Grupė „Arbata“ vasarą pradeda švęsdama dešimties metų gimtadienį ir savo gerbėjams dovanoja jau trečią studijinį albumą pavadinimu „SOS“. Su grupės lyderiu Andriumi Zalieska (arba tiesiog – Zala) susėdome pašnekėti apie grupės džiaugsmus ir vargus, artinantis dešimties metų sukakčiai.

Įdomu, kokia buvo „Arbatos“ gyvavimo pradžia?

„Arbata“ iš pradžių buvo tiesiog bendraminčių kompanija, geras draugų „tūsas“ ir tiek. Nuo 1996 m. pradėjome groti – žinoma, ta grupė buvo dar ne visai „Arbata“, o tik pradiniai muzikinės krypties ieškojimai. Ir pirmas grupės pavadinimas buvo kitas – „Princesė Diana“ . Tuometinių įvykių pasėkmė.

Pats pradėjai groti gitara, o ne kokiu kitu instrumentu. Kodėl?

Gitara buvo neatsiejama draugų susibūrimų dalis – instrumentas, keliaudavęs iš rankų į rankas. Tie patys draugai ir išmokė mane groti gitara. Be to – tai lengvas ir patogus keliavimui instrumentas. Tuo metu daug kur skambėdavo dainuojamoji poezija, įvairus rokas ir mes supratome, kad norime muziką kurti patys ir taip išreišti save.

Kaip kilo idėja grupę pavadinti „Arbata“?

Ilgą laiką neradome visus tenkinančio pavadinimo. Vieną kartą po eilinio koncerto susirinkome Andrejaus (buvusio „Arbatos“ gitaristo – aut. past.) bute, ir gėrėme arbatą. Gerai pagurkšnojęs, draugas pradėjo dainuoti „Foje“ dainą „Arbata“. Tada supratome, kad ši daina yra apie tai, ką mes jaučiame. Todėl nedvejodami savo grupę taip ir pavadinome.

Pastebėjau, jog grupės sudėtis sparčiai kinta. Kodėl tai vyksta?

Savaime suprantama, kad per dešimt metų muzikiniai skoniai, žmonių poreikiai pradeda skirtis, gyvenimą užgriūna kiti prioritetai. Tai juk labai natūralus reiškinys. Senus „Arbatistus“ keičia naujieji, kurie pagroja 2 – 4 metus ir pasitraukia iš grupės veiklos, tada netikėtai grįžta senieji nariai. Tartum toks ratas apsisuka. Labai džiaugiuosi nauju gitaristu, kuris, beje, yra jauniausias grupėje. Manau, kad muzikantų kaita leidžia judėti pirmyn, atrasti naujus skambesius – kiekvienas naujas narys ateina su savo muzikiniu stiliumi, vizija, kurią nori realizuoti drauge.

Papasakok, kokia „Arbata“ buvo tik pradėjus groti ir kokia yra šiuo metu?

Tada buvome tikri pankai. Buvo daugiau energetikos. Pamenu, oficialus pirmasis koncertas vyko „Baltuose drambliuose“. Grupės sudėtis buvo visai kitokia – turėjome kankles, smuiką ir pučiamuosius. Su metais daromės vis ramesni ir subtilesni. Naujasis albumas „SOS“ yra brandesnis, gilesnis už anksčiau išleistus. Per tuos metus išmokome nesipykti dėl smulkmenų- tiesiog išaugome iš to, pradėjom kalbėtis ir kitaip į viską žiūrėti. Papraščiausiai jaučiame atsakomybę vienas prieš kitą. Tačiau nauji grupės nariai pamažu pradeda grąžinti buvusį rokenroliškumą.

O ar tik sukūrus grupę galvojote, jog kada nors gerbėjus kviesite į dešimtmečio koncertą?

Aš visada galvoju, kad kiekvienas koncertas gali būti paskutinis – tu nežinai, kas gali įvykti rytoj. Muzika leidžia žaisti, daryti tai, ką nori, šiandien, o ne rytoj. Kol yra minčių, koncertų, tol judame į priekį. Visai netikėtai ir prabėgo tie dešimt metų. O kiek dar grosim, aš nežinau. Aš nekuriu ilgalaikių planų.

