Naujovės intriguoja. Tačiau seni geri laikai žadina malonius prisiminimus, patirtus nepamirštamus įspūdžius ar net nostalgiją. Ar įmanoma suderinti šiuos du dalykus? Šiemet 22-ąjį kartą rengiamas Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida“ mėgins įgyvendinti dvigubą užduotį. Spalio 19–27 d. įvairiose Vilniaus erdvėse vyksiantis didžiausias šiuolaikinės muzikos forumas Baltijos šalyse pristatys ne tik šviežiausias muzikos naujienas (kūrinių premjeras, naujus kompozitorių ir atlikėjų vardus, naujas temas, aktualias tendencijas ir kt.), bet ir laiko patikrintas vertybes – festivalio programa šiemet kaip niekad išsiskiria pasaulinių muzikos garsenybių gausa.

Tokie tarptautinį pripažinimą pelnę solistai kaip Kari Kriikku ir Ernst Kovačič bei tokie ansambliai kaip „Bang on a Can All-Stars“ (JAV), „Gavin Bryars Ensemble“ (Jungtinė Karalystė), „Ensemble MusikFabrik“ (Vokietija), „Amadinda“ (Vengrija) ar geriausiu Baltijos ir Šiaurės kraštų kameriniu orkestru laikoma „Sinfonietta Riga“ papuoštų patį prestižiškiausią Europos ar pasaulio festivalį. Kita vertus, kai kuriuos „Gaidos“ projektus mielai pas save matytų ne tik respektabilios filharmoninės erdvės, bet ir šiuolaikinio šokio ar performansų festivaliai, šiuolaikinių menų centrai ir pan.

Antai vieną pagrindinių šiųmečio festivalio – erdvės – temų pristato įspūdinga muzikinė-erdvinė-architektūrinė kompozicija „Chroma“, jau spėjusi apkeliauti didžiausius festivalius ir svarbiausius kultūros centrus įvairiuose Europos miestuose, Vilnius bus septynioliktas miestas. Projekto koprodiuseriai yra Hanoverio „KunstFestSpiele Herrenhausen“, Berlyno „MaerzMusik“ festivalis, Zalcburgo bienalė, Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalis (JK) bei Europos šiuolaikinės muzikos kūrybos ir sklaidos tinklas „Réseau Varèse“, remiamas Europos Komisijos kultūros programos. Pagal kūrinio autorės, žymios britų kompozitorės Rebeccos Saunders sumanymą, „Chroma“ kaskart specialiai pritaikoma skirtingų miestų salėms, muziejams ar kitiems architektūriniams objektams. Spalio 22 d. Šiuolaikinio meno centre šį kūrinį du kartus (19:00 ir 20:30 val.) atliks vienas garsiausių Vokietijos muzikos kolektyvų „musikFabrik“, atvežantis į Vilnių didžiausią savo sudėtį. Muzikantai bus išsidėstę skirtingose ŠMC salėse bei įvairiose erdvėse ir kartu gros šią kompoziciją, o klausytojai galės laisvai judėti aplink muzikantus, keliauti iš vienos patalpos į kitą ir sekti kūrinio skambesį. Beje, ne „Bang on a Can All-Stars“ ar „Gavin Bryars Ensemble“ koncertai, o būtent šis projektas yra pats brangiausias šių metų festivalio biudžete.

Net du „Gaidos“ renginiai bus skirti bene įtakingiausio XX a. kūrėjo ir mąstytojo Johno Cage’o 100-mečiui. Spalio 21 d. Menų spaustuvėje įvyks šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos spektaklis „Danza Preparata“ (2012). Jo sumanytojas, choreografas, scenografas ir šviesų dailininkas yra įžymus portugalų menininkas Rui Horta, dirbantis su Kulbergo baletu Švedijoje, Nyderlandų šokio teatru II, Gulbenkiano baletu Portugalijoje ir kt. Pagrindinį vaidmenį šiame šokio projekte atliks jo įkurtos šokio trupės narė Silvia Bertoncelli (Italija), o populiariąsias Cage’o Sonatas ir interliudus preparuotam fortepijonui atmintinai (!) skambins britų pianistas Rolf Hind – bene labiausiai pripažintas Cage‘o fortepijoninės muzikos atlikėjas. Projektą drauge su „Gaida“ pristato svarbiausios europinės šiuolaikinės muzikos institucijos: „Casa da Musica Porto“ (Portugalija), Zalcburgo bienalė, Hanoverio „KunstFestSpiele Herrenhausen“, festivalis „Musica“ Strasbūre, „Romaeuropa“ festivalis Romoje, Gulbenkiano fondas Lisabonoje ir „Réseau Varèse“ tinklas.

Antras Johno Cage’o 100-mečiui skirtas renginys – spalio 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kur dvi pirmojo ryškumo muzikos asmenybės – pianistas Petras Geniušas ir perkusininkas bei kompozitorius Vladimiras Tarasovas – rengia specialų projektą „Cage Link“. Kas geriau Lietuvoje galėtų pristyti bene didžiausio XX a. muzikos išdaigininko Johno Cage’o kūrybą, jei ne perkusijos poeto ir fortepijono filosofo tandemas? O jei dar koncertą puošia aksominis Ievos Prudnikovaitės mecosopranas bei JAV ir Lietuvos piliečio Kerry Shawn Keys skaitomos eilės, Artūro Šilalės smuikas ir Tomo Kulikausko mušamieji… Filharmonijos scena turėtų tapti jaukiu kambariu („living room“), kuriame įsikurs ir apsigyvens visi atlikėjai. Tad gal patirsime „keidžiškos realybės šou“ – su tokiais „perliukais” kaip „Nuostabi aštuoniolikos pavasarių našlė“, „4 min 33 sek“, „Kraštovaizdyje“; o gal šiuo projektu atgims spontaniška legendinių GTČ trio koncertų dvasia?

