Kovo 1 d. prasidėsiantis Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ šiandien pristatė šių metų programą, kurioje – gerai pažįstamos pavardės, nauji atradimai ir apdovanojimus jau pelnę filmai.
„Žiūrovams pasiūlysime daugiau programų ir filmų nei praėjusiais metais. Šiemet keičiasi programų pavadinimai, bet pagrindu, kaip visada, lieka pagrindinė ir konkursinė programos, taip pat džiaugiamės ir lietuviška premjera“, – sako viena iš festivalio organizatorių Greta Akcijonaitė.

Be pagrindinės ir konkursinės programų, žiūrovai turės galimybę susipažinti su ispanakalbių režisierių darbais programoje „Lotynų Amerikos moterys“, skandinaviškam kinui skirta programa padės atrasti tikrą švedų kino lobį – aktorę ir režisierę Mai Zetterling, atskiromis retrospektyvomis bus pagerbtos kino divos – prancūzų aktorė Catherine’a Deneuve ir lietuvių aktorė Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Žiūrovai bus kviečiami į specialiuosius seansus, trumpametražių filmų naktį.

Pagrindinėje festivalio programoje puikuojasi devyni filmai iš šešių šalių. Prancūzų aktorė Julliete Binoche įkūnys žurnalistę, rengiančią straipsnį apie studenčių prostituciją, lenkų režisierės Malgorzatos Szumowskos filme „Jos“, kuris dalyvavo ir šių metų Berlinalėje. Kitą prancūzų kino žvaigždę C. Deneuve žiūrovai išvys Julios Lopes Curval juostoje „Paslėptas dienoraštis“, kurioje atskleidžiama paslaptinga vienos šeimos drama.

Šiemet jau trečią kartą festivalyje rengiama konkursinė programa, kurioje pristatomi keturi moterų režisierių sukurti filmai. „Šeršėliafam“ žiuri kėdės šiemet patikėtos režisieriui Donatui Ulvydui, aktoriui Dainiui Gavenoniui ir reklamos specialistui Tomui Bartninkui, kurie ir išrinks geriausiąjį darbą. Nugalėtojas bus paskelbtas ir apdovanotas festivalio uždrymo vakare. Tą patį, kovo 11-sios vakarą pirmą kartą festivalio istorijoje bus išrinkta metų kino moteris. Jai bus įteiktas išskirtinis juvelyrinis dirbinys – „kino fėjos” sagė. Už kandidates į metų kino moters internetu balsuoti galės ir žiūrovai.

Programoje, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas Lotynų Amerikos moterims, pristatoma dešimt filmų iš Argentinos, Venesuelos, Urugvajaus, Meksikos ir Ispanijos. Prancūziško žavesio į festivalį įlies aktorės, be kurios neįsivaizduojamas prancūzų kinematografas – C. Deneuve – retrospektyva. Joje pamatysime tiek pirmuosius, pasaulinę šlovę aktorei pelniusius filmus, tokius kaip Luiso Buniuelio „Dienos gražuolė”, tiek naujausią muzikinę dramą „Mylimieji”, kurioje C. Deneuve nusifilmavo su savo dukterimi Chiara Mastroianni.

Kad talentingų aktorių nereikia ieškoti toli, primins filmai, kuriuose ryškius vaidmenis atliko Gabija Jaraminaitė-Ryškuvienė. Tai jaunatviškai maištingi Raimundo Banionio „Neatmenu Tavo veido“,, ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, komiškas Linos Lužytės filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ bei Kristinos Buožytės juosta „Kolekcionierė“, atnešusi pagrindinio vaidmens aktorei G. Jraminaitei-Ryškuvienei „Sidabrinės gervės” apdovanojimą.

Programoje „Neatrastas švedų lobis – Mai Zetterling“ bus pristatyti du drąsios ir ekstravagantiškos švedų aktorės bei režisierės Mai Zetterling filmai. Jos 1966 m. filmas „Nakties žaidimas“ buvo uždraustas rodyti Venecijos kino festivalyje. Tai tik paskatino režisierę plėtoti kontraversiškas ir rizikingas temas kine. Filme „Mergaitės“, kurį taip pat pristatys „Šeršėliafam”, vaidina mėgstamiausios Ingmaro Bergmano aktorės, o pati juosta tapo M. Zetterling raktu į feministinį kiną.