Gal gali papasakoti, koks buvo keisčiausias arba juokingiausias, o gal liūdniausias koncertas?

Koncertas vienuolyne: būgnininkas atsisakė groti – mat jam netiko vinuolyno energetika. Bet man tai buvo vienas iš geresnių koncertų. Prisimenu ir koncertą, kuris vyko draugo bute. Bilietas – butelis vyno. Kažkokia fantastika – eilė nusidriekė nuo antro aukšto iki penkto, svetainė buvo perpildyta, žmonės keitėsi, o mes nesustojome groti. Po šio koncerto ir atsirado grupė „Arbata“.

Kas tave įkvepia kūrybai? Ar turi autoritetą?

Autoritetų yra labai daug. Pradedant dievais, baigiant atlikėjais. „Arbata“ taip pat yra išgyvenusi kitų atlikėjų įtaką, tai natūralu. Tačiau pas mus vyrauja demokratija – kiekviena naujai atnešta daina būna kritikuojama, taisoma, kol pradeda patikti visiems grupės nariams. Dabar jau galiu sakyti, kad „Arbata“ turi savo stilių, skambesį. Galima sakyti, kad tai rokenrolas. O kas įkvepia? Draugai, gamta. Retai būna, kad tikslingai kažkas įkvėptų, tai išnyra epizodiškai kaip idėja.

Kokią pats klausai muziką? Ar ji daro įtaką tavo kuriamai muzikai ?

Aš klausau įvairią muziką, tačiau nenoriu, kad mus su jais tapatintų. Labai mėgstu „Radiohead“, „Coldplay“, „AC/DC“, iš naujų grupių mane žavi „John Butler trio“, rusiškas rokas „SPLIN“, „Akvariumas“. Didelę įtaką darė „KINO“, „Foje“ ir „Bix“. Aišku, klausau ir savo draugų (Domanto Razausko, Dariaus Žvirblio – aut. past. ) muzikos. Jie ir atvedė mane į naują žanrą, dainuojamąją poeziją. O tai, ką groju kartu su Aurimu Driuku, yra šiek tiek kitaip nei su „Arbata“. Čia svarbus žodis ir muzika, kurioje vyrauja įvairiausi žanrai. Man tai dėkinga muzikos niša, kurioje nėra ryškių ribų. Gali eksperimentuoti, ieškoti savęs.

O kas tave dar žavi be muzikos?

Moterys. Žiauriai. Teatras, kurį labai mėgstu, kinas, pats gyvenimas. Mylimas žmogus.

Gimtadieninio koncerto metu bus pristatytas trečiasis grupės albumas „SOS“, ką simbolizuoja pavadinimas?

Tai žinia ir pagalbos šauksmas. Tai šauksmas, kad žmonės svetimėja, tolsta vieni nuo kitų. Tai tarsi signalas, kad pagrindinės vertybės vis tiek nesikeičia – meilė, tėvynė, patriotizmas yra amžini. Man labai patinka Ericho Marijos Remarko mintis: „Be meilės mes tik atostogaujantys lavonėliai“…

Ar nekyla mintis į grupės sudėtį įtraukti naujų narių, grojančių smuiku ar fleita ir taip bandyti kurti naujus sąskambius?

Žinoma, tokių minčių kyla. Norėtume turėti pučiamąjį instrumentą grupėje, tačiau kad ir kaip juokingai tai nuskambėtų – šeštas į automobilį netelpa. Šis pasakymas grupėje virto anekdotu. Iš kitos pusės, mes pakankamai gerai „išpildome“ savo muziką ir dabartine grupės sudėtimi. Mes turime draugų, kurie mielai sutinka pagroti kartu. Germanas Skoris iš grupės „IR“, taip pat multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, smuikininkas Tadas Depukas prisidėjo prie albumo „SOS“ kūrimo – jie pasirodys ir birželio 17d. Vilniaus mokytojų namų kiemelyje.

Papasakok apie artėjantį koncertą.

Švęsime gimtadienį. Tegu visi pasiruošia džiaugtis – susikursime šventę. Aišku, bus siurprizų, staigmenų – kelioms dainos į sceną grįš ir senieji „Arbatistai“. Kitų staigmenų neišduosiu. Taip pat tikimės, kad mus nustebins ir koncerte grosiančios grupės – gal perdainuos kokią mūsų dainą? Aš nežinau.