Johną Cage‘ą šiandien galime vadinti tikru klasiku. Kitą amerikiečių įžymybę – ketvirčiu amžiaus jaunesnį Steve‘ą Reichą – kai kas jau irgi vadina klasiku, tačiau labiau pažymėtinas yra kitas dalykas: Reicho muzikos populiarumas ir komercinė sėkmė. Šio kompozitoriaus kūryba sutraukia pilnas koncertų sales visame pasaulyje, kai tuo tarpu ne mažiau garsūs kitokio pobūdžio šiuolaikinės muzikos kūrėjai retai kada gali tuo pasigirti. Kur šios sėkmės paslaptis? Ar tik minimalistinė stilistika? Šįkart „Gaida“ tai bandys atskleisti spalio 24 dieną: ŠMC Didžiojoje salėje vyks Steve’o Reicho autorinis koncertas, kurį pristato viena originaliausių perkusininkų grupių pasaulyje – „Amadinda“ iš Vengrijos. Su šiuo išskirtiniu kolektyvu Steve‘as Reichas bendradarbiauja jau gan ilgą laiką.

Taigi, Johnas Cage’as, Steve’as Reichas, o taip pat ir Gavinas Bryarsas (kurio muzikos koncertą paties kompozitoriaus ansamblis atliks pofestivaliniame renginyje lapkričio 21 d.) festivalyje „Gaida“ pristatomos kaip „laiko patikrintos vertybės“. Tačiau „Gaida“ taip pat kasmet stengiasi pristatyti ir naujus dalykus, kurių laikas dar nespėjo įvertinti, t.y. tai, kas kuriama šiandien ir kas yra nukreipta į ateitį. Šiemet festivalis siūlo pažintį su vienu įdomiausių ir originaliausių dabarties austrų kompozitorių Georgu Friedrichu Haasu. Jo muziką atlieka dauguma žymiausių Europos atlikėjų, orkestrų ir ansamblių, ji skamba daugelyje prestižinių muzikos scenų, tarp kurių ir vienas garsiausių pasaulyje Zalcburgo festivalis. Kaip kviestinis „Gaidos“ kompozitorius G. F. Haasas atvyks į Vilnių, kad drauge su klausytojais išgirstų lietuviškas savo kūrinių premjeras; vyks susitikimas su šiuo žymiu autoriumi. Spalio 26 d. skambesio kokybės etalonas, dinamiškoji „Sinfonietta Riga“, diriguojama Normundo Šne, pristatys du G. F. Haaso kūrinius kameriniam orkestrui. O ypatinga koncerto intriga – latvių užsakytas naujas Justės Janulytės didelės apimties kūrinys „Debesų stebėjimas“ (dalyvaus ir vienas geriausių Latvijos chorų „Kamer…“). Europos festivalius užkariavusių „Smėlio laikrodžių“ autorė po šio kūrinio premjeros rugpjūty Latvijoje sulaukė didžiulio pasisekimo ir itin entuziastingos latvių muzikos kritikų reakcijos, o didžiausias Latvijos dienraštis „Diena“ koncertą su šiuo kūriniu įvertino penkiomis žvaigždutėmis.

Festivalio baigiamajame koncerte spalio 27 d. Kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras su pasaulinio garso smuikininku Ernstu Kovačičiu (Austrija) atliks itin sėkmingai įvairiose scenose gyvuojantį G. F. Haaso Koncertą smuikui ir orkestrui – jo premjerą R. Kovačičius 1998 m. griežė prestižinėje Vienos „Musikverein“ salėje. E. Kovačičiaus išgaunamą smuiko toną „The Daily Telegraph“ apibūdino kaip „sidabriškai turtingą“, nepaprastai muzikalų ir perteikiantį „intelektinį muzikos krūvį“. Koncerte nuskambės ir visiškai naujas austrų kompozitoriaus kūrinys bei Vytauto Laurušo Simfonijos Nr. 4 ir stambaus, daugiasluoksnio, daugiaprasmio Algirdo Martinaičio kūrinio „Summa“ premjeros. Dainuos solistai Asmik Grigorian, Mindaugas Zimkus, Nerijus Masevičius, kamerinis choras „Jauna muzika“. Dėmesio! Pirmą kartą Valstybiniam simfoniniam orkestrui diriguos Robertas Šervenikas, kurį esame įpratę sieti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Ar tai reiškia, kad LNSO „Gaidoje“ nekoncertuos? Anaiptol!

Spalio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje LNSO pateiks nepaprastai įdomią šiuolaikinės simfoninės muzikos programą su ryškių moterų kompozitorių – Kaijos Saariaho ir Ramintos Šerkšnytės – pasaulio scenose pripažinimą pelniusiais kūriniais, su naująja šiuolaikinės muzikos žvaigžde tampančio Paryžiuje gyvenančio čeko Ondrejaus Adameko opusu ir jauno lietuvių autoriaus Alberto Navicko premjera. Diriguos didžiulę šiuolaikinės muzikos atlikimo patirtį sukaupęs austrų dirigentas Roland Freisitzer. Vakaro žvaigždė – fenomenalios atlikimo technikos (anot „The Guardian“) klarnetininkas Kari Kriiku iš Suomijos, kuriam savo kūrinį-rebusą „D’OM LE VRAI SENS“ dedikavo žymioji suomė Kaija Saariaho. LNSO koncerte skambėsiančios R. Šerkšnytės „Ugnys“ sukurtos Bavarijos radijo simfoninio orkestro ir jo ilgamečio dirigento Mariso Jansono užsakymu ir jų pirmą kartą atliktos šiais metais Miunchene.

Taip pat „Gaida“ tęsia žymiausių šiuolaikinės muzikos ansamblių iš Ispanijos ir Prancūzijos pristatymus –festivalyje koncertuos ispanų „Plural Ensemble“ (spalio 20 d.) ir prancūzų „Ensemble L‘Itineraire“ (spalio 23 d.). Po daugelio metų į festivalio programą sugrįžta ir vargonų muzikos koncertas (spalio 21 d.), kurį rengia garsus suomių vargonininkas Tuomas Pyrhonen.

