Pirmas jausmas, perklausius dviejų dienų šviežumo David Bowie albumą Blackstar, nukelia į makabrišką brolių Strugackių mokslinės fantastikos apysaką Piknikas Šalikelėje. Tame kūrinyje aprašoma keista ateivių aplankyta vieta Žemėje, į kurią veržiasi stalkeriai – ateivių paliktų daiktų medžiotojai, jiems gresia radiacija ar Zoną saugančių kareivių kulka. Tiesa, jeigu jie parsineša kokį nors artefaktą, gali jį brangiai parduoti. Knygoje ši vieta aprašoma kaip ateivių pikniko vieta – šiukšlynas, kurį jie paliko trumpam sustoję mūsų planetoje. Jeigu tame šiukšlyne voliotųsi koks nors iš skraidančios lėkštės išmestas įrašas, tai būtų David Bovie Blackstar.
Prieš porą metų po ilgos pertraukos išleistas The Next Day nuteikė solidžiai. Nenustebino, nes buvo pastatytas ant tradicinio mainstreaminio roko. Kita vertus, Toliau skaityti DAVID BOWIE – BLACKSTAR [2016]
Šiandien sunku surasti muziką, kuri galėtų priklausyti tik tau. Viena muzika tiek nudrožta ir nuo jos tau taip bloga, lyg būtum du flakonus plaktos grietinėlės į gerklę susivaręs. Kadaise mėgai Queen ar The Stranglers, bet šiandien negali jų klausyti, nes jie vėl ir vėl išleidžia neskelbtus dvidešimt aštuntą kartą pergrotus kūrinius, kuriuos tu ir pats savo virtuvėje sugrotum. Tu nebegali klausyti Muse, nes juos atrado tavo kaimynas, kuris iki šiol klausėsi Lana Del Rey. Klausydamas Muse tu galvoji apie kaimyną. Tu nenori apie jį galvoti. Tu išjungi Depeche Mode. Kitą muziką valdo hipsteriai. Sakykime, Tame Impala. Neįvažiuosi į juos, jeigu nedėvėsi barzdos. Hipsteriai pasisavino net Eye Of The Tiger ir klauso šį dalyką per kasetę, nes jie išrado kasetes. Net Metallica pataikaudama hipsteriams šiemet išleido kasetę su Kill Em All medžiaga. 
Jeigu kas nors ant mano miesto numestų atominę bombą, geriausia būtų slėptis Antakalnio muzikos įrašų turgelyje. Ta vieta nepavaldi nei laikui, nei ekonomikai, nei apokalipsei. Tenykščiai Vyciokai ir Ženios nenužudomi nei bomba, nei kontrabandinėmis cigaretėmis, nei limonadu Darida, atskiestu pigiausiu brendžiu.
Laukti mėgstamos grupės pasirodymo du mėnesius yra niekis palyginus su tuo, kai iki jos koncerto lieka dvi dienos. Tos dvi dienos yra niekis palyginus su jausmu, kuris apninka iki koncerto likus dviems valandoms. Paskutinės dvidešimt minučių – tikras košmaras, kai norisi užmušti gitaros derintoją, kuris jos skambesį išbando jau aštuntą kartą. Tada pasilenkia prie efektų pedalų ir ilgai žiūri į juos jungiančius laidus. Kai jis sušaukia kitų scenos darbuotojų simpoziumą ir į tuos laidus jie pradeda žiūrėti penkiese, norisi išsitraukti automatinį ginklą.
