Eidamas nuo Rytų scenos link Barbablu scenos ir šiek tiek užkabindamas Vakarų sceną, nejučia pagalvojau, kad Devilstone festivalis yra visiškai nepakaltinamas. Jeigu kiekvienas festivalis turėtų tokią komunikaciją, kaip Devilstone, aš visą vasarą lakstyčiau iš vieno į kitą su į dangų užkeltais lūkesčiais. Toliau skaityti DEVILSTONE @ Anykščiai, Dainuvos slėnis, 2017 m. liepos 13-16 d.
Radiohead – vienintelė grupė, su kuria turiu specifinį santykį. Daugeliu kitų atlikėjų atveju jie man arba patinka, arba ne. Kartais imi ir persilauži, kaip kad kadaise nutiko su The Smashing Pumpkins. Kaip dainavo Morrissey: …music which says nothing to me about my life. Šiuo kriterijumi vadovaujuosi iki šiol ir beveik niekada neklystu – nešvaistau laiko muzikai, kuri niekaip nerezonuoja ir tinkamai nenusako to, kas vyksta mano gyvenime. Su Radiohead – kitaip, jie lyg ir aktualūs, tačiau dažniau darau kitus pasirinkimus, ypač kai Bandcamp leidžia pasiekti viską. Galbūt todėl Radiohead manęs niekada netraukė nei kaip esmines mano sielos pakampes pasiekianti grupė, nei kaip kaip didelių festivalių headlineriai. Kai jie užkabindavo, visada suvokiau juos kaip rūsio grupę. Pripažinsiu, In The Basement sesija nudirbo savo darbą.
Šis rašinys bus trumpas mano patirties iš ką tik lankyto Radiohead koncerto apibendrinimas, o ne objektyvus live review. Setlistą galima susirasti ir paklausyti čia. Toliau skaityti RADIOHEAD @ Ericsson Globe Arena, Stockholm, 2017-06-09
Daugiau negu trisdešimt-keturiasdešimt metų grojančios grupės kūrybine prasme patenka į tą rizikos grupę, kurioje galima rasti prasirūkiusius, prasigėrusius ir blogą maistą valgančius šešiasdešimtmečius. Jie vaikšto minų lauku ir moja ranka į viską. Jie sako, kad daro ką nori ir ne tau juos gyvenimo mokyti.
Nors synth pop kultūra jau atgimė turbūt du kartus, tačiau Depeche Mode išlaiko originalią krypties vėliavą jau daugelį metų. Jiems pavyko išvengti U2, kurie suvalgė patys save, likimo. Niekas iš jų narių nenusižudė, kad ir kaip būtų bandęs. Tiesa, Depeche Mode dar aname amžiuje paliko Alan Wilder ir kai kurie fanai vis dar dėl to verkia. Šiai grupei sentimentų jie neturi nuo Violator laikų, o per pirmą Depeche Mode koncertą Lietuvoje jie sakė: ėi, kodėl negroja senų gabalų? Depeche Mode negrojo penkiolikos skirtingų stilių per savo karjerą kaip Killing Joke ir nedarė nesąmonių, kaip Metallica. Nei vienas jų lyderių neišleido geresnių solinių albumų negu kartu grodami grupėje. Jie dešimt kartų nesiskyrė kaip į Rytų Europą koncertuoti vis grįžtantys dinozaurai. Depeche Mode dar nepadarė paskutinio dabar jau tikrai! turo. Toliau skaityti DEPECHE MODE – SPIRIT [2017]
Šiek tiek po devyniasdešimtųjų, kai muzika tapo labiau pasiekiama originaliame formate, melomanai žinojo dvi įrašų kompanijas, kurių produkciją buvo galima pirkti vadovaujantis vien tik leidyklos brendu. 4AD ir WARP – prekiniai ženklai, už kurių turėjimą fonotekoje žmogus anuomet buvo didžiai gerbiamas. WARP karūnos perlai Autechre, kurių vardas kada nors bus iškaltas ant IDM – kosmische stiliaus paminklinės lentos, vakar apsilankė Vilniuje, ŠMC ir bandė nukelti stogus tiek seniems gerbėjams, kurie galėjo girtis, kad klausė Autechre before it was cool, tiek miniai hipsterių, kurie ko gero sako tą patį.