Įdomu, kodėl šiame gimtadienio koncerte į sceną lips būtent tokios grupės kaip „Atika“, „Liūdni slibinai“ ir „IR“?

Norėjome, kad koncerte skambėtų įvairi muzika. Kiekvienais metais į gimtadienio koncertą kviečiame savo draugus ar žmones, su kuriais vienaip ar kitaip buvome susidūrę grupės gyvavimo kely. Šios grupės – tik maža dalis draugų, bet būtent kartu su jais nusprendėme švęsti šiais metais.

Kokie žmonės lankosi jūsų koncertuose?

Ankščiau mūsų koncertuose matydavau daugiausia paauglius. Pastaruoju metu lankosi vyresni žmonės, gal dėl to, kad ir mes senstame. Man tai patinka, nes vyresniam klausytojui sunkiau įtikti, jis yra daugiau patyręs.

O muzika juk skirta tam, kad gyvenimas būtų šviesesnis. Jei klausytojas koncerto metu šypsosi – puiku, jei juokiasi – viršūnė.

Linkėjimas „Arbatos“ gerbėjams, besiruošiantiems atvykti į koncertą birželio 17 d. ?

Nepamiršti dovanų (juokiasi), atsinešti kartu draugą ir gerą nuotaiką.

Taip pat norime pristatyti dainą iš savo naujojo albumo – „Meilės jėga“

http://soundcloud.com/arbata/meil-s-j-ga

httpv://www.youtube.com/watch?v=EAuyLbnqf50

Daina iš naujojo albumo „Mūsų pavasaris“

Kalbino Viktorija Jakučionytė

nuotrauka – Karolinos Lapinaitės

http://www.arbata.com/

*****

O kvietimą dviems į „Arbatos” dešimtojo gimtadienio koncertą ir albumo pristatymą, kuris vyks birželio 17 d. 19 h. Mokytojų namų kiemelyje, galite laimėti G. facebooke.

Karščiausia vasaros naujiena – visai ne Viduržemio jūros kurortus primenantys lietuviški orai. Kino teatras „Pasaka“ tęsia didžiulio susidomėjimo pernai sulaukusį sumanymą ir vasaros vakarus kviečia praleisti mėgaujantis kokybišku kinu po atviru dangumi.

„Pasakos“ vasaros projektas „Kinas po žvaigždėmis“ šiemet į sostinę sugrįžta su dar gausesne programa ir didesne filmų įvairove.
Liepos–rugpjūčio mėnesiais Vilniuje, Šiuolaikinio meno centro kiemelyje, dviejų aukštų namo dydžio ekrane liesis įdomiausios kino istorijos, atkeliavusios į Lietuvą iš šiapus ir anapus Atlanto vandenyno. „Kino po žvaigždėmis“ programa bus kone dvigubai didesnė ir apims ne tris savaitės dienas, kaip pernai, o net penkias – nuo antradienio iki šeštadienio.

„Tikimės, kad pagausėjusi programa paskatins dažniau užsukti pasižiūrėti gero filmo, ir dar kartą įrodysime, kad geras kinas ir geras oras puikiai dera“, – teigia kino teatro vadovė Rūta Bogužaitė.

Kino teatro „Pasaka“ telefonas netyla jau daugiau nei savaitę. „Kasdien plaukiantys klausimai, kada pradėsime „Kiną po žvaigždėmis“ ir paskelbsime programą, puikiai įrodo, kad net ir vasarą, kai orai traukia į gamtą ar prie vandens, o ne į kino sales, žmonėms reikia filmų, kaip kultūringo laisvalaikio. Mūsų vasaros projektas puikiai suderina visus poreikius“, – šypsosi kino teatro programos sudarytoja Andrė Jarutytė.

Visą liepą ir rugpjūtį rodomi kino filmai pasidalins savaitės dienas. Kino savaitę pradės antradieniais rodomi karštojoje Ispanijoje gimę filmai. Bendradarbiaujant su Ispanijos Karalystės ambasada, žiūrovams bus parodyti reikšmingiausių ispanų kino režisierių darbai: nuo Luis Buñuel „Viridianos“, pirmojo ispanų filmo, pelniusio „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, iki režisieriaus, tapusio šios šalies kino vizitine kortele – Pedro Almodóvar, darbų.