Specialiuosiuose seansuose taip pat pamatysime du filmus: dokumentinį Kern Wardrop debiutą, kuris tapo atradimu Airijos kine. Filmas „Jo ir jos“ pasakoja devyniasdešimties metų senumo meilės istoriją septyniasdešimties moterų kolektyviniu balsu. Na, o slovakų režisierės Dianos Fabiánovos asmeninė patirtis, tapo kelionės į pačias moteriškumo prigimties gelmes, prdžia. Jos filmas „Mėnulis tavyje“ – tai tabu laužantis dokumentinis tyrimas apie menstruacijas.

Lietuviškai premjera– taip pat dokumentinė. Tai naujas Godos Rupeikaitės filmas „Variacijos kaukių tema“.

Mėgstantys naktinėti su geru kinu, bus kviečiami į trumpametražių filmų naktį, kur galės ilgiau nei tris valandas mėgautis rinktine ir smagia kino mozaika.

Greta kino seansų, „Šeršėliafam“ šiemet kvies į visą eilę intriguojančių renginių: moterų pokerio turnyrą, slem poezijos vakarą, šurmulingą ir originalų „Šeršėliafam“ turgelį, Aisčio Mickevičiaus kvepalų pristatymą. Visų jų tema ir leitmotyvas – kinas ir moterys.

„Mediadesk” agentūra pakvies į animacijos seminarą bei diskusiją su lektoriais iš užsienio.

Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ kovo 1–11 d. vyks Vilniuje kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“. Festivalis taip pat atkeliaus į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Ukmergę, Druskininkus, Palangą ir Nidą.

Daugiau informacijos www.serseliafam.com

Trys jaunieji Lietuvos režisieriai – trys skirtingos asmenybės. Vienam nepatinka fantastiniai filmai, kitam sunku žiūrėti klasiką ar miuziklus, trečiam – siaubo filmus. Skirtingas jų požiūris į pasaulį, skirtinga – ir jų kūryba.

Andrius Blaževičius („Dešimt priežasčių“), Jūratė Samulionytė („Laikinai“) ir Rokas Eltermanas („Paskutinė medaus mėnesio diena“) prieš naujausių savo trumpametražių kūrinių kelionę per visą Lietuvą su projektu „Trys viename“ prisipažįsta apie savo simpatijas, antipatijas ir ne tik.

Kokio kino žanro filmai nepatinka ir neprisiverčiate pasižiūrėti?

Jūratė: siaubo filmai. Nesakau, kad jų negalima kurti. Aš jų nežiūriu, nes man neįdomu, tai manipuliacija. Man įdomus psichoanalitinis lygmuo – kas žmonės gąsdina, kas sukelia baimę. Bet šiaip žiūrėti ir kartu bijoti – nejaučiu jokio malonumo.

Rokas: kategoriškai neteigiu, bet asmeniškai man sunku žiūrėti kino klasiką ir miuziklus. Neturiu logiško paaiškinimo, tiesiog taip yra ir viskas.

Andrius: fantastinių filmų. Netikiu, kas ten rodoma, manęs visiškai neintriguoja. Dar į nemėgstamų filmų kategoriją įtraukčiau ir kovinius filmus, galbūt netgi ir melodramas.

Trys priežastys, kodėl kino filmų vandenyne žiūrovui visgi vertėtų „pagauti“ jūsų filmą?

Jūratė: mano filmo akcentas – problematika. Ji aktuali, nes filmas apie emigraciją. Nes tai lietuviška ir įdomu. Ir…balandėliai skraidė pro langą.

Rokas: manau lietuviškame kontekste mano filmas – kitoks. Tiek stilistika, tiek, galbūt, režisūriniais sprendimais. Netobulas, bet, nesigiriant, nebijojau jo sukurti taip, kaip pats norėjau.

Andrius: todėl kad nė viename lietuviškame kino filme nesu matęs taip nufilmuoto Vilniaus miesto. Filme vaidina labai geras aktorius Marius Repšys. Ir, šiaip, filmas vertas dėmesio.

