Jei dar nesugalvojai, ką veiksi balandžio mėnesį, sufleruoju: „Kino pavasaris 2008“ ir „Vilniaus kino šortai“. Pastarieji sulauktų visiško finansinio kracho, jei ne tokie entuziastai kaip aš ir, tikiuosi, tu.

Truputį juokauju, nes turint noro galima spėti visur. O bent jau pamėginti tai padaryti verta, juolab, kad „Vilniaus kino šortai“, kaip ir priklauso trumpametražių festivaliui, vyks trumpiau nei „konkuruojanti firma“ „Kino pavasaris“. Balandžio 10-13 dienomis „Skalvijoje“ galėsi pamatyti geriausius dar nespėjusių išgarsėti, bet labai perspektyvių kino studentų darbus iš 32 valstybių. Į 12 programų bus suskirstyti 78 filmukai, kurių sąrašą MS Excel formate gali parsisiųsti iš čia.

Pripažįstu – mažai ką sakantis sąrašas, todėl iškalbingesniam susipažinimui siūlau porą trailer‘ių: Toliau skaityti Vilniaus kino šortai – trečiąkart Skalvijoje. →

Iranas. Devintasis dešimtmetis. Nespalvotoje gatvėje, ką tik iš spekulianto įsigijusi nelegalų „Iron Maiden“ albumą, stovi mergaitė vardu Mari. Staiga prišliaužia dvi gyvatės ir pradeda piktai kabinėtis prie Mari aprangos; „Kas čia? Sportbačiai? Mėšlas tai. Iš kur gavai tokią striukę (žiūri į užrašą ant nugaros „Punk is not ded“)? O čia kas (rodo liežuviu į ženklelį su M. Jacksonu)?“. Mergaitė pradeda verkti, kurti pasakas, kad jos motina mirusi etc., etc. šitaip išvengdama minimum kalėjimo. Atrodo, nedaug kas pasikeitė Irane nuo senovės Persijos laikų.

„Persepolis” – 2007-ųjų prancūzų juodai balta animacinė pasaka, sukurta pagal vienos iš kūrėjų – režisierės ir scenaristės Marjane Satrapi autobiografiją. Filmo su dramos ir komedijos elementais istorija vyksta 80-aisiais ir 90-aisiais praėjusio amžiaus metais Irane/Vienoje. Jame vaizduojami dabar jau suaugusios moters prisiminimai: Irano revoliucija, giminių įkalinimai, išsiskyrimas su tėvais, kelionė į nepažįstamą šalį, maištas, benamystės ir grįžimas. Ir išvykimas. Toliau skaityti Žiemos ekranai pristato:„Persepolis” [Rež. V.Paronnaud, M.Satrapi; 2007] →