Bet gėda tokia pat, kaip ir visa kita: jei pakankamai ilgai gyveni apsigėdinęs, ji tampa baldų dalimi.

Susipažinti su šiuo indų kilmės anglu, atrodančiu kaip suktas žydelis, nebuvo paprasta. Prieš gerą dešimtmetį bandžiau ir vieną, ir kitą romaną, bet taip bandymai ir liko bandymais. Gerai, jog trečias kartas nemelavo ir kaip sugriebė, taip nepaleido iki pabaigos. Būtų buvę antraip, būtų jau tikrai gėda.

Apie ką rašo Salman‘as Rushdie‘s nelabai verta postringauti. Jis geba prikaustyti vien požiūriu ir pateikimu, pavyzdžiui, kad ir aukšto valstybės tarnautojo minčių kratiniu, kuriose šmėklos su musulmoniškais apdarais tyčiojasi iš žydų išguito paršelio, katras prisidengęs šydu vietoj kriuksėjimo gatvėse savo dvišaku liežuviu skelia monologus apie jį saugančius arkangelus.

Ne, romane „Gėda“ (Shame) nieko tokio nebuvo, bet tikrai viskas sukosi panašioje plotmėje, kurioje, kaip tikriausiai jau supratote, dera realybė ir prasimanymas – išmanančiųjų vadinamas magiškuoju realizmu. Rushdie savitu stiliumi vartosi G.G. Marquez‘o, J. L. Borges‘o ir G. Grass‘o išmintoje pievelėje, nors naudojami sarkazmas, ironija ir politinis kandumas verčia brėžti paralelę arčiau M. Bulgakovo. Toliau skaityti SALMAN RUSHDIE „Gėda” →