Sukurti filmą reikia daug pastangų ir idėjų. Kas jus įkvepia?

Jūratė: idėjų semiuosi iš kasdienio gyvenimo šulinio. Kas aktualu mano artimiesiems, kas juos džiugina ar liūdina. Žinoma, įkvepia ir asmeninė patirtis. Kai susiduri su problemomis, galvoji, kodėl taip yra ir pats ieškai atsakymų.

Rokas: bet kur. Nenoriu būti banalus, bet tokia tiesa. Tai gali būti išgirsta istorija iš draugų, asmeninė patirtis ir jos interpretavimas, daina, kitas filmas, knyga, straipsnis, nuotrauka.

Andrius: Iš gyvenimo. Iš Žirmūnų. Iš visko, kas vyksta aplinkui, interneto portaluose skelbiamų naujienų, asmeninių patirčių. Viskas įkvepia ir turi įtakos. Netgi šis pašnekesys.

Kokio žanro filmus mėgstate?

Jūratė: patinka psichologinės dramos ir filmai, kuriuose juntamas fantastinis realizmas.

Rokas: iš žanrų patinka komedijos, mistiniai, fantastiniai filmai, trileriai, dramos. Labai mėgstu juodą humorą. Pastaruoju metu labai silpnybę jaučiu japonų ir korėjiečių filmams.

Andrius: visi filmai, kurie nepatenka į nemėgstamųjų kategoriją – dramos, komedijos, trileriai, netgi vesternai.

Kino ekranuose įvairius personažus įkūnija daugybė aktorių. Ar yra toks, kurį norėtumėte pakviesti vaidinti į savo filmą?

Jūratė: galbūt skambės nuobodžiai, bet visai norėčiau sukurti filmą su Keanu Reevesu arba Johnny Deppu. Šių aktorių vaidinami kino herojai ryškūs ir nestandartiniai, jie sugeba įsikūnyti į bet kokį personažą.

Rokas: tokį, kuris geriausiai tiktų filmui. Gerų aktorių – labai daug… Bet būtinai norėčiau sukurti dar vieną filmą su Migle Polikevičiūte. Nes jaučiu atradęs tikrai gerą aktorę, su kuria norisi dirbti.

Andrius: norėčiau pakviesti vaidinti Michaelą Fassbenderį. Jis anksčiau vaidino nepriklausomo kino mažo biudžeto filmuose, o dabar jau pasirodo ir platesnei publikai – vaidino naujausiame „X-men“ serijos filme. Jis labai geras aktorius, gali suvaidinti ir seksualų jaunuolį, ir žudiką maniaką, ir skustagalvį britą. Žinoma, mielai vėl pakviesčiau filmuotis ir mūsų aktorius Marių Repšį bei Gelminę Glemžaitę.

Kokie ateities planai?

Jūratė: turiu tris idėjas ir galvoju, kuriuo takeliu eiti. Nenoriu kol kas prisikalbėti. Galvoju apie vaidybinį pilnametražį filmą, bet idėja dar net ne embriono stadijoje.

Rokas: deja – kol kas jokių. Tiesa tokia, kad iš kino Lietuvoje sunku pragyventi, todėl dirbu. O filmų apie Tadą Blindą kurti nenorėčiau ir galbūt nesugebėčiau… Aišku, jei labai nori, viskas įmanoma.

Andrius: norėčiau parašyti scenarijų pilno metro filmui, o vėliau jį ir nufilmuoti. Pamažu dėlioju scenarijų, bet iki galutinio varianto dar labai labai tolimas kelias.

Šiandien kino projektas „Trys viename“ startuoja Vilniaus kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“.

Vasario 24 dieną nuo 20 valandos vakaro Energetikos ir technikos muziejuje aidės reggae, ska ir dub muzikos garsai. Renginio „Elektreggae“ metu senojoje Vilniaus elektrinėje gyvus pasirodymus surengs net trys muzikantų kolektyvai, o prieš ir po koncerto lankytojus šokdins „Kala soundsystem“ operatoriai. Gyvą vakaro programą atidarys dar nelabai girdėtas reggae-ska projektas „Los Skatinos“, iš karto po jų gros regio mylėtojams jau puikiai pažįstami „Ministry of Echology“, o vakarėlio kulminacija turėtų tapti argentiniečio Javier Manik programa, paruošta drauge su vietiniais muzikantais.