Trečiadieniai skirti prancūzų kino mylėtojams, kuriuos karštais vasaros vakarais vėsins geriausi Prancūzų kultūros centro organizuojamo festivalio „Žiemos ekranai“ filmai, sukaupti per šešerius festivalio gyvavimo metus. Tarp jų – ir šiemet geriausiu filmu publikos pripažinta muzikinė dokumentinė komedija „Benda Bilili!“, ir gerokai anksčiau matyti filmai – Alain Resnais „Širdys“ ar žiuri prizą Kanuose laimėjęs animacinis „Persepolis“.

Ketvirtadieniais „Kinas po žvaigždėmis“ paliks Europą ir kvies už Atlanto pažvelgti į su niekuo nepalyginamo amerikiečių režisieriaus Woody Alleno kūrybą. Retrospektyvoje – ne tik paskutiniaisiais metais sukurti filmai, bet ir kino klasika tapę kūriniai „Manhatanas“ ar „Hana ir seserys“.

Savaitgalis – penktadienis ir šeštadienis – dedikuoti jau sulaukusioms populiarumo programoms: „Pasimatymas kine“ ir „Pasaka Classics“. Pirmoji skirta tobulam romantiškam pasimatymui, o antroji – tiems, kurie dar nespėjo pamatyti šiemet labiausiai žiūrovų pamėgtų kino teatro „Pasaka“ filmų. Šiose programose žiūrovai po atviru dangumi galės pamatyti ir „Oskarais“ apdovanotus Susanne Bier „Geresniame pasaulyje“ bei Tom Hooper „Karaliaus kalbą“, ir naują vasarišką premjerą – argentinietišką aistrų dramą „Paslaptis jų akyse“, kuri taip pat yra pelniusi „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

„Kinas po žvaigždėmis“ žiūrovų šiemet lauks Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kiemelyje (Vokiečių g. 2), seansai bus rodomi nuo 22.30 val. liepą ir nuo 22.00 val. rugpjūtį.

http://kinopasaka.lt/

Birželio 9 d. Lietuvos parodų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius) duris atvers II-sis Japonijos kultūros festivalis ir VI-oji Tarptautinė bonsai ir suiseki paroda.

Šiais metais yra minimas diplomatinių ryšių tarp Japonijos ir Lietuvos 20-ies metų jubiliejus. Tad ir festivalis pasitinka su simbolišku šūkiu: „Dvidešimt metų, dvidešimt menų, dvidešimt pasaulio šalių“.

Keturias dienas truksiantis festivalis lankytojams suteiks galimybę iš arčiau susipažinti su įvairiomis Japonijos meno šakomis. Viso festivalio metu salėje veiks kimono, No teatro nuotraukų, tapybos ant kriauklių, bonsai medelių, suiseki ir kitos parodos. Festivalio dalyviai galės pasiklausyti paskaitų apie jogą, tapybą ant kriauklių, japoniškus karpius, suši ir daugelį kitų, kurias skaitys svečiai iš Japonijos ir kitų šalių.

Be parodų, paskaitų ir demonstracijų vyks ir praktiniai užiėmimai bei įvairūs mokymai. Ypač didelį dėmesį renginio organizatoriai skirs vaikams – specialiai jauniesiems festivalio lankytojams bus skaitomos paskaitos apie Japoniją. Tad kiekvienas – didelis ir mažas – tikrai atras sau įdomios veiklos.

Renginio programą ir išsamesnę informaciją rasite festivalio oficialiame interneto tinklalapyje adresu: http://www.bonsailithuania.com/lt

ARTscape projektas ir toliau tęsia programą. Šįkart, birželio 1 – 5 dienomis, bendradarbiaujant su Latvijos kino centru bus pristatytas mūsų kaimynų kinas. Programoje – penki kino centro pasiūlyti pilno metro filmai: trys vaidybiniai ir du dokumentiniai.