Taigi, „Gaida“ ne tik atsigręžia į patikrintas vertybes, bet ir laiko ranką ant muzikinio šiandienos pulso. Festivalyje – iš viso 12 koncertų, vyks ir kiti įvairūs renginiai.

Ateinantį savaitgalį ketvirtą kartą Kauno kultūrinį gyvenimą supurtysiantis festivalis „Insanitus“ pristato visiškai baigtą savo muzikinę programą. Dvidešimt užsienio ir Lietuvos atlikėjų didžiąją renginio dieną – penktadienį – pasirodys keturiose sumaniai pavadintose „Lituanica“ fabriko scenose. Įspūdis, įkvėpimas, dažnis ir vibracija – šie keturi kodiniai žodžiai taikliai nusako, ko galima tikėtis iš muzikinės ausis bei akis atversiančios „Insanitus“ programos.

Įspūdis, įkvėpimas, dažnis ir vibracija

„Įspūdžio“ erdvėje – keturi gyvi pasirodymai. Jų autoriai – urbanistiškai indie’iški „Breton“ iš Didžiosios Britanijos, švedo Christiano Niva projektas „Niva“, aštriausi Lietuvos rokeriai „Freaks on Floor“ bei svajingai triukšmingi neįtikėtinai jauni sostinės muzikantai „Without Letters“. Pastarosios grupės sudėtyje – ir sparčiai populiarėjantis elektroninės muzikos prodiuseris 96WRLD.

„Insanitus“ organizatoriai ypač džiaugiasi „Įkvėpimo“ scenon sugebėję pasikviesti jauną, bet užburiančiai kokybišką skandinavų dream pop projektą „Postiljonen“. Švedų ir norvegų muzikantų grupė per pirmuosius veiklos metus jau užsitarnavo tvirto gerbėjų rato ir išrankių kritikų būrio palaikymą. Taip pat „Įkvėpimo“ erdvėje – dub nuotaikų sklidinas „Dubenėlis“, tarptautinis Rasos Bubulytės suburtas projektas „Rasabasa“ ir psichodeliniai kauniečiai „Candee Train“.

Hagos electro scenos senbuvį, žanroms ir madoms nepaklūstantį Legowelt festivalio „Dažnio“ erdvėje pasitiks stipriausi Lietuvos naktinės scenos atlantai. Tai – „Partyzanų“ duetas Mantas T. ir Gvidas B., atostogaujančios laidos „Mix Subas“ autorius Loranas Vaitkus, „Organzza“ bei „K.U.B. Collective“ atstovas Mayan bei į Lietuvos šokių muzikos istoriją įrašyto projekto „Happyendless“ narys Benua.

Dar vienas laukiamas svečias iš užsienio – „Modeselektor“ leidybinei kompanijai „50 Weapons“ atstovaujantis vokietis Phon.O – taps efektyviausiu „Vibracijos“ scenos koziriu ir čia surengs gyvą pasirodymą. Nuo vakarietiško tempo neatsiliks jau minėtas vilnietis 96WRLD, o „didžėjinę“ programos dalį sudarys festivalio organizatorių „K.U.B. Collective“ atstovai Roadsman, Pakas ir Soundchild bei klaipėdietis Nayas.

Menininkų rezidencijos rezultatai – jau ketvirtadienį

Kaip skelbta anksčiau, LR Kultūros ministerijos remiama menininkų rezidencija „Lituanica“ veikti pradėjo dvi savaites iki festivalio „Insanitus“. Spalio 11-ąją, ketvirtadienį, fabrike bus pristatyti rezidentų – Italijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Izraelio menininkų – darbai.

Taip pat ketvirtadienį – socialinių filmų programa „Interaktyvus miesto kinas“, Zsolt Laszlo Bordos iš Vengrijos paskaita apie 3D mapping technologiją, kūrybinės kaleidoskopų dirbtuvės bei kūrybinio susivienijimo „Cechas“ pristatomi papildytos realybės (augmented reality) žaidimai, leisiantys festivalio lankytojams interaktyviai prisiliesti prie naujausių technologijų.

Skaitytojai, besidomintys Kauno kino festivalio naujienomis, pastaruoju metu dažnai išgirsdavo magiškus, Felinio kiną primenančius, burtažodžius. „NisiMasa“ ir „Nisimazine“ skamba beveik kaip „Asa-Nisi-Masa” burtas jo filme „8 ½”. Ką šie žodžiai reiškia Kauno kino festivalyje, paaiškėjo tik šiais metais, dienos šviesą išvydus pirmiesiems „Nisimazine Kaunas” numeriams.

Dar nesusipažinusiems – skubame pristatyti. „Nismazine” – tai tarptautinio kino festivalio dienraštis, kuriamas jo metu vykstančiose kino žurnalistikos dirbtuvėse. Jį kuria tarptautinė jaunų(18-30m.) kino kritikų komanda. Dirbtuvių metu dalyviai suformuoja efektyviai dirbančią multikultūrinę redakciją, atsakingą už laiku visam pasauliui paskelbiamas kino naujienas.

Kaune „Nisimazine” įgavo elektroninio naujienlaiškio formą. Kasdieną nepriklausomas leidinys yra išplatinamas Europos ir viso pasaulio kino mėgėjams bei profesionalams. Jis sudarytas iš filmų recenzijų, renginių aprašymų, kino kūrėjų portretų, interviu, ir, žinoma, gražiausias festivalio akimirkas įamžinančių nuotraukų. Kiekvienas naujienlaiškis turi nuorodas į Nisimazineblog’ą kuriame yra skelbiami visi dalyvių tekstai.