Paragvajuje gimęs, tačiau kaimyninėje Argentinoje augęs Javier Manik Vilniuje jau surengė tris koncertus. Tik atvažiavęs į Lietuvą savo dainas pristatė „Commune Art“ kūrybinėse dirbtuvėse vykusiame Bob Marley gimtadienyje, o vos spėjęs susipažinti su Vilniaus muzikantais pradėjo kartu repetuoti būsimiems koncertams. Kavinėje „Balti drambliai“ surengė pasirodymą su „Ministry of Echology“ bosistu Roku Jasiūnu bei afrikietiškos perkusijos meistrais Martynu Sučyla ir Gediminu Mačiulsku, o „Artotekos“ lankytojus sekmadienį džiugino akustiniu pasirodymu. Renginyje „Elektreggae“ prie Javier prisijungs Donatas Bielunskis (bosinė gitara), Karolis Šimaitis (būgnai), Ugnius Raugalas (ukulėlė) ir Nerijus Laukaitis (trombonas, melodika).

Ne ką mažesnės teigiamų vibracijų dozės laukiama ir iš dub pionierių „Ministry of Echology“. Prieš pusantrų metų „ministrai“ vasaros festivaliuose lankytojus džiugino su MC Eazystyle priešakyje, tačiau jam išvykus buvo paskelbta kūrybinė pertrauka. Ir štai jau kurį laiką vėl drauge grojanti grupė „iš kišenės“ traukia vis naujus kūrinius, o meditacines melodijas jų priešakyje niūniuoja Elena Neniškytė (Umiko) ir Dominyka Kriščiūnaitė. Belieka tikėtis, kad senosios Vilniaus elektrinės turbinos bei katilai irgi aidės teigiamomis dub muzikos vibracijomis.

„Elektreggae“ – tęstinio projekto „Elektrinė“ renginys. Projekto tikslas – įvairių renginių pagalba supažindinti vilniečius bei Vilniaus svečius su buvusia centrine Vilniaus miesto elektrine, kurioje dabar yra įsikūręs muziejus. Šiuo projektu siekiama pasidalinti muziejuje saugomu technikos paveldu bei kultūrinių renginių pagalba “apgyvendinti” įspūdingas elektrinės erdves bei sukurti aktyvų santykį tarp šios vietos ir Vilniaus bendruomenės.

Kalendorinei žiemai skaičiuojant paskutines dienas, vasario 25 d. įvyks ketvirtasis renginių ciklo „Kalbanti muzika“ koncertas, kuriame klausytis ir bendrauti kviečiama su A. Giniočiu. Šiame renginių cikle ypatingas dėmesys skiriamas atlikėjo ir klausytojo bendravimui, tačiau nėra pamirštamas ir autorinių dainų atlikimas. Kiekviename koncerte, prieš pasirodymą, atlikėjui perduodami klausytojų užduoti klausimai. Nei vienas klausimas nebūna iš anksto perskaitytas, todėl „Kalbanti muzika“ tai tarsi atlikėjo išpažintis klausytojui, juokingos gyvenimo istorijos ir rimti pamąstymai apie dabartines aktualijas. Ankstesniuose koncertuose klausytojai spėjo susipažinti ir pabendrauti su garsiais Lietuvos atlikėjais – Kostu Smoriginu, Andriumi Kaniava ir Vytautu V. Landsbergiu.
„Kalbanti muzika su Vytautu V. Landsbergiu“ koncerte, atlikėjas dainavo ne tik visiems gerai žinomas, bet ir naujas dainas. Taip pat pasakojo iki ašarų juokingas istorijas tiek iš savo, tiek iš knygų personažo – Rudnosiuko gyvenimo. Prisipažino, kad mokytis gitara pradėjo pamatęs, kaip grojančiu jo klasioku Gediminu Storpirščiu žavisi merginos. Buvo paliesta rimtų, susimąstyti verčiančių temų, o pertraukos metu buvo parodyti ir keli Vytauto V. Landsbergio filmai.