Koncertas buvo labai laukiamas – dėl didelės paklausos organizatoriai keitė lokaciją (o gaila), vis pametėdavo papildomų bilietų ir šiaip, kalbantis su melomanais, buvo jaučiamas didelis bendro pobūdžio lūkestis. Vienu metu maniau, kad net jeigu nieko įdomaus ten neįvyks, vis tiek būsiu apsilankęs koncerte tų atlikėjų, kurie yra labiau ateiviškesni, negu Kentauro Alfos gyventojai. Toliau skaityti AUTECHRE @ Vilnius, ŠMC, 2016-11-11
Flow Festival Helsinkyje vyksta jau trylika metų ir ko gero tai yra didžiausias miesto festivalis šiaurės Europoje. Panašiu į Flow Festival mėgina būti mūsiškis Loftas Fest, kuris kaip ir Flow Festival vyksta industrinėse miesto erdvėse su daugybe scenų visiems skoniams ir gausiais meno performansais. Tikrai nelyginu šių festivalių, nes Loftas Fest yra gerokai mažesnis renginys. Pateikiau šį pavyzdį tik dėl to, kad įsivaizduotumėte festivalio koncepciją.
Flow Festival orientacija
Pagal klausytojų segmentaciją Flow Festival programą galima skirstyti į tris dalis. Pirmiausia tai yra į pakankamai jauną miesto publiką orientuotas renginys. Šią dalį puikiai atstovauja tiek dvi DJ scenos, tiek ir tokios žvaigždės kaip FKA Twigs, Sia, Stromzy, The Last Shadow Puppets ar Chvrches. Toliau skaityti FLOW FESTIVAL @ Helsinki, Finland, 2016
Įsibėgėjus vasarai ir iš gausybės rago pasipylus šurmuliuojantiems muzikiniams festivaliams, man tenka skaityti daug jų apžvalgų, o vieną apie dabar vykstantį Flow festivalį Helsinkyje ruošiuosi rašyti ir pats. Prieš tai darydamas, pabandžiau įvardinti esminius festivalių apžvalgų rašymo principus, kurie visada padeda parengti įdomias analitines apžvalgas. Tikiuosi, kad jie padės pakelti muzikinės žurnalistikos lygį mūsų šalyje.
Tikriems fanams The Sisters Of Mercy yra ne muzika, o buvimo būdas. Kai tamsiais vakarais klausai When You Don‘t See Me ar Colours, tai yra apie buvimą, o ne apie muziką. Atsimenu, kaip šratinuku bandžiau įrėžti grupės pavadinimą į mokyklos suolą ir man gerai sekėsi. Auklėtoja liepė nuvalyti. Nuvaliau, bet ant stalo liko rėžiai. Geri tokie, o ir suolas švarus ilgai neišbuvo. The Sisters Of Mercy pakeitė The Stranglers. Po pamokų iki kito ryto ant lentos kreida palikdavome Andrew Eldritch dainų tekstus. Ilgus, vėsius. Mūsų, šešiolikmečių, širdis plėšančius. Toliau skaityti THE SISTERS OF MERCY @ Palladium, Ryga, 2016-08-03
Tai, ką šiame albume padarė Mogwai, prieš keturiasdešimt vienerius metus atliko Kraftwerk – pre-industrial darbe Radio-Activity įspėjo visus apie atomo keliamą grėsmę ir numetė gerų užuominų į savęs susinaikinimą. Po daugybės metų Mogwai ėmėsi to paties – dar kartą priminė mums apie pasaulyje šiuo metu egzistuojančias 15700 branduolines galvutes, kurios, kaip rašoma ant albumo viršelio, buvo sukurtos fantazijos ir vilties neturinčių žmonių.
Mogwai fanai apie šį albumą pasakys: man kiek per lengvas, bet neįmanoma šio įrašo klausytis be konteksto – filmo Atomic: Living In Dread and Promise. Šis kūrinys, suklijuotas iš daugybės dokumentinių kadrų, pasakoja apie pražūtingą atomo galią ir nužmogėjimą tą galią panaudojant žudymui. Tai, ką groja Mogwai, Toliau skaityti MOGWAI – ATOMIC [2016]