„Nisimazine” kino žurnalistikos dirbtuvių metu yra kuriama ir elektroninė knyga, pasirodysianti festivaliui jau pasibaigus. Tai leidinys, sulaukiantis nepaprastai didelio skaitytojų: kino kūrėjų, studentų, festivalių organizatorių ir visų kitų neabejingų geram kinui – dėmesio.

„Nisimazine Kaunas 2012“ atsirado Tarptautiniam Kauno kino festivaliui bendradarbiaujant su Europos kino tinku NISI MASA. Projektą remia Europos Taryba ir Vytauto Didžiojo universitetas.

Šiemet Kauno kino festivalio filmus vertina kino ir kultūros studijų studentai bei kino kūrėjai. Dalyvauja: Donata Juškelytė (Lietuva), Sami Pöyry (Suomija), Saulius Kovalskas (Lietuva), Ugnė Gudzisnkaitė (Lietuva), Ugnė Česnavičiūtė (Lietuva), Zovi Vermeire (Nyderlandai) ir Vaidė Legotaitė (Lietuva). „Nisimazine Kaunas 2012” redaktorius – Fernando Vasquez (Portugalija), dizainerė – Andrea Dobre (Rumunija), koordinatorė – Aistė Račaitytė (Lietuva).

„Nisimazine“ naujienlaiškius galima užsisakyti internetinėje svetainėje: www.Nisimazine.eu, čia taip pat galima rasti ir pilnus autorių tekstus. „Nisimazine Kaunas 2012” naujienlaiškiai skelbiami ir kino festivalio svetainėje www.kinofestivalis.lt skiltyje „NisiMasa”.

Tarptautiniame Kauno kino festivalyje vieši kino kūrėjai iš Brazilijos, Šveicarijos ir Latvijos

Spalio 2 – 4 dienomis Tarptautiniame Kauno kino festivalyje viešės net trys kino kūrėjai: iš saulėtos Brazilijos atvykęs režisierius, kino kritikas ir prodiuseris Kleber Mendonca Filho, latvių režisierė Laila Pakalnina bei Šveicarijos kino kūrėjas Niccolo Castelli.

Kauno kino festivalyje spalio 2 d. 18.30 val. kino teatre „Romuva“ svečiuosis režisierius Kleberas Mendonca Filho, kuris pristatys ilgai lauktą pirmąjį savo vaidybinį filmą „Garsai kaimynystėje“. Jame rodomas Brazilijos gyvenimo pjūvis, apmąstant jos istoriją, žiaurumą ir triukšmą. Kino juostoje kuriamas urbanistinis pasakojimas, išsiskiriantis puikia visos aktorių komandos vaidyba, operatoriaus darbu ir garso režisūra, nuostabiai perteikiančia Brazilijos priemiesčio nuotaiką.

Nespėjusieji į antradienio pasimatymą su režisieriumi dar turės galimybę susitikti su kino kūrėju ir pamatyti jo išskirtinę dramą spalio 3 d. 17 val. taip pat kino teatre „Romuva“.

Spalio 2 d. 18 val. virtualiam pokalbiui kviečiame su Saaros Cantell filme „Po tuo pačiu dangum” vaidinančia žaviąją aktore Elin Petersdottir. S.Cantell festivalio žiūrovams pažįstama iš 2010-iaisiais metais rodyto vaidybinio filmo „Širdies dūžiai“. Ši kino juosta žiūrovų buvo pripažinta vienu iš geriausių programos filmų. „Ačiū, kad atvežėte šį filmą į Kauną. Labai seniai mačiau ką nors panašiai paveikaus“, – po filmo peržiūros režisierei tuomet dėkojo garsi Kauno aktorė Olita Dautartaitė. Taip asmeniškai aktorė įvertino filmą. Moterų ir jų gyvenimo pasirinkimų tema nagrinėjama ir naujausioje S. Cantell juostoje „Po tuo pačiu dangum“, kurią antradienį turės progą išvysti festivalio žiūrovai.

Žiūrovų dėmesio vertas ir spalio 2 d. 20 val. „Žalgirio“ arenoje rodomas lenkų režisieriaus Tomaszo Wasilewskio debiutinis filmas „Miegamajame“. Kino juostoje pasakojama istorija apie Editą, pabėgusią iš gimtojo miestelio į Varšuvą, kur ji sutiko Patriką. Tarp dviejų vienišių ima megztis nelengvas ryšys. Ši juosta, išsiskirianti įspūdinga pagrindinės aktorės Katarzynos Herman vaidyba, pasakoja istoriją apie pastangas pradėti naują gyvenimą ant praeities griuvėsių.

Žiemiško oro gūsį į rudeninį festivalį įneš į svečius atvykstanti latvių režisierė Laila Pakalnina, parašiusi ir režisavusi ne vieną apdovanojimą pelniusį dokumentinį, trumpametražį ir vaidybinį filmą. Spalio 3 d. 18:30 val. M. Žilinsko dailės galerijoje susirinkusiems žiūrovams kūrėja pristatys dvi dokumentines juostas „33 Kalėdų Senelės gyvūnai“ bei „Pakvaišę dėl sniego“.

Tarptautinis Kauno kino festivalis spalio 3 d. „Žalgirio“ arenoje rekomenduoja pamatyti dar du puikius filmus. Vienas iš jų 18 val. rodoma amerikiečių kino režisieriaus Benho Zeitlino drama „Pabaisos iš laukinių pietų“. Šio filmo pagrindinė herojė – šešiametė Hašpapė, su tėvu gyvenanti užtakio bendruomenėje. Tėvas nuolat linksminasi, tad mergaitė laiką leidžia idiliškame gamtos pasaulyje, pilname gyvų, kvėpuojančių, judančių padarų. Drama „Pabaisos iš laukinių pietų“ – tai užburiantis pasakojimas apie išradingą, bet bauginantį vaikiškos vaizduotės pasaulį.