Birželio 1 d. 17 val. bus rodomas Lailos Pakalniņos vaidybinis filmas „Įkaitas“ (Kilņieks, 2006). Režisierė iš pradžių studijavo Maskvos universitete televizijos žurnalistiką, o vėliau baigė režisūros studijas garsiajame VGIK‘e. Pakalniņa dažniau kuria dokumentinius filmus, kurių ne vieno premjera įvyko Kanų kino festivalyje, taip pat yra gavusi ir nemažai apdovanojimų. Jos vaidybinis juodai baltas filmas „Batas“ (Kurpe, 1998) buvo atrinktas į Kanų, Berlyno, Karlovy Varų, Roterdamo ir dar daugybę festivalių. „Įkaitas“ – vėliausias režisierės vaidybinis filmas, dalyvavęs Lokarno kino festivalyje. Kaip beveik ir visuose Pakalniņos filmuose, taip ir šiame režisierė nestokoja ironijos. Įkaitas – tai septynerių metų berniukas, kuris savo noru sutinka būti įkaitu, kai užgrobiamas keleivinis lėktuvas. Užgrobėjas jautrus: lėktuvui nutūpus Rygos oro uoste, jis paleidžia visus keleivius, kurie nenori būti įkaitais. Kodėl pasirinko Rygą? O todėl, kad jam patinka miestų pavadinimai, kuriuose yra raidė „r“ ir todėl, kad Baltijos regione jo taip greit nenužudys, ko nepasakytumei apie vakarų pasaulio šalis. Užgrobėjas nepamiršta ir savo įkaito pageidavimų, kurių pirmasis – latviškas šokoladas.

Birželio 2 d. 17 val. bus parodyta Jurio Poškaus drama „Monotonija“ (Monotonija, 2007). Jauna mergina Ilzė užsimano tapti aktore, kai savo kaimo vietiniame laikraštyje randa skelbimą. Merginai nepasiseka, tačiau grįžti į kaimą jai neleidžia orumas. Ilzės vaidmenį atliko talentinga jauna aktorė Iveta Pole, kuri už vaidmenį gavo geriausios Latvijos aktorės apdovanojimą. Kaip pasakojo pats režisierius – tai pusiau biografinė Ivetos istorija, kuri taip pat atvyko iš provincijos į Rygą, svajodama padaryti aktorės karjerą.

Birželio 3 d. 17 val. bus galima pamatyti keturių režisierių (Anna Viduleja, Gatis Šmits, Jānis Kalējs, Jānis Putniņš) filmą „Vogelfrei“ (Vogelfrei, 2007). Vieną pagrindinių vaidmenų filme atliko lietuvių aktorius Liubomiras Laucevičius. Režisieriai fiksuoja keturis protagonisto Teodoro gyvenimo epizodus: vaikystę, paauglystę, brandos amžių ir senatvę. Žodis „vogelfrei“, kaip ir skirtingais savo gyvenimo tarpsniais Teodoras, vis įgauna naujos nuotaikos: tai gali reikšti ir laisvas kaip paukštis, ir medžioklės sezono pradžia. Šios temos savotiškai paliečiamos filme.

Birželio 4 d. 17 val. bus galima pamatyti dokumentinį Pēterio Krilovo filmą “Klucis. Menininko dekonstrukcija” (Nepareizais latvietis, 2007). Gustavas Klucis – garsus XX a. latvių avangardistas, negyvenęs Latvijoje. Studijavęs pas Kazimirą Malevichių ir vadintas Rusijos avangardo atstovu. Šį filmą – portretą galima pavadinti istorija apie visą naikinančią sistemą, kuri susidoroja ir su tais, kurie ją kuria.

Birželio 5 d. 17 val. latvių filmų programą baigs jauno ir jau palankiai vertinamo režisieriaus Andrio Gaujos dokumentinis filmas „Viktoras“ (Viktors, 2009). Režisierius renkasi nepatogias temas ir mėgsta šokiruoti. Naujausiame savo filme „Šeimos instinktas“ (Ģimenes lietas, 2010), kuris buvo pristatytas pernai metų Karlovy Varų kino festivalyje, pasakojama apie provincijoje gyvenančią moterį, kurios partneris – jos brolis. Filme „Viktoras“ Gauja dokumentuoja galbūt paskutines savo herojaus gyvenimo dienas. Viktoras – jaunas vyras, sergantis reta vėžio forma. Maža to, jį ruošiasi palikti žmona. Tad balansuodamas tarp gyvenimo ir mirties, Viktoras bando apsispręsti, ko jis nori labiau: kovoti ir gyventi ar mirti.

