Supergrass praktiškai yra tipiška britų rokelio grupė. Šurmulį savo šalyje debiutiniu albumu jie sukėlė dar 1995 metais ir netrukus buvo tiesiog… užmiršti. O juk jų rokenrolas ne toks pat, kaip šiandienos žvaigždučių The Kooks, Razorlight, ar tų pačių Arctic Monkeys – labiau subrendęs. Mano nuomone, Supergrass yra viena iš labiausiai neįvertintų grupių.

Šiandien, kai kas antra Britanijos „banda“ tarsi bando stoti į pretenzingą eilę kažkur po The Beatles ir Oasis(?), Supergrass‘ai yra labiau panašūs į tuos, kurie tiesiog būtų išaugę vienoje šeimoje su šiais, nesuskaičiuojamos galybės į rankas gitaras imančių Britanijos berniukų stabais ir kelrodėmis žvaigždėmis. Ir, aišku, paveldėję dalį jų dainų rašymo talento. Įsivaizduoju: štai John Lennon sėdi savo namo svetainėje prie pianino ir klavišais piešia kokio „Imagine“ gaidas, o štai dar visai mažas Gaz Coombes ropinėja ant sofos, stebi, klauso ir jau nevalingai dedasi į galvą, kaip gimsta TIKROS dainos. Aišku, vaizdelis vertas Simpsonų epizodo, tačiau mintis turėtų būti aiški. Toliau skaityti SUPERGRASS – “Diamond Hoo Ha” (EMI, 2008) →

Pastaruoju metu vis rečiau ieškau naujų grupių. Gal tai nusivylimas visais tais „next big thing‘ais“ – nežinau. Tačiau ant šios užkibau. Vien dėl pavadinimo! Ir nesuklydau!! Flowers Forever – prieš akis kaip mat išdygo hipių komuna: vaikinai su gitaromis rankose ir merginos su gėlėmis plaukuose. Jaučiu nepaaiškinamą trauką šiai kultūrai. Kita vertus, yra dvi šio hipiško reikalo muzikinės pusės. Vienoje – prie laužo su gitara sėdi vienas toks, pavyzdžiui Devendra Banhart, o kiti, jaukiai įsitaisę, klauso jo pasakojamų istorijų. Tuo tarpu čia turime tą „kitą“ pusę – sentimentai traukiasi į šoną, prasideda pasiutusi orgija. Trumpas intro, instrumentų susiderinimui, dozė narkotikų įspūdžių paaštrinimui (ginkdie nepropaguoju, tik cituoju: „shit was coming out your mouth/ i was taking drugs“) ir… važiuojam! Groja ne tik visi turintys gitaras – prisijungia ir iš kažin kur atsiradę pučiamieji, skamba pianino klavišai, ritmą, aišku, palaiko būgnininkas, tekstus pila kažkoks „apsinešęs“ Jim Morrison gyvenimo filosofijos sekėjas, tempas greitėja ir letėja… Pažiūrėk į viršelį – šio veiksmo dalyvių yra daug (ir ką čia veikia maži vaikai?!)… Toliau skaityti FLOWERS FOREVER – “Flowers Forever” [Team Love, 2008] →

Trečiajį Škotijos sūnų ir dukterų albumą prodiusavo Bernard Butler. Buvęs Suede‘as tokias pačias paslaugas teikė ir A†A The Libertines, ir g. kažkada aprašytiems The Veils, ir tik šiemet debiutavusiems 1990s. Kas iš to? Su 40 minučių siekiančia trukme, „This Gift“ pagaliau yra tikrai panašus į albumą, o ne į EP, kaip pusvalandiniai smarkuoliai „Love the Cup“ (2003) ir „The Repulsion Box“ (2005). Dar – tai be abejonės labiausiai „klausytojui draugiškas“ albumas. Bet… ai, pasakysiu tiesiai šviesiai – jis ir labiausiai popsinis. Jei patinka The Gossip ir panašios „boba duoda roko“ grupės, gali užsikabinti ir už šito, bet man vietomis viskas darosi panašu gal net į Gwen Stefani, ir tai jau vargiai gali būti komplimentas. Tuo labiau, kad išgirsti šios grupės dainas skambant pop muzikos čartuose vis tiek atrodo nerealu. Ta keista saldumo riba tarp pirmųjų Sons & Daughters albumų ir naujojo darbo, atrodo vos juntama, bet, visgi, man ji yra lemiama. Viena, kas liko nepakitę, tai užtikrintas ritmas, leidžiantis trepsėt koja tas visas 40 minučių. Aš dėkoju ir už tiek. O Jūsų įvertinimui – antrasis albumo singlas – „Darling”:

