/images/books/17119/1465563585_img0048-001.jpg)
Kartais norisi, o ir reikia atsipalaidavimui kokio neįpareigojančio skaitalo, kuris leidžia greitai versti puslapius ir kurį laiką pagyventi literatūriniame pasaulyje, tam puikiai tinka kriminaliniai trileriai, kur koks superherojus mena įvairiausias mįsles, kovoja už teisybę, padeda nuskriaustiesiems ir panašiai. Toks yra brito Lee Child‘o sukurtas personažas Džekas Ryčeris, apie kurį jau parašyta daugiau negu dvidešimt knygų ir susukti du filmai. Lietuviškai turime keturių knygų vertimus, apie kuriuos čia ir trumpai papasakosiu.
„Zona” (orig. Killing Floor) – pirmoji serijos knyga, Child’o debiutas, įvertinta ne viena premija (Barry, Anthony), pati pačiausia iš skaitytų. Čia susipažįstame su paslaptingu keliautoju, neturinčiu adreso, asmens dokumento, kredito kortelių, Džeku Ryčeriu, kuris keliauja po autobusais po šalį ir tam tikrų prisiminimų vedinas atvyksta į nuošalų miestelį. Tą pačią dieną jį areštuoja ir apkaltina žmogžudyste. Senkant knygos puslapiams sužinome, kad Džekas yra buvęs kariškis, tobulai valdo ginklus, kovos menus (iš tos serijos, kur vienas susidoroja su grupe blogiukų) ir yra priklausomas nuo kavos. Taip, Ryčeris yra stereotipiškas holivudinis didvyris – mažai kalba, pasižymi nepaprasta jėga, šerlokišku pastabumu ir įžvalga, toks visiškai priešingas šiandien kuriamiems veikėjams, kuriems nesvetimi narkotikai, alkoholis, rūkalai, ištvirkavimai ir panašiai. Neprideda pliusų ir kiek mediniai charakteriai, trafaretiniai dialogai, prie herojaus prilipdoma mergina, ankstyvas supratimas, kad knygos pabaigoje blogiukai bus įveikti, bet tokio žanro knygose tai visai natūralu ir nėra čia ko burbėti. Toliau skaityti LEE CHILD „Zona” ir kiti
Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin sukūrė fantastišką reiškinį – jo romanas „Trijų kūnų problema” buvo pirmasis Azijos rašytojo kūrinys, įvertintas Hugo apdovanojimu ir Nebula nominacija. Galima sakyti išdaužė ilgai uždarytas duris, už kurių, kaip ir galima buvo tikėtis, slypi ne vienas literatūrinis atradimas. Žinoma, to, matyt, nebūtų buvę be kito rašytojo ir vertėjo, Ken Liu, kuris 2014-aisiais išvertė „Trijų kūnų problemą” į anglų kalbą ir atkreipė visų sci-fi fanų dėmesį. Be minėtųjų romanas buvo nominuotas Locus, John W. Campbell ir Prometheus apdovanojimams. Ir pagaliau „kitų knygų” bei vertėjo-rašytojo Sauliaus Tomo Kondroto, dėka galime šią knygą skaityti lietuviškai.
Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse” suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą”. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso” nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo” tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais. O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.
Tokį retorinį klausimą knygoje „Tai pakeis viską” (orig. This Will Change Everything: Ideas That Will Shape the Future, 2009) užduoda Brian‘as Eno‘as ir sako, kad viską pakeis nuojauta, kad reikalai blogės. Po kelerių metų kaip nuogąstavimo patvirtinimas pasirodė Naomi Klein knyga „Tai viską keičia: kapitalizmas prieš klimatą” (orig. This Changes Everything: Capitalism vs. the Climate, 2014) ir parodė, kaip tie reikalai pablogėjo. Pablogėjo ir vis blogėja taip, kad Klein drąsiai galėjo knyga pavadinti „Tai viską pakeitė”./images/books/1499087/1589893802_Svetimas.jpg)
Vienas paskutiniųjų Amerikos siaubo literatūros meistro Stepheno Kingo romanas „Svetimas” (orig. The Outsider), už Atlanto pasirodęs 2018-iaisiais, jau kviečia imti ir skaityti lietuviškai. Imu, skaitau, ir, reikia pasakyti, kad nei perdėm dėl to graužiausi, nei per daug džiaugiausi.
Vienas iš tų filmų, kuriuos būtina pamatyti kiekvienam kinomanui. Žinoma, tikras kino mylėtojas turi tokių filmų ne vieną dešimtį, bet vis tiek didžiąją laiko dalį žiūri komercinę, ne didžiausios meninės vertės produkciją, kuri leidžia tuo pačiu neatitrūkti nuo telefono. Tiesą sakant, lindimas į telefoną jau tampa filmo vertinimo matu. Tai štai – per „Čigonų laiką” (orig. „Dom za vesanje”, en. „Time of the Gypsies”) telefoninis gyvenimas dingsta visiškai ir tu pasineri į, atrodo, pramanų pripūstą čigonų gyvenimą. Tokį iš serijos, kai vaikystėje tėvai vaikus gąsdindavo, jog, jei neklausysi, tai ateis čigonai, tave pagrobs ir parduos.
Pirmasis knygos sakinys. Pirmoji pastraipa, puslapis, skyrelis. Viskas gerai atpažįstama ir suprantama. Tai tas pats, ko ir reikėjo. Senas geras. Kultinis. Einšteininis. Ir visoks dar toks. Kurtas Vonnegutas, kuris daugiau negu prieš pusamžį pamatė, kad žmonija savo begaline kvailybe mūsų vienintelius namus varo į negrįžtamą pražūtį, ir bandė savais tekstais atkreipti dėmesį į tas, planetą žudančias, piktžaizdes. Tai sričiai priskirtinas ir dar 1963-iaisiais pasirodęs romanas „Katės lopšys” (orig, „Cat’s Cradle”), kuris po pasaulį paskleidė naują religiją – bokononizmą./images/books/1041794/1462890386_mesvisinesavamekailyjevirselislakas-page-0011.jpg)
Amerikiečių rašytoja Karen Joy Fowler mūsuose žinoma iš prieš kelerius metus lietuviškai išleistos moteriškajai skaitytojų kategorijai skirto romano „Džeinės Ostin knygų klubas“, bet nereikia tuo nuvertinti Fowler – ji didesnių įvertinimų pasiekė su fantastinės literatūros tekstais. O romanas „Mes visi nesavame kailyje” (orig. We Are All Completely Beside Ourselves), be nominavimo Nebula, John W. Campbell ir dar ne vienam kitam apdovanojimui, buvo patekęs ir į trumpąjį Booker sąrašą bei gavo PEN/Faulkner premiją už grožinį kūrinį. Tad tų paskatų imtis „Mes visi nesavame kailyje” netrūksta, nors knygos anotacija beveik nieko nepapasakoja apie fabulą ir visai neintriguoja. Iš jos sužinome tik, kad skaitysime apie Rozmari Kuk, kuri vaikystėje turėjo seserį ir brolį, o dabar ji – vienturtė.