kalbasi su dainininku apie naują albumą, pilietinį manifestą ir kitus bandymus gelbėti pasaulį.

Giedrius Kuprevičius straipsnyje „Be protesto?“ samprotauja apie meno kūrinius gimstančius ten, kur laisvas menininkas turi nuolatos kovoti su jo meninę laisvę varžančia aplinka. Ir kiek verti tie prisitaikėliai, meną kurdami pagal užsakymus, be polėkio, be aistros, be ambicijų, be protesto..?

Emilija Visockaitė straipsnyje „Muzika lenkų kultūros namuose“ dalinasi įspūdžiais apie vasario 29 d. vykusius jaunimo alternatyvios muzikos apdvanojimus subūrusius krūvon įvairaus plauko atstovus – nuo besišypsančių Orlovos gerbėjų, spalvotų pankų ir gintaru pasipuošusių pagonių iki pajuodavusių gotų ir ilgaplaukių metalo žaliūkų.

Vida Savičiūnaitė straipsnyje „Naują parodą atidarė kankinami viščiukai“ svarsto apie performanso „cypsinčios mandalos“ prasmę bei meninę idėją, kurią surengė grupė POST ARS, naujos galerijos „101” atidarymo proga.

Asta Andrikonytė apžvalgoje “S. Dali sapne skamba ir rusiškos dainos” aprašinėja Šv. Kotrynos bažnyčioje įvykusią naujos lietuviškos operos (sarsuelos) „DaliGala“ premjerą.

Delfi.lt praneša, kad bilietai į „Vilnius – Dakaras“ spektaklius ištirpo per 15 minučių.

Jogundė Montvydienė pateikia info iš leidinio „The Guardian“. Tema: “Skaitymas gydo kaip vaistai”.  Čia aprašinėjamas Didžiojoje Britanijoje veikiančio projekto „Įsitrauk į skaitymą“ terapijos poveikis, žmonėms turintiems įvairių fizinių ar psichinių negalių, kaliniams, problemiškiems paaugliams, žmonėms, besigydantantiemss nuo priklausomybių ir pan. Toliau skaityti Kultūros karuselė (kovo 12- kovo 19d.) →

Ir vėl… Tiems, kurių gyvenimas neapsiriboja politinėmis naujienomis, „Žmonėmis” ar „Paparaciais.lt”, siūlau pasinerti į kultūros karuselę – bent jau vilniečiai, iki Vilniui tampant kultūros sostine, turi tapti kultūringais.

Maskvoje spektaklį „Vargas dėl proto“ pastatęs režisierius Rimas Tuminas sužinojo, kad jis nelabai gerai išmano savo darbą. Tokių užuominų pažėrė teatre apsilankęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Rūtai Oginskaitei „Urvinio žmogaus“ prodiuserių įsipareigojimai – nesiūlyti, bet kokio šlamšto – dabar, po „Boeing Boeing“ premjeros skamba kone kaip anekdotas.

Goda Rupeikaitė rašo apie kovo 14–15 dienomis įvyksiančią operos-sarsuelos „DaliGala“ premjerą, vaizduojančią žymaus ispanų dailininko Salvadoro Dali ir jo gyvenimo mūzos Galos Eluard santykius.

Apie „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ kino projektą kuris sujungs dvi Europos kultūros sostines: Vilnių ir Lincą (Austrija).

Venecijoje įvyko žurnalo „Premiere“ pokalbis su Timu Burtonu bei pagrindinį Svynio Todo vaidmenį sukūrusiu Johhny Deppu. „7md” spausdina sutrumpintą interviu, kurį parengė Kora Ročkienė.

Jurijaus Dobriakovo interviu su kultūros ministru Jonu Juču apie nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo tvarką ir kiek plačiau – apie kultūros politiką Lietuvoje.

NTV kuria fimą apie kultinę Rusijos muzikos grupę „Agata Kisti“. Šio filmo vieną iš herojų taps jų videomūza ir draugė, įžymus modelis bei aktorė – Renata Mikailionytė, kuri nusifilmavo trijuose svarbiausiuose grupės klipuose – mini meniniuose filmuose.

Viktorija Dračiuk dalinasi įspūdžiais iš Kovo 7-ą Vilniuje įvykusio dainininkės Gabrielle koncerto. Toliau skaityti Kultūros karuselė (kovo 5 – 12d.) →