[youtube OU6rgA4xG-0]

http://www.myspace.com/sonsanddaughters

Nors ir kiek neįprasta forma, visgi šią temą visai šviežiai užvedė offca. Taigi, šūkteliu „valio” ir perimu estafetę su pamąstymais apie tai, kad mano ausims praėję metai nebuvo pernelyg dosnūs. Asmeniniai favoritai Kent, Manic Street Preahers, Saybia, Sterophonics, Travis išleido silpnesnius įrašus, o dar palyginti šviežiai sužibusios žvaigždutės Art Brut, Bloc Party, Clap Your Hands Say Yeah, Kaiser Chiefs nesugebėjo išvengti „antrojo albumo sindromo“. Kita vertus, abiejose kategorijose atsirado tokių, kurie „ir vėl“ užlipo į geriausiųjų sąrašą.
Ilgai nepilstant sumuoju – perklausyta ir įvertinta pusantro šimto 2007 m. išleistų albumų, geriausieji (ne dažnai pasitaiko, tačiau šiemet absoliutaus nugalėtojo neturiu), mano (ne)kuklia subjektyvia nuomone yra (abėcėlės tvarka):

AIR „Pocket Symphony“
Praktiškai visi šių prancūzų albumai (išskyrus „10000 Hz Legend“) yra vienodi. Naujiena šįkart nebent tik balsus paskolinę Jarvis Cocker ir Neil Hannon (The Divine Comedy), o šiaip ir vėl albumas eksploatuoja jau klasikinio „Moon Samari“ muzikines temas. Tačiau ir vėl viskas gaunasi žiauriai gražiai.

← Toliau skaityti G.eriausi 2007 metų albumai pagal liu →

Panašu, jog ir muzikoje amžius daro savo… „Oblivion With Bells“ yra septintasis Underworld studijinis albumas, ir jis yra neabejotinai pats ramiausias visoje grupės diskografijoje. Taip, dar praeitais metais duetas darė gyvą reivą Litexpo rūmuose, o aš negalėjau atsistebėti tada 49 metų amžiaus Karl‘u Hyde‘u, kuris, tarsi koks „apsinešęs“ vaikigalis ant scenos šėlo stipriau negu pusė tuometinės salės auditorijos. Ir visgi su pora metų jaunesniu Rick‘u Smith‘u užsidarę įrašų studijoje šie dėdės tapo santūrūs. Naujajame albume nebėra nieko panašaus į „Born Slippy“, ar „Cowgirl“ siautulį, t.y. neliko to, kuo Underworld buvo garsūs. Vietoj to girdime liūliuojančias melodijas, labiau tinkančias fonui miegamajame, nei linksmybėms naktiniame klube. Tačiau… viskas skamba taip nuostabiai, kad turbūt dabar dažnas klausytojas susimastys kuri Underworld pusė jam labiau patinka. Keistos paralelės mano galvoje – kažkodėl klausant naujuosius kūrinius prieš akis savo 5R šoka… James‘ų Tim Booth. Aišku asociacija grynai asmeninė, tačiau esmė – tas pats muzikinis transas. Juk galų gale „Oblivion With Bells“ nesupainiosi su jokia kita grupe – nors ir netekę greičio, tai yra tie patys Underworld. Tik jei anksčiau tokia muzika sudarydavo dalį albumų muzikinio fono, tai dabar turime visą, 100% tokio turinio užpildytą albumą. Man ta Underworld ramuma visada labai patiko, tad skubu įvardint „Oblivion With Bells“ vienu geriausių elektroninių darbų šiais metais ir neriu atgal į dueto kuriamą transą. Beautiful burnout, beautiful burnout…