Režisierius Cezaris Graužinis balandžio mėnesio 2 d. 19val. Menų Spaustuvėje pristato premjerą pagal savo paties parašytą pjesę.  Spektakliu „Viskas arba nieko“ jis ir „cezario grupės“ aktoriai Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas bei Julius Žalakevičius meta iššūkį kasdienei realybei ir siūlo pamąstyti, kaip atrodytų gyvenimas be kompromisų. Ar toks pasaulis, kuriame velniūkščiai, sukantys „džiaugsmo rankenėlę“ galvoje, prašo duoti „vieną arba kitą. Duokit viską. Arba nieko“ egzistuotų?

Režisierius su 2003m. susikūrusia teatro trupe „cezario grupė“ į bendrus ieškojimus leidžiasi jau ne pirmą kartą. 2004m. už geriausią debiutą pastačius Rolando Schimmelpfennigio pjesę „Arabiška naktis“ apdovanoti Auksiniu Scenos Kryžiumi aktoriai ir Cezaris Graužinis darbą tęsė statydami tokius spektaklius kaip „Užsispyrėlės tramdymas“, „Pasikėsinimai“, „Lietuvos diena“. Režisierius, propaguojantis vaizduotės teatrą, šįkart su „cezario grupe“ gyvai ir žaismingai leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais: nuo geltonai žydinčių grikių laukų bei šokių laivuose iki paprasčiausio vonios kambario. Stovint vandens dubenyje su plaukų džiovintuvu rankose. Nepaisant pasakų ar vizijų motyvų, veikėjai netampa neapčiuopiamais simboliais – jie čia pat. Sėdį iš kairės ar dešinės. Atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės. Meilės ir neapykantos. Vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės.  Ir grįžta.

Spektaklio personažų lūpų tariamas tekstas skamba tarsi šiuolaikinio žmogaus pasąmonės balsas. Režisierius Cezaris Graužinis meistriškai žongliruoja kasdieniais keiksmažodžiais ir subtiliais poetiškumais, sarkastiškais pokštais ir kolektyvinės pasąmonės archetipais.
Spektaklyje „Viskas arba nieko“ esant intensyviam ritmui, nejučia į kelionę kartu su aktoriais įtraukiami ir žiūrovai. „Žinom mes, – sako režisierius, – kad jūs ten sėdit“. Aktoriai nenudavinėja nematą žiūrovų. Spektakliui prasidėjus išnyksta ribos tarp „scenos“ ir „salės“, patenkama į erdvę, kurios taisyklės perprantamos ne iš karto. Čia žiūrovai tampa lygiaverčiais spektaklio dalyviais. Jie, kaip spektaklio veikėjai, intensyviai į darbą pajungę vaizduotę, kartu juokiasi, piktinasi, net šoka ar dainuoja.

Spektaklio pradžiai primenant grupinės terapijos seansą, mintyse tartum imi apmąstyti savo paties tekstą, kurį jau tuoj imsi ir pasakysi. O jei tylėsi, išgirsi vieną iš personažų kalbant: „Ir tylėkit. O kol jūs tylėsit, aš jums gal ir atsiversiu. Ir būsiu jums atviras. O jūs mane nagrinėsit, čiupinėsit, ragausit, ieškosit. Ir ką jūs surasit? Nebūtinai surasite ką nors gražaus”. Tačiau, jei kažko gražaus surasti nė nesitikit, šalia sėdintis veikėjas išrėš, kad tikisi jis. Ir ne tik: “O aš noriu kad jus manyje kažką gražaus pamatytumėt, o jeigu ne, tai nėr ko į mane žiūrėt”.

Menų spaustuvės info.