Spalio 4 d. 18 val. „Žalgirio” arenoje dar viena puiki pažintis su kino kūrėju – šveicaru Niccolo Castelli. Kauno žiūrovams kino kūrėjas pristatys savo pirmąjį pilnametražį vaidybinį filmą „Visi kartais krenta“. Šis filmas – tai pasakojimas apie brandą ir apie individualų sprendimą, kuriuo keliu pasukti, blaškantis tarp svajonių ir baimių, pergalių ir pralaimėjimų.

Pirmadienį Kauno kino festivalio filmai atkeliauja į Vilniaus sales

Spalio 1-ąją dieną Tarptautinio Kauno kino festivalio filmai bus pradedami rodyti ir Vilniuje: kino centre „Skalvija“ ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kino salėje. Vilniaus žiūrovams bus pristatyta plati filmų programa, kurioje – šiuolaikinės Portugalijos kino žvaigždės Miguelio Gomeso juosta „Tabu“, naujausias Lietuvos žiūrovams pažįstamo graikų režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas „Alpės“. Taip pat – šiųmetiniame Kanų kino festivalyje įvertintos juostos: Thomaso Vinterbergo filmas „Medžioklė“ su Madsu Mikkelsenu ir naujausias britų kūrėjo Keno Loacho darbas „Angelų dalis“.

Kino centre „Skalvija“ žiūrovai galės išvysti šių metų Kauno kino festivalio viešnios ir atidarymo filmo „Sesuo“ autorės šveicarų režisierės Ursulos Meier filmų retrospektyvą, kurioje – skirtingi ir saviti kūrėjos trumpametražiai filmai, taip pat – vaidybinis filmas su Isabelle Huppert „Namai“. Šiame filme pirmą kartą vaidino aštuonmetis aktorius Kacey Mottet Kleinas, kuris įkvėpė režisierę sukurti naujausią filmą „Sesuo“ apie vagiliaujantį ir sudėtingas išgyvenimo, artumo paieškų problemas sprendžiantį dvylikametį Simoną. Šiame filme jaunasis aktorius įspūdingai įkūnijo pagrindinį personažą.

Skvarbaus dėmesio verta Lietuvos žiūrovų mylimo švedų režisieriaus Roy Anderssono filmų retrospektyva „Šlovingas pasaulis“ taip pat bus rodoma „Skalvijoje“. Šioje programoje – garsieji šio kūrėjo filmai: 2000-aisiais sukurta Lietuvoje pamėgta juosta „Dainos iš antro aukšto“, bergmaniškasis giedras 1970-ųjų filmas „Švediška meilės istorija“, taip pat – R. Anderssono trumpametražių filmų kaleidoskopas.

ŠMC kino salėje apsilankyti turėtų žiūrovai, norintys susipažinti su legendinio latvių režisieriaus Rolando Kalninio filmais. Bus rodomas garsusis šio režisieriaus 1966-aisiais sukurtas filmas „Akmenys ir skeveldros“, analizuojantis skaudžius gyvenimo po Antrojo pasaulinio karo klausimus. Taip pat – Sovietų Sąjungoje viešai rodyti uždraustas R. Kalninio filmas apie 7-ojo dešimtmečio jaunimą ir sovietų cenzūrą „Ketveri balti marškiniai“ su kultiniu Imanto Kalninio sukurtu garso takeliu. Be to, retrospektyvoje rodoma itin stilinga režisieriaus juosta „Pajūrio klimatas“, kuri dėl ryškaus stiliaus, subjektyvumo ir ironijos itin stipriai nukentėjo nuo sovietinės cenzūros žirklių.

Unikali kino antologija „Vengrija 2011“, sudaryta iš vienuolikos skirtingų kartų Vengrijos kino kūrėjų darbų ir prodiusuota ištikimo Kauno kino festivalio bičiulio, garsiojo vengrų režisieriaus Béla Tarro, taip pat bus rodomas ŠMC kino salėje. Šis filmas – atviras protestas prieš šalį, kurios dešinioji valdžia vis labiau varžo kultūrą ir kiną.

„Visos mūzos“ programos dalyje, kurioje atskleidžiamas ne vienas jaudinantis menininko portretas, vilniečiai galės pamatyti šiuos filmus: „Antonas Corbijnas: skersai išilgai“, „Billo Cunninghamo Niujorkas“, „Marina Abramović: dalyvauja menininkė“, „Ai Weiwei niekada nesigaili“, kino juostą „Muziejaus darbo laikas“, kurioje pasakojama apie tai, kaip meno kūriniai atspindi ir keičia kasdienes patirtis.

Melomanai neturėtų praleisti progos išvysti kino juostos „„Turning“ su „Anthony and the Johnsons““, kuri pristatoma „Muzika, keičianti pasaulį“ programos dalyje. Kvapą gniaužiantis filmas, nepaprastai išpopuliarėjęs visame pasaulyje – „„The Chemical Brothers“: negalvok!“, kviesk šokti tiesiog kino salėje. Elektrinės gitaros gerbėjams – įkvepianti istorija apie svajones ir žmogaus dvasios tvirtumą – „Jasonas Beckeris: vis dar gyvas“.

ŠMC kino salėje taip pat bus rodoma speciali Paryžiaus „Pompidu“ kultūros ir meno centro trumpų video filmų programa „Hors Pistes Kaunas“. Programoje – švedų menininko Eriko Büngerio kūrinys „Evangelijos“. Taip pat pristatomi penki Milano ir Berlyno menininkų kolektyvo „Flatform“ kūriniai. Videomeną ir meno instaliacijas kurianti menininkų grupė filmuose dėmesį sutelkia į tai, apie ką retas susimasto kasdienybėje: laiko tėkmę, gravitaciją, atspindžius.

Šeštasis Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet vyksta rugsėjo 26 – spalio 7 dienomis Kaune, kino teatre „Romuva”, M. Žilinsko dailės galerijoje, „Žalgirio” arenoje. Spalio 1 – 10 dienomis festivalis lankysis Vilniuje, kino centre „Skalvija”, Šiuolaikinio meno centre, spalio 9 – 13 dienomis – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, spalio 11 – 13 dienomis – Šiauliuose, „Polifonijos” salėje, ir spalio 16- 20 dienomis – Panevėžyje, kino teatre „Garsas”.

www.kinofestivalis.lt

Lietuvos menininkai, kultūros atstovai, intelektualai ir už žodžio laisvę pasisakantys piliečiai yra kviečiami pasirašyti kreipimąsi į Lietuvos politikus ir dvasininkus dėl ažiotažo, susijusio su Romeo Castellucci spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”. Prašome pasidalinti su asmenimis, kurie norėtų pasisakyti prieš meno cenzūravimą, žodžio laisvės suvaržymus. Norintys pasirašyti turėtų siųsti savo vardą, pavardę bei profesiją arba susisiekti nurodytais kontaktais iki spalio 4 d. 23val: salne.buciute@gmail.com / +37060774733.

KREIPIMOSI TEKSTAS:

Kreipimasis į Lietuvos politikus, dvasininkus, menininkus ir visą visuomenę

Mes, žemiau pasirašiusieji, protestuojame prieš bet kokią cenzūrą mene. Ažiotažas dėl tariamo religinės nesantaikos kurstymo tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos“ režisieriaus Romeo Castellucci spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją” yra sukeltas dirbtinai nemačius spektaklio ir remiantis nuogirdomis. Nesutinkame, kad demokratinės valstybės institucijos, Seimas sankcionuotų meno kūrinius ir neteisėtai ribotų kūrybos laisvę.
Pasitikime Sirenų festivalio organizatoriais, pasitikime menininkais, neturinčiais pasipelnymo tikslų.

Pasitikime 20-čia didžiausių Europos teatro festivalių, kuriuose Romeo Castellucci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ jau buvo vaidinamas.

Pasisakome už menininko teisę būti laisvam ir reikštis tokiomis meno formomis, kurios jam būtinos. Pripažįstame, kad vienintelė menininko pareiga yra kurti meną, netampantį politinių, socialinių ar religinių manipuliacijų įrankiu.

Galima uždrausti vieną ar kitą spektaklį, filmą, knygą, bet neįmanoma uždrausti žmogui galvoti ir jausti, ginčytis netgi ir su Dievu , neįmanoma uždrausti ieškoti būties prasmės. Juk menas visų pirma ir kalba apie žmogiškuosius jausmus, nuopuolius ir prisikėlimą.

Tikimės, kad valdžios atstovai neprimes mums savo požiūrio, kaip vertinti vieną ar kitą meno kūrinį, nesuvaržys Lietuvos piliečio laisvę pačiam spręsti apie meno kūrinį. Uždrausti, sankcionuoti meno kalbą ir meno formas – nykiausia, kas galėtų atsitikti mūsų šalyje.

Mums gali būti nepriimtini, svetimi meno išraiškos būdai, gali provokuoti, žeisti ar erzinti meno kalba. Rašykime, kalbėkime apie tai, nesutikime, ginčykimės.

Drausti meną?.. Tai uždrausti patį žmogų. Nesutinkame, jog Lietuvoje būtų įteisinta meno kontrolė.

Primygtinai rekomenduojame – ypatingai nemačiusiems spektaklio – paskaityti spektaklio „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ režisieriaus mintis apie situaciją Lietuvoje ir pasaulyje, kalbant apie spektaklį ir jo recepciją.