Vasario 25 d., 19 val. į Kauną su savo autorine programa atvyks dar vienas ciklo „Kalbanti muzika” svečias – keistuolių teatro pradininkas, aktorius ir režisierius, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ įkūrėjas – Aidas Giniotis. Atlikėjas koncertų salėse gerbėjų yra laukiamas ne mažiau nei teatro scenoje, kadangi dainas atlieka atvirai, nuoširdžiai ir šmaikščiai. Seniai nekoncertavusio laikinojoje sostinėje atlikėjo pasiilgę ne tik gerbėjai, bet ir pats A. Giniotis labai laukia susitikimo su nuostabia ir puikiai humorą suprantančia publika. Koncerte skambės visiems gerai žinomos dainos iš Keistuolių teatro spektaklių, bardų šlageriai bei autorinės dainos. O taip pat laukia nuoširdus ir smagus bendravimas su A. Giniočiu.

Koncerto organizatoriai VšĮ „Idėjų garažas“ labai kviečia visus turinčius klausimų A. Giniočiui, rašyti el. paštu info@idejugarazas.lt, kuriuos atlikėjas pažadėjo atsakyti koncerto metu.

Pjesės autoriai – Daiva ČEPAUSKAITĖ, Vitalijus MAZŪRAS
Režisierius ir dailininkas – Vitalijus MAZŪRAS
Muzika – Faustas LATĖNAS
Judesys – Sigita MIKALAUSKAITĖ

Vaidina: Karolis Algimantas BUTVIDAS, Šarūnas DATENIS, Olga POCEVIČIŪTĖ, Imantas PRECAS, Edita ZĖČIŪTĖ, Dainius TARUTIS

Spektaklio trukmė – 45 min.
Premjera – 2011 m. spalio 16 d.

Garsas – Vitaras AŠKELAVIČIUS
Šviesa – Julius STANKEVIČIUS
Režisieriaus padėjėja Olga POCEVIČIŪTĖ

Lėles ir dekoracijas gamino: Martynas LUKOŠIUS, Liljana JANAVIČIENĖ, Virginija PAJARSKIENĖ, Ligita SKUKAUSKAITĖ;

„Taip jau susiklostė. Nesižaviu surogatine dramaturgija vaikams. Pasitaikius progai visada bandydavau kurti lėlių teatrą suaugusiems. Man tai buvo lyg šiaudas skęstančiajam. Džiaugiuosi prikalbinęs Daivą Čepauskaitę antrą kartą bristi į tą pačia upę“
Vitalijus Mazūras

2011 m. spalio mėnesį Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatyta naujausia lėlininko Vitalijaus Mazūro premjera „Jūratė ir KasTautas“. Šįkart garsusis lėlių teatro režisierius ir dailininkas kartu su visa gvardija lėlininkų, įsikibusių į lėles grotesko iškreiptais veidais, tyrinėja lietuvių liaudies legendos apie Jūratę ir Kastytį priešistorę bei siekia sugrąžinti šiandienos žmogų prie pamatinių vertybių. Jaunimui ir suaugusiems (N-14!) skirto vaidinimo bendraautoriai – dramaturgė Daiva Čepauskaitė, kompozitorius Faustas Latėnas ir judesio režisierė Sigita Mikalauskaitė.

Jūratės ir Kastyčio legenda Vilniaus teatre „Lėlė“ statoma pirmą kartą. Paprastai mėgstantis grįžti prie kadaise gvildentų temų („Eglės žalčių karalienės“ pasaka, Marcelijaus Martinaičio „Avinėlio teismas“) šiandien V.Mazūras neria į naujus vandenis ir žinomą lietuvių liaudies pasaką interpretuoja savaip. Režisieriui neįdomi istorinė-etnografinė legendos apie jūrų deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę interpretacija. Didžiuoju improvizatoriumi vadinamas kūrėjas naująjame spektaklyje siekia atskleisti mūsų tautos šaknų problemas, Jūratės ir Kastyčio (spektaklyje – KasTauto) gimimo peripetijas ir dramatišką kontekstą, kuriame užgimsta meilė.