Visi filmai bus rodomi nemokamai, „Skalvijos“ kino centre.

Paryžiuje, Maskvoje, Tokijuje ir kitose sostinėse eksponuojamus geriausius praėjusių metų spaudos fotografijos darbus bus galima išvysti ir Vilniuje – čia birželio 6 dieną atidaroma pasaulinio spaudos fotografijos konkurso „World Press Photo“ geriausiomis paskelbtų nuotraukų paroda.
Renginys vyks konferencijos, skirtos žurnalistų saugumui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) regione, išvakarėse sovietinės priespaudos metus menančioje Lukiškių aikštėje.

Užsienio reikalų ministerijos, Nyderlandų ambasados Lietuvoje ir Vilniaus miesto savivaldybės rengiama paroda kartu yra skirta paminėti Lietuvos ir Nyderlandų diplomatinių santykių atkūrimo 20-metį.

Parodą atidarys ESBO pirmininkas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, Nyderlandų ambasadorius Lietuvoje Joepas Wijnandsas ir Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

„Paradoksalu, kad didėjant interneto skvarbai, augant žiniasklaidos priemonių įvairovei, vis dar yra šalių, kuriose žurnalistai ir tiesiog kitaminčiai yra pasmerkti tylai. Tokiose situacijoje svarbiais žinios skleidėjais tampa fotoreporteriai, kurių siunčiami karščiausių įvykių vaizdai leidžia laiku ir tinkamai reaguoti. Žiniasklaidos laisvė yra vienas iš Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetų, todėl vertiname galimybę išvysti Vilniuje nuotraukas, kurios geriausiai parodo, kokia svarbi išraiškos laisvė yra mūsų kasdieniame gyvenime“, – sako Audronius Ažubalis.

Parodos atidaryme dalyvaus Vilniuje birželio 7-8 d. vyksiančios ESBO pirmininko globojamos konferencijos žurnalistų saugumo tema svečiai: ESBO Parlamentinės asamblėjos prezidentas Petros Efthymiou, ESBO atstovė žiniasklaidos laisvei Dunja Mijatovič ir kiti.

„World Press Photo“ yra ne pelno organizacija, skatinanti profesionalių spaudos fotografų veiklą ir kasmet rengianti spaudos fotografijos konkursą. 2010 metų gruodžio mėnesį 5,7 tūkst. fotografų iš 125 šalių pateikė 109 tūkst. nuotraukų, iš kurių tarptautinė žiuri atrinko 65 nuotraukas ir 2011 m. gegužės 7 d. Amsterdame paskelbė 2011 metų „World Press Photo“ laureatus. Konkurso laureate 1969 metais kategorijoje „Sportas“ yra tapusi Antano Ališausko nuotrauka, o 1974 metais kategorijoje „Gyvenimas“ pirmąją vietą užėmė Irenos Giedraitienės nuotrauka.

„World Press Photo“ kasmet yra eksponuojama keturiasdešimtyje pasaulio šalių. Pirmą kartą ši paroda bus eksponuojama lauke.

Paroda Vilniaus Lukiškių aikštėje atidaroma birželio 6 d. 16 val. ir veiks iki liepos 3 d. Lankymas nemokamas.

„Senamiesčio žiogas“ – tai didžiausias Kaune vasaros metu rengiamas dainuojamosios poezijos festivalis, kuris šiais metais švęs 5 metų gimtadienį. Prisimindami festivalio pradžią organizatoriai teigia, jog tikrai nesitikėjo švęsti penkerių metų jubiliejaus. Tačiau jau pirmasis Maironio muziejaus sodelyje įvykęs koncertas parodė, jog Senamiesčio kiemeliai puikiai dera su dainuojamąja poezija – renginio žiūrovai džiaugėsi muzika ir jaukiu vakaru gryname ore. Per 5 metus Kauno Senamiestyje vykstantis festivalis subūrė ištikimų dainuojamosios poezijos mylėtojų bendruomenę, kiekvieną vasarą pristatydamas garsius bardus, jaunuosius atlikėjus bei meno parodas.