Konflikto priežastis – melas

Situacija, kai norima uždrausti spektaklį, man jau yra matyta. Mes jau daug kartų susidūrėme su panašiais atvejais. Kiekvieną kartą tai vyko dėl neteisingos išankstinės nuomonės. Tą nuomonę išsakydavo žmonės net nematę spektaklio, nežinantys jo turinio. Žmonės, mosuojantys melu, paskleistu per, tarkim, dešiniųjų ar konservatyvių pažiūrių žmonių tinklaraščius, kur sakoma, kad į Jėzaus veidą mėtomi ekskrementai. O tai yra visiškai klaidinga.
Antra vertus, norint paneigti tuos gandus, pakanka tiesiog pamatyti spektaklį. Tiesa yra aiški, nėra ten jokių ekskrementų, jie nemetami į jokią pusę. Tai tėra kažkieno išradimas ir išsigalvojimas. Tie, kas blogai kalbėjo apie spektaklį, iš tiesų jo niekad nematė, nesiteikė pažiūrėti. Tai tiesiog išankstinė nuomonė. Ir galimas spektaklio uždraudimas yra cenzūra, o jos priimti nevalia. Tai kontrolės būdas, kuris yra nepriimtinas. Aš priimu kritiką, bet ne cenzūrą, išsakytą a priori. Kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti laisvą išraišką.
Pirma scena yra grynai žmogiška. Senas žmogus negali sulaikyti išmatų, tai yra įprastas reiškinys šeimose ir senų žmonių gyvenimuose. Senolis, kuris netenka savo orumo – tai juk žmogiška situacija. Tai yra sunkus reginys, sunkiai priimtina tikrovė. Tačiau pereiti prie teiginio, kad yra mėtomi ekskrementai – tai jau melas, kurį aš atmetu. Tai apskritai man kelia siaubą. Man tai labai svetima.
Rinkimų įkarštyje
Suprantama, kad tai, kas vyksta dabar Lietuvoje, taip pat yra panaudojama politiniais tikslais. Tačiau visa ši situacija – nieko stebėtino. Pasitarnavo rinkimai. Kai jie vyko Prancūzijoje, kaskart buvo ištraukiamas šis skandalas. Būtent politiniais tikslais. Nes kai aš pakviečiau prieš spektaklį pasisakiusius asmenis susitikti diskusijai po spektaklio, tie žmonės net nenorėjo dalyvauti pokalbyje. Jie nenorėjo užmegzti dialogo. Tad jo ir nebuvo. Nes šiems žmonėms pernelyg patogu tiesiog pasinaudoti melu – tai auksinė proga. Kad įrodytų, jog jie yra, kad dirba ir t.t. Labai įprastas ir labai liūdnas dalykas.
Bet mes puikiai žinome, kad ši polemika, šie ginčai ideologiniais tikslais yra naudojami kaip propaganda. Mano darbo tikslas tikrai nebuvo sukelti skandalą religingų žmonių tarpe. Priešingai, tai yra apmąstymas, refleksija. Jeigu norite, religinis apmąstymas arba apmąstymas apie religiją. Tačiau spektaklį lygiai taip pat gali žiūrėti ir ateistas. Noriu pasakyti, kad tai nėra pagarbinimas. Ar maldos aktas. Tai problema, kuri iškeliama, galima sakyti, Jėzaus veido papėdėje.
Tai, jog visa šitai vyksta šiandien – visai nėra keista. Kai susvyruoja tikrumas, ekonomika nėra geroje situacijoje, religija išnyra neurozės pavidalais. Taigi, ideologiniais pavidalais. Kai religija naudojama kaip instrumentas, kaip ginklas, atsiranda tų, kas nori pasikinkyti žmonių nepasitenkinimą, baimę, nerimą ir nori nukreipti tai pseudodvasine, bloga linkme. Tai labai pavojinga. Taip, iš visko yra daroma karikatūra. Tai labai paprasta.
Spektaklį matę bažnyčios atstovai supranta ir remia
Bažnyčios atstovų, kurie atėjo pažiūrėti spektaklio, pozicija yra teigiama. Mes turime kunigų, teologų, vienuolių laiškų, spektaklio analizių… Tad kyla klausimas, kaip bažnyčios atstovų ginamas meno kūrinys gali būti laikomas profanaciniu, piktžodžiaujančiu prieš religiją? Žinoma, be tų, kurie matė, yra ir kita dalis bažnyčios, kurie piktavališkai nenori pamatyti spektaklio ir yra iš anksto nusistatę. Jie nenori pripažinti, kad tai – spektaklis, kurio turinys, na, nesakyčiau, krikščioniškas, labiau – kristologinis. Nežinau, kaip paaiškinti… Tiesiog, tai yra gyvas Dievo Sūnaus veido reginys. Suprantama, tai ne atvirukas, ne nusaldintas tikėjimo atvaizdas, tai problemiškas reginys, tačiau jokiu būdu ne prieš religiją piktžodžiaujantis spektaklis. Tai jokiu būdu nėra spektaklis, norintis užgauti kieno nors jausmus. Net priešingai.
Kita vertus, kas yra tikėjimas? Tikėjimas nėra tikrumas, jis minta abejonėmis. Ir Jėzus, būdamas ant kryžiaus, turėjo tą abejonę: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tai nebuvo piktžodžiavimas. Italų filosofas Luigi Pareyson kalba apie laisvės antologiją ir, jo nuomone, netgi tikėjimo atsisakymas yra tos paradoksalios žmogaus laisvės dalis. Ir kartu – dieviškos, todėl, kad ta laisvė žmogui apskritai buvo suteikta. Taigi, net ir norint neišeitų piktžodžiauti. Tai primityvus, prietaringas tikėjimo matymas. Tokiu atveju tikėjimas virsta stadbmeldyste. Ir išvien su tuo einantys žmonės tokiu atveju tampa stabmeldžiais ir patys piktžodžiauja prieš Dievą, laikydami jį tokiu primityviu. Jie paverčia tikėjimą tokiu tikrumu, tarsi tai būtų ideologinis ginklas. Tai – manipuliavimas.
Kalbos, jog spektaklis žeidžia tikinčiųjų jausmus yra labai toli nuo to, ko aš siekiau. Neketinau nieko užgauti, man visai neįdomu būti provokatoriumi, juo būti aš nesiekiau. Apskritai, net tas žodis man yra labai svetimas, aš visiškai nenoriu provokuoti. Tarp kitko, šiame spektaklyje nėra nieko provokatyvaus šiems laikams. Taip, finale yra momentas, kai Kristaus veidas tampa juodas, užtamsėja. Ta juoda spalva, kuri teka veidu, yra rašalas. Juodas rašalas, kuris nurodo į Šventojo rašto rašalą. O jei kas nors tame įskaito kažką kito, tai yra jau ne mano interpretacija. Aš į nieką ekskrementų nemėtau.
Režisierius tiki Lietuvos žiūrovų sąmoningumu
Aš pats labai pasitikiu publikos intelektu. Ir labai tikiu žiūrovų kritiniais gebėjimais. Aš priimu kritiką, bet ne fašistinį būdą uždrausti rodyti spektaklį. Taigi, ne taip, kaip kažkas, kas laiko žiūrovus idiotais, kuriuos reikėtų apsaugoti. Aš tikiu žiūrovo atsakingumu, jo matymu. Tai yra, be abejo, probleminiai vaizdai. Jie nėra paprasti, aš pats pirmas tai pripažįstu. Tai ne šventas abrozdėlis, ne nusaldintas atvaizdas, tai nėra guodžiantis atvaizdas. Tai reginys, iškeliantis klausimus. Kaip ir kiekvienas Biblijos puslapis. Biblijoje yra upės kraujo. Tai žiauri ir sudėtinga knyga, ir reikia sugrąžinti šiai temai jos gylį, sudėtingumą. Kad tai nebūtų cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms
Aš tikiuosi, kad atvešiu šį spektaklį į Vilnių, antraip tai būtų įžeidimas lietuvių publikos intelektui. Aš viliuosi, kad Lietuvos publika nepriims tokios smurto prieš ją formos ir nesutiks su tuo. Jeigu kažkurie žmonės nenori matyti spektaklio, tegul jie lieka namie. Tačiau jie neturi teisės uždrausti kitiems laisviems piliečiams žiūrėti to, ką jie nori. Nes kalbant apie žmogaus teises, tai būtų žingsnis atgal. Visa tai labai baisu.
Rytoj bus kokia nors rasė, kuri neįtiks, kitą dieną – daina, paveikslas, filmas, knyga… Paskui ištisa eilė knygų ir t.t. Laisvės principas turi galioti besąlygiškai. Net jei galbūt tai kažkam atrodo nepatogu. Mes visi esame skirtingi. Ir bažnyčia turi priimti kitoniškumą savyje. Tai nėra uždaras išrinktųjų asmenų klubas. Katalikai nėra išgelbėtieji. Nėra žinoma, kas išsigelbsti. Neužtenka būti kataliku, kad būtum išgelbėtas. Tačiau jie jaučiasi, tarsi būtų privilegijuotieji, turintys tiesą savo kišenėje. Kas yra tiesa? Galėtume tęsti labai ilgai… Situacija tampa jau tikrų tikriausiu kliedesiu. Tikėkimės, pavyks susitikti ir tęsti pokalbį po spektaklio su tais, kurie jį bus matę.

