“Roll the Dice” – tai dviejų švedų – Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon duetas, sujungęs savo žinias ir išleidęs bendrą, tokiu pačiu pavadinimu, darbą. Mannerfelt mums gali būti geriau žinomas kaip prisidėjęs prie „Fever Ray“ albumo kūrimo, tuo tarpu Pardon – daugiau dirba su muzikos takelių filmams ir televizijos projektams kūrimu.
Rezultatas gavosi iš ties įspūdingas. Pasitelkę į pagalbą tik sintezatorių ir pianiną (nieko daugiau – jokios būgnų mašinos ar kompiuterinio apdorojimo. Liko tyras, analoginis garsas), šie švedai sukonstravo puikų, kruopštų, be galo detalų minimalistinį darbą (nesunkiai rasime sąsajų su „Emeralds“ ir „Oneohtrix Point Never“ projektais). Albumas gavosi gilus, reikalaujantis daugiau dėmesio bei kruopštesnės perklausos. Besikartojantys ritmai bei garsai albume sudėlioti ir išreikšti taip, kad tikrai sukaustys jūsų dėmesį (priešingu atveju, šį darbą atmesite jau po pirmo kūrinio perklausos :)). Visi kūriniai kuriantys įtampą – garsas tolygiai stiprėja bemaž kiekviename iš jų. Peder Mannerfelt and Malcolm Pardon pasigriebia vieną ritmą, garsą, ar nuotaiką ir nepaleidžia ištisą kūrinio laiką, juos tik tobulindami, šiek tiek iškraipydami, pridedant keletą naujų garselių, ar sustiprinant jau prieš tai girdėtus. Kad ir šis albumo preliudas: Toliau skaityti Roll the Dice – Roll the Dice [2010, Digitalis]
Metams pasibaigus, pamaniau reikėtų sutverti geriausių 2009 metų albumų topą. Sutikčiau su teiginiu, jog praėjusieji metai buvo muzikaliai „sotūs“ – rinktis tikrai buvo iš ko (susidaro vaizdas, jog šiais laikais kuria kas tik netingi). Dar kartą apžvelgdamas visus 2009 – ųjų metų albumus padariau išvadą, jog dauguma kūrinių melancholiški, kiek niūroki, kartais svajingi, tamsūs. Ramūs metai. Žinau vieną: atradimais tikrai nesigailiu.Nusprendžiau nereitinguoti penkiolikos „išrinktųjų“ (na nebent išskirčiau pirmąjį penketą). Tiesiog paminėsiu labiausiai klausytus, išmylėtus, apkalbėtus albumus. Viliuosi, kad šis mano sąrašiukas atliks ir muzikinio eksporto rolę – gal ką nors patinkančio atrasite ir Jūs. Taigi: 
Neseniai g-taške skaitėme apie „Whitetree“ projektą. Autorius taikliai pastebėjo: „Dar vienas gražiausias šių metų albumas.“ Aš norėčiau pristatyti nieko nenusileidžiančią dar vieną pianino, mušamųjų ir elektronikos sintezę: tai trio iš Prancūzijos „Aufgang“. Francesco Tristano, prancūzų modernistas, pianino virtuozas, išleidęs ne vieną studijinį albumą nuostabios pianino pasakos, aplink save sutelkęs tikrai ne kuklų gerbėjų ratą visame pasaulyje. Kiti du „Aufgang“ nariai – Rami Khalifé (antras pianinas) ir Aymeric Westrich (mušamieji, elektronika) – kartu su Tristano studijavo vienoje prestižiškiausių pasaulyje -Juilliard konservatorijoje.
Dar ir dabar, su dideliu pasigėrėjimu žiuriu Pearl Jam koncertą „Pinkpop“ festivalyje 1992 metais, kuriame šie vyrukai, scenoje kartais elgdamiesi kaip tikri bepročiai (žinoma, gerąja prasme), su didele energija atlieka savo pačius seniausius kūrinius; kuriame grupės vokalistas Eddie Vedder‘is nuo filmavimo kameros stovo iš velnias žino kokio aukščio neria tiesiai į minią; kuriame Pearl Jam – dar neseniai prasimušusi „grunge“ grupė iš Sietlo, 1991 metais savo debiutiniu albumu „Ten“, pardavimų skaičiumi įstengusi aplenkti Nirvana šedevrą „Nevermind“, ir taip užsitikrinusi pasaulinę šlovę. Ir taip jau beveik 20 metų. Nuo minėto „Pinkpop“ koncerto laikų iki dabar nemažai kas pasikeitė: „PJ“ išleido visą eilę albumų, sulaukusių dažniausiai teigiamų vertinimų, grupė išgyveno ne vieną savo kūrybos periodų (kas atsispindi albumuose), pelnė milžinišką šlovę pasauliniu mastu (antrojo albumo „Vs“. jau 
“Fever Ray” manau nereikėtų pristatyti kaip naujieną. Albumas išleistas 2009 kovo mėnesį. Tačiau nuo tada šis grupės „The Knife” narės Karin Dreijer Andersson solo projektas nenustoja suktis mano grotuve. Todėl pamaniau, kodėl gi neatidavus „Fever Ray” duoklę ir neparašius apie jį čia? Taigi, tie kurie žino šį albumą gali negaišti brangaus laiko ir neskaityti, kam tai naujiena – susipažinkite.