„Lėlės“ teatro naujoji premjera suaugusiems – groteskiškas, makabriškas lėlių vaidinimas, kviečiantis žiūrovą pamąstyti apie nesugaunamos laimės gaudynes, konfliktų kupiną gyvenimą, kuriame galioja viena taisyklė – purvo pridrėbtame pasaulyje gimsta ir įstabūs, poetiški dalykai, o amžinų vertybių nepajėgus sunaikinti nei laikas, nei piktavalis likimas.
Paklaustas apie naująjį savo darbą, V. Mazūras pirmiausia pabrėžia, kad jis nei dailininkas, nei režisierius. „Mano profesija – Mazūras“, – teigia lėlininkas. Toks atsakymas byloja apie autorinį, unikalų, jokioms taisyklėms nepasiduodantį teatrą, kuriame režisieriaus, dailininko ir dramaturgo funkcijos persipynusios tarpusavyje. Toks ir naujasis Mazūro spektaklis, su žiūrovais komunikuojantis vaizdinių kalba, plastinėmis lėlių, objektų raiškos priemonėmis ir šviesos pagalba.

Nors Jūratės ir Kastyčio legenda dramaturgei Daivai Čepauskaitei jau pažįstama (dramaturgė jau yra sukūrusi inscenizaciją pagal šią pasaką Kauno lėlių teatrui), darbo su Mazūru patirtis – unikali. Po regėtos spektaklio repeticijos dramaturgė pripažįsta, kad „mazūriškasis“ vaizdų teatras iškalbingesnis už žodžius.

Paklaustas kodėl nutarė pasirinkti tiek kartų eksploatuotą medžiagą (Jūratės ir Kastyčio legenda statyta ir teatruose, ekranizuota kine, sukurtas baletas, miuziklas) režisierius aiškina labai paprastai: „Aš gimęs ir užaugęs Lietuvoje. Čia mano šaknys: girnos, kubilai, samčiai, mintuvai, žaginiai ir t.t. Aš kartu su KasTautu plaukiojau Šušve (tokia upė Šiaulėnuose), su broliais leisdavau aitvarus Šiaulaičių pievose. Gaudžiau tuos nesugaunamus aitvarus taip, kaip KasTautas gaudo nesugaunamą Jūratę. Manau, kad „Lėlės“ teatras su jaunaisiais aktoriais elgiasi teisingai – nesistengia egoistiškai jų numarinti kaip menininkų. Aš tikiu, kad jie, lyg kaimo mergos ir bernai sutūpę ant žadinių, šmaikščiai papasakos Jūratės ir KasTauto istoriją be jokių taisyklių“.

Spektaklyje vaidinantiems jauniesiems teatro aktoriams tai ne pirmas susitikimas su V.Mazūru. „Lėlės“ teatre prieš porą metų pagal M. Martinaičio „Avinėlio teismą“ pastatytas spektaklis „Privati valda“ išsiskyrė nestandartinėmis lėlėmis ir sprendimais. Jau pažinę repeticijų su V. Mazūru specifiką jaunieji aktoriai teigia, kad kartų kalbos ir patirties skirtumas jų negąsdina – darbą su lėlininku jaunieji priima kaip garbingą iššūkį: „Mazūras mato teatrą paveikslais, reginiais, vizijomis. Mes šifruojam jo vaizduotę ir mokomės kurti teatrą kitaip nei buvome pratę ar mokyti“ – pažymi aktorė Edita Zėčiūtė.
Bilietai į spektaklį platinami Vilniaus teatro „Lėlė“ kasose ir Tiketoje.

Daugiau informacijos www.teatraslele.lt

Spektaklis įvyks vasario 24d. „Lėlės” teatre.

Vilniaus teatro „Lėlė“ inf.

Meilės dieną galima pažymėti ne tik širdžių, amūrų ir slaptų laiškų jūroje. Meno žmonės vasario 14 d. kviečia švęsti kiek kitaip. Tądien architektas-rašytojas Artūras Imbrasas ir dailininkas-muzikantas Artūras Šlipavičius-Šlipas savo parodoje gvildens meilės daugiaprasmybę. Na, o vakarą įsimintinu grasinasi padaryti Šlipo antroji simpatija, „kreivos“ muzikos atstovai „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“.