Spalio 11-12 dienomis ketvirtą kartą įvyksiantis Kauno festivalis „Insanitus“ šiemet – didesnis ir įdomesnis nei bet kada. Renginio organizatoriai jį išplėtė iki dviejų dienų muzikinės ir meninės programos. Pastarojoje, sulaukusioje LR Kultūros ministerijos palaikymo – pirmą kartą organizuojamoje menininkų rezidencijoje paruošti Kauno įkvėpti darbai, kuriuos papildys iš Tarptautinės Maskvos Jauno meno bienalės atvežti kūriniai.

Dvi savaites iki festivalio meno asociacijos „Freimas“ kuruojamoje rezidencijoje „Lituanica“ gyvens septyni kūrėjai iš Vokietijos, Italijos, Izraelio, Vengrijos ir Didžiosios Britanijos. Jie, pažindindamiesi su Kaunu ir jo gyventojais, bendraudami su vietiniais menininkais, kurs specialiai festivalio programai skirtus darbus. Festivalio meninės programos kuratoriai „Vibe Fabrik“ atskleidė, kad labiausiai šiemet laukiamas jungtinis Lietuvos ir užsienio kūrėjų projektas – „3D mapping“ projekcija ant fabriko sienų.

Berlynietis Ilan Katin, Lietuvoje jau pažįstamas menininkas, pristatys išskirtine technika atliktą instaliaciją su video projekcija pavadinimu „Counter.Canonical“.

Ilan Katin

Kinetinėmis instaliacijomis išgarsėjęs ir ne vienu tarptautiniu apdovanojimu įvertintas britas Lee McDonald kvies festivalio lankytojus modifikuotais balsais prisidėti prie instaliacijos „Sonic Reverber“ išpildymo.

Lee McDonald

Italas Raffaele Fiorella – dviejų realius objektus jungiančių darbų autorius. „Micromacromondi“ atkeliaus iš Maskvos bienalės, tęstinis projektas „Landscapes“ gimė Italijoje, neseniai buvo papildytas Kinijoje. Pasak autoriaus, „Landscapes“ bus papildytas Kaune kilsiančiomis, šio miesto įkvėptomis idėjomis bei apimtimis.

Raffaele Fiorella

Kūrėjas iš Izraelio Guy Yitzhaki pristatys du sensorinius darbus, paremtus šiuolaikinių medijų galimybe tiesiogiai įsitraukti ir reguliuoti kūrinio procesą, bei dalyvaus kuriant vieną „3D mapping“ projekcijų.

Guy Yitzhaki

Aukščiau pristatytą įspūdingą menininkų sąrašą papildys ir kiti kūrėjai. Tai – nuotraukas, kalbėsiančias apie šiuolaikinių medijų ir stebėtojo interaktyvų sąryšį, eksponuosiantys italas Nicola Zolin ir anglas Jamie House bei Maskvos bienalėje demonstruotus vaizdo projektus rodysiantys pakistanietis Basir Mahmood, suomis Jukka Silokunnas ir serbas Igor Bosnjak. Lietuvoje ir užsienyje pripažintas „3D mapping“ technikos profesionalas Rimas Sakalauskas ruošia masyvią šviesos instaliaciją.

Nicola Zolin

Jamie House

Nemokamoje ketvirtadienio, spalio 11-osios „Insanitus“ programoje žiūrovų lauks ne tik didelės tarptautinės parodos atidarymas, bet ir paskaitos apie šiuolaikinių medijų meną. Vieną jų, skirtą pristatyti „3D mapping“ technikos istoriją, skaitys vengrų komandos „Bordos.Artworks & IVO3D“, projekcijas demonstravusios net ant Eifelio bokšto, atstovas Bordos Laszlo Zsolt.

Alius Levinskas iš Cechas.com pristatys vadinamuosius papildytos realybės žaidimus ir leis žiūrovams juos išbandyti. Taip pat ketvirtadienį vyks filmo „Stebuklų laukas“ peržiūra ir susitikimas su jo režisieriumi Mindaugu Survila bei Evaldas Jansas pristatys dokumentinį filmą „Laisvė kurti“. Kultūrinį vakarą užbaigs nestandartinių trumpametražių filmų serija, kuriuos įgarsins šiuolaikiško džiazo grupė „Sheep Got Waxed“.

Didžiąją „Insanitus“ dieną, penktadienį, keturios fabrike „Lituanica“ įsikursiančios muzikinės scenos bus papildytos įvairiais festivalio menininkų vizualiniais konstrukciniais sprendimais. Jau tradiciškai lankytojai, įvertinę vokiečio Phon.O, švedų „Niva“ ar olando Legowelt pasirodymus, galės atsipūsti ir pramogauti įvairiuose žaidimų kambariuose. Išankstiniai bilietai spalio 12-osios vakarui parduodami „Bilietų pasaulyje“.