Sunku būtų surasti kitą grupę, kuri savo laiku būtų išspardžiusi tiek daug šiknų kiek – nepabijokim to žodžio – legendiniai Sonic Youth. Devintajame dešimtmetyje jie buvo tikra JAV altenatyviosios scenos pažiba, podovanojo triukšmo mėgėjams tokius neužmirštamus darbus kaip EVOL, Sister ir Daydream Nation. Jų stilius su niekuom nesupainiojamas, o jų muzikos tiesiog privalu paklausyti kiekvienam elektrinių gitarų garsų gerbėjui. Grupės nariai parako vis dar turi. Tai įrodo ne tik jų vis dar puikūs gyvi pasirodymai, bet ir naujasis jos de facto lyderio solinis albumas Demolished Thoughts.
Jeigu ir šįkart iš Thurston‘o Moore‘o tikėsitės kažko trankaus ir triukšmingo, gausite nusivilti. Šiame albume jis rodo save tokį, kokio Sonic Youth įrašuose tikriausiai nebuvote girdėję. Demolished Thoughts stilių teisingiausiai apibūdintų apibrėžimas „akustinis rokas“. Toliau skaityti THURSTON MOORE – Demolished Thoughts [Matador; 2011]
Paveikus dalykas ta rusų literatūra. Prisipažinsiu neteko man skaityti nieko, ką būtų parašiusi Tatjana Tolstoja, bet jeigu ji turi bent jau penktadalį savo garsiojo bendrapavardžio talento, tai man nelieka nieko kito kaip tik pasitaisyti. Teksasiečių kompanija Okkervil River T. Tolstoją jau skaitė ir ne tik, kad skaitė, bet ir vieno jos apsakymo pavadinimu pakrikštijo savo grupę, kuri štai išleido savo šeštąjį albumą I Am Very Far.
Kartais taip gera įsimesti į savo winamp’ą kokį gerą post-rock’o albumą. Tokį, kuriame būtų tiesiog muzika, neapkrauta bereikalingais žodžiais ar per dideliu noru įtikti. Grupės, muzikuojančios šiuo stiliumi, paprastai kuria instrumentines kompozicijas skirtas klausytojams, kuriems muzika yra svarbiau už žodžius, o užkabinantys priedainiai toli gražu nėra būtinas atributas. Explosions in the Sky pavadinimą jau seniai galima rašyti tame pačiame sakinyje su tokiais grandais kaip Tortoise, Mogwai ar Godspeed You, Black Emperor!. Savo nepriekaištingą reputaciją jie dar sykį pateisina su naujausiu savo įrašu Take Care, Take Care, Take Care.
Keistas dalykas. Geri albumai paprastai pasižymi tuo, kad po pirmo klausymo paprastai palieka tik susidomėjimą, norą pasikapstyti giliau, o ne aiškų ir tiesmuką „vau!“. Todėl amerikiečių eksperimentatorių Gang Gang Dance naujasis darbas man buvo kažkas labai keisto. Jis veikia visiškai atvirkščiai nei įprasta. Iš pradžių parbloškia savo be galo smagaus triukšmo smūgiu, o po to tarsi išsikvepia, taip sukeldamas dvejones, kad gal kažką ne taip supratai ar praleidai. Tačiau apie viską iš eilės.
„So now I‘m older than my mother and father when they had their daughter.“ – uždainuoja Robin‘as Pecknold‘as atidarančiosios „Montezuma“ pradžioje. Antrasis Fleet Foxes albumas sugražina mums šį Sietlo dabar jau šešetuką šiek tiek pasikeitusį, užaugusį, ne tik išsaugojusį visas gerąsias savo savybes, už kurias ir buvo taip pamilti, bet ir patobulėjusį, ambicingesnį, epiškesnį. Tiesiog geresnį.
Noah Lennox‘u, pasauliui prisistatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek kaip Animal Collective dalis, tiek kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir visiško įžūlumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas, kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as derindamas sample‘us, sintezatorius ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe. Tačiau nuo jo pasirodymo štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą. 
Paslaptingasis, anonimiškasis [įterpti savo sugalvotus sinonimus] Burial (tikroji pavardė lyg ir yra Will Bevan) 2007-aisiais padovanojo pasauliui savo šedevrą Untrue, kuriame meistriškai ištrynė kone visas ribas tarp dubstep‘o, avantgardo ir ambient. Ir ne tik tarp šių trijų žanrų. Visas albumas niekaip nepasidavė kokiai griežtesnei klasifikacijai. Jis tiesiog buvo toks, koks buvo. Unikalus.
Indie scena pasižymi tokiu cikliškumu: kažkuriuo metu ji visai priartėja prie mainstream‘o, netgi su juo susilieja, o tada vėl susitraukia, nes buvęs indie jau nebebūna indie… Man regis, dabar kaip tik ir esame tokioje išsipūtimo fazėje. Pogrindžio dvasia beveik išnyko, nepriklausomybės vertybę vis dažniau keičia populiarumo vaikymasis. Todėl taip malonu šiais laikais išgirsti naują tikrai gerą, tikrai indie albumą. Būtent tokį ir įrašė Kurt Vile.