Šių metų festivalyje žiūrovai kaip visuomet galės pasidžiaugti numylėtais ir visų laukiamais žymiais Lietuvos bardais bei talentingais, savo klausytojų ratą jau subūrusiais jaunosios kartos dainuojamosios poezijos atlikėjais. Siekdami suteikti erdvę augantiems kūrėjams, o žiūrovams galimybę išgirsti naujų dainų ir susipažinti su nematytais veidais, koncertus pradėti organizatoriai kvies ir savo kūrybinius kelius dar tik atrandančius jaunuosius bardus. Jubiliejinio festivalio proga „Senamiesčio Žiogą“ taip pat aplankys atlikėjai iš užsienio. Festivalio organizatoriai teigia, jog jiems ypač svarbus aktyvus renginio lankytojų dalyvavimas, todėl šiemet jie bus kviečiami ne tik apžiūrėti renginio metu pristatomų jaunųjų menininkų parodų, bet ir patys sudalyvauti įvairiose meno dirbtuvėse ir konkursuose bei įsitraukti į festivalio programos kūrimą.

Birželio 4d. 18val, Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, festivalio atidarymo koncerte žiūrovai išvys garsiojo „Aktorių trio“ narį, kelių kartų mylimą bardą Kostą Smoriginą. Jo gerbėjai ypač džiaugiasi ne taip dažnai pasitaikančia proga pasiklausyti K. Smorigino dainų. Juk šis universalus menininkas ne tik kuria dainas, bet taip pat režisuoja spektaklius bei jau tris dešimtmečius yra vienas populiariausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Dar vienas menininkas, taip pat laiko turintis mažiau nei darbų, tačiau mielai sutikęs pradžiuginti koncerto žiūrovus – Andrius Kulikauskas. Būtent laiko stoka jis aiškina įvaizdžio dalimi tapusią šukuoseną, o dėl didelių pasišiaušusių plaukų bei tokios pat didelės širdies bičiuliai atlikėją neretai pavadina Liūtu Bonifacijumi ar Katinu Leopoldu. Buvęs Vytauto Kernagio bendražygis garsiajame „Dainos teatre“, A. Kulikauskas dabar kuria muziką filmams ir spektakliams, akompanuoja ir aranžuoja dainas, koncertuoja ir kaip pats teigia yra įklimpęs į muziką iki pažastų.

Savo šviesą ir šilumą Senamiesčio Žiogo scenoje taip pat skleis „Saulės broliai“, susikūrę ne taip ir seniai, bet į savo koncertus jau sutraukiantys būrius gerbėjų. Saulius Petreikis, klausytojams taip pat pažįstamas Dėdės Semo pravarde dabar muzikuoja su savo kuo tikriausiu broliu Donatu Petreikiu, grojančiu gitara bei saksofonu, bei prie jų prisijungusiais bičiuliais – V. Vainilaičiu (būgnai), T. Dešuku (smuikas) bei A. Paznioku (akordionas). Klausytojams ši profesionalių muzikų kompanija žada švelnių vokalų palydėtas nuoširdžias balades, ugningas keltiškas melodijas ir armėniško duduko tembrą, indiško bansūrio lengvumą, nukeliantį į dykumas bei erdvų trimito garsą, nuskraidinantį mėnulio ir žvaigždžių link, ir visa tai kartu su tekstais, kviečiančiais svajoti, susimąstyti ir iš naujo atrasti grožį paprastuose dalykuose. Gaivaus pajūrio vėjo koncerte įpūs Jonas Baltokas, smagiausių vaikiškų dainelių autorius, kurių gimimui be abejonės didelę įtaką padarė dvi šauniosios atlikėjo dukrelės kartais ir pačios užlipančios ant scenos pritarti apie Slieką Zigmutį ar smalsią Bobutę iš Paryžiaus dainuojančiam tėčiui. Nors atlikėjas savo repertuare nevengia įvairių žanrų, kaip pats teigia visas jo gyvenimas sukasi aplink bardų judėjimą. Taip pat koncerte dalyvaus Rokų dainuojamosios poezijos grupė, kurią sudaro jauni, tačiau labai talentingi ir originalūs atlikėjai – T. Jokubauskas, Ž. Amelynas, T. Jokubauskas (gitaros, vokalai), G. Jasaitis (būgniukai, vokalas), K. Pochylaitė (pianinas, vokalas) ir G. Simkaitis (kontrabosas, vokalas).

Renginio metu bus pristatyta jaunųjų menininkų paroda, kurioje savo darbus eksponuos skulptoriai L. Šiupšinskas, G. Pašvenskas, D. Beniulis, L. Šėrytė, A. Žilinskas ir V. Ruskonytė bei fotografai D. Ščiuka, B. Stubraitė Bocullo ir A. Vaičaitytė. Visi meniškos sielos žiūrovai taip pat kviečiami fiksuoti šių metų festivalio akimirkas, o pačios mieliausios, netikėčiausios, poetiškiausios ar vasariškiausios Senamiesčio Žiogo renginių fotografijos bus pristatytos užbaigiamojo sezono koncerto parodoje. Šių metų pirmajame festivalio renginyje kūrybiškai nusiteikusių dalyvių laukia dar viena staigmena. Žiūrovus pagaminti bei į dangų paleisti Žiogo aitvarus kvies Lietuvos aitvarų judėjimas, tad laimės ir dangaus užteks visiems!

Laikas: 2011 m. birželio mėn. 4 d., 18.00 val.
Vieta: Ryšių istorijos muziejaus kiemelis, Rotušės a. 19, Kaunas
Kaina: 20 Lt, 25 Lt, 30 Lt (nuolaidos: senjorams, studentams ir su Laisvalaikio kortele). Bilietai platinami BILIETAI.LT kasose ir internetu: http://www.bilietai.lt/lt/event/9062).
Daugiau informacijos: www.idejugarazas.lt

Birželio 9 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) renginių ciklo „SupaDevynios“ šviesų ir muzikos „Naktigonėje“ pirmą kartą grandiozinį pasirodymą Lietuvoje surengs audiovizualinio projekto WAFT atlikėjai, kurie klausytojus nustebins lietuviškų sutartinių ir elektro muzikos deriniu.

„Tai bus pirmas tokio dydžio mūsų pasirodymas Lietuvoje, todėl planuojame nustebinti visko mačiusius sostinės naktinėtojus. Parodysime, kaip įspūdingai gali skambėti senosios lietuviškos sutartinės, derinamos su šiuolaikine elektronine ir instrumentine muzika. O visą šį netradicinį derinį papildys ne mažiau svarbi vizualinė skambančių dainų interpretacija“, – sako projekto WAFT, kurį sudaro elektroninės muzikos grupė „fusedMarc“ ir sutartinių atlikėjos „Trys keturiose“, atstovas Denisas Zujevas.

Užmigti taip pat neleis po renginio žvaigždžių – WAFT, toje pačioje Nakties salėje pasirodysianti, visiems gerai pažįstama „Silence Music“ trijulė – Mario Basanov, Vidis ir Jazzu, kurie klausytojams dovanos ypatingą pasirodymą ir naujus bei jau publikos pamėgtus kūrinius.

Prieš WAFT ir „Silence Music“ pasirodymus „Naktigonės“ linksmybėms renginio lankytojus paruoš etnologo Liberto Klimkos pasakojimas „Astronominis vasaros kalendorius senovės baltų papročiuose“, kurio metu bus galima išgirsti apie senovėje stebėtus dangaus kūnus ir jų įtaką žmonių gyvenime, taip pat – pačios naktigonės papročius.

Tuo tarpu kitoje, Meilės salėje, visą naktį šokantiemas arba patogiai įsitaisiusiems ant sėdmaišių klausytojams lengvesnę elektroninę muziką pasikeisdami gros Ana (One Ear Stereo), Luis meets Giorgio, Synthsoulsizer (Cosmovast) ir Martin Virgin (Love In Slow Motion).

Šviesų ir muzikos renginyje „Naktigonė“, kuri renginio klausytojams primins, kaip senovės Lietuvoje jaunimas leisdavo bemieges vasaros naktis, bus peno ne tik ausims, bet ir akims. Renginio metu tai pat bus pristatyta visiškai nauja žinomo šviesos menininko Lino Kutavičiaus magiškų žibintų paroda. Menininkas yra sukūręs daugybę šviesos sprendimų tiek individualiems būstams, tiek viešoms erdvėms, tokioms, kaip Mokytojų namų kiemelis, „Satta Outside“ festivalis ir pan.