Artūras Šlipavičius-Šlipas įvardijamas kaip multimedijinio meno Lietuvoje pradininkas. Personalinės parodos rengtos tiek vietinių miestų ir miestelių publikoms, tiek Niujorko, Berlyno, Leono ar Maskvos galerijų lankytojams. Spalvingoje biografijoje – pasaulinio susidomėjimo sulaukęs tapybos-muzikos projektas „Haruspicija“ (transliuotas Italijos televizijose) bei autoportretas, patekęs į 2010 metų šiuolaikinio meno geriausių pasaulio paveikslų 50-tuką. Netradicinis post modernistinis paveikslas „Žalgiris in Memoria“ bei teigiamos muzikinio žurnalo „Rolling Stone“ recenzijos… Plius galybė kitų meninių projektų bei laimėjimų.

Kadaise Šlipo ir Artūro Baryso-Baro įkurta grupė „I.V.T.K.Y.G.Y.G.“ taip pat žada stiprų pasirodymą. Eksperimentinių garsų puoselėtojams tai taps puikia repeticija prieš kovo 17 dieną vyksiantį 25-erių metų jubiliejinį koncertą. Dailę, muziką ir vizualinius menus jungiantis kolektyvas tikina intensyviai repetuojantis ir nekantriai laukiantis didžiosios šventės akimirkos.

Artūro Šlipavičiaus-Šlipo ir Artūro Imbraso parodos atidarymas – vasario 14 d. 18 val., Žydų kultūros ir informacijos centre, Vilniuje, Mėsinių g. 3a/5.

2012 m. vasario 24 ir 25 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje įvyks spektaklio „Ir vėl viskas bus gerai“ premjera. Cezaris Graužinis ne tik režisuoja spektaklį – jis pats parašė inscenizaciją pagal garsaus prancūzų intelektualo, vieno svarbiausių tarpukario prancūzų dramaturgų Jeano Giraudoux (Žanas Žirodu, 1882–1944) pjesę „Šajo pamišėlė“.

Režisierius ir pedagogas Cezaris Graužinis, 1990 m. baigęs A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje (kurso vadovai Andrejus Gončiarovas ir Markas Zacharovas) pirmą spektaklį Nacionaliniame (tuomet – Akademiniame) dramos teatre pastatėte prieš aštuoniolika metų. Tai buvo Yukio Mishima‘os „Panelė Chan“ (1994; Mažoji salė). Vėliau sekė Roger Vitraco „Meilės misterijos“ (1997; Didžioji salė) ir Bertolto Brechto „Baalas“ (1997; Mažoji salė).

1996 m. Graužinis įkūrė „Lietuviško teatro naujosios kartos“ bendriją, o 2003 – „cezario grupę“. 2007–2009 metais vadovavo Helsinkio „Viirus“ teatrui. Per dvidešimt du kūrybos metus Graužinis Lietuvos ir užsienio teatruose sukūrė per trisdešimt spektaklių, originalių pjesių, scenarijų. Jo darbai pelnė aukščiausius įvertinimus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, rodyti daugelyje tarptautinių teatro festivalių.

Graužinis nuolat renkasi retai statomus kūrinius. Šį kartą lietuvių publikai pateikiama Giraudoux pjesės „Šajo pamišėlė“ interpretacija. Giraudoux literatūrinę karjerą pradėjo 1909 m. novelių rinkiniu „Provincialai“. Jo prozoje išryškėja originalus poetinis pasaulis, matomas ir jo dramose. 1928 m. pagal savo romaną „Zigfrydas ir Limuzenas“ jis parašė pjesę, kurią aktorius ir režisierius Louis Jouvet pastatė Eliziejaus laukų teatre. Šis labai sėkmingas kūrinys tapo svarbiu posūkiu modernaus prancūzų teatro istorijoje. Vėliau sekė kiti jo šedevrai: „Amfitrionas 38“ (1929), „Intermezzo“ (1933), „Trojos karo nebus“ (1935), „Elektra“ (1937), „Undinė“ (1939), „Sodoma ir Gomora“ (1943).

Šitos pjesės, kurių vienos yra įkvėptos antikinių tragedijų, kitos – biblinių mitų ar germanų legendų, leidžia iš tam tikro atstumo pažvelgti į savo epochą, slegiančią II pasaulinio karo išvakarių atmosferą. Sužmogindamas ir suaktualindamas antikinius herojus ir dievus, Giraudoux savo dramose kaip atsakymą į tuo metu kilusius klausimus ir baimes pasiūlo iš naujo apgalvoti, kas iš tiesų yra šventa. Giraudoux teatras yra tribūna – vieta, kurioje su poetinio žodžio pagalba galima kalbėti apie aktualias problemas.

„Šajo pamišėlė“ – paskutinė Giraudoux pjesė, kurią tik po jo mirties pastatė aktorius ir režisierius, Giraudoux bendradarbis ir bičiulis, žinomas prancūzų teatro reformatorius Louis Jouvet. Pjesę įkvėpė anglų komedija „Senutės“, kurią Jouvet galvojo statyti 1935 metais. Giraudoux ją pritaikė sugalvodamas personažus pagal „pamišėles“, senas moteriškes, kurias jis matydavo žingsniuojančias Paryžiaus gatvėmis, apsirengusias išėjusiais iš mados drabužiais.

„Stengiuosi pastatyti tokį spektaklį, kokio nėra, tačiau vis dėlto tokį, kokį aš pats labai norėčiau išvysti kaip paprastas žiūrovas. Dažniausiai vengiu viešai aiškiai deklaruoti, apie ką statau vieną ar kitą spektaklį. Iš pagarbos žiūrovui – palikdamas jam teisę įžvelgti ir savaip suvokti spektaklio nuotaiką ir prasmę. Šiais laikais publika intensyviai „programuojama“, jai labai aiškiai nurodoma, kaip privalu suvokti vieną ar kitą spektaklį, kino filmą ar knygą. Ir tuo būdu ji kvailinama ar apvagiama. Atimama galimybė kūrinius suvokti asmeniškai, intuityviai, emocionaliai“, sako režisierius.

Jeano Giraudoux pjesę „Šajo pamišėlė“ iš prancūzų kalbos išvertė Akvilė Melkūnaitė. Spektaklio scenografiją kuria Laura Luišaitytė, kostiumus ir grimą – Vilma Galeckaitė-Dabkienė, muziką – Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina Vytautas Anužis, Brigita Arsobaitė, Remigijus Bučius, Paulius Čižinauskas, Algirdas Dainavičius, Evaldas Jaras, Mindaugas Jusčius, Vytautas Kontrimas, Birutė Mar, Martynas Nedzinskas, Šarūnas Puidokas, Vilma Raubaitė, Vytautas Rumšas, Jūratė Vilūnaitė.

Parengė Daiva Šabasevičienė

Vos grįžęs iš Prancūzijos, kur sausio 16 d. įvyko spektaklio „club 27“ premjera, režisierius V.Bareikis pradėjo naujojo spektaklio repeticijas. Neseniai Menų spaustuvės rezidentais tapęs teatro judėjimo „No theatre“ kolektyvas, šią savaitę savo naujuosiuose namuose pradėjo ruoštis spektaklio-provokacijos „MR.FLUXUS“ arba „ŠARLATANAI?“ premjerai. Spektaklis kuriamas remiantis Amerikos lietuvio, Fluxus judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno biografiniais faktais.

„Fluxus” judėjimą Jurgis Mačiūnas pradėjo septintajame XX a. dešimtmetyje JAV. Jono Meko bei kitų Fluxus artistų nuomone, J.Mačiūnas buvo debesies bei Hitlerio hibridas, tuo tarpu jis pats menininkus vadino tiesiog šarlatanais. Savo trumpą gyvenimą paaukojęs absurdiškiausių projektų kūrimui („Fortepijono veiksmai“, „Pasaulinė mėšlo kolekcija”, „Berlyno labirintas”) jo pabaigoje Jurgis sau uždavė klausimą: „O gal mes patys ir buvom tik šarlatanai?“ Šis klausimas ir paskatino teatro judėjimo „No theatre“ kolektyvą pasinerti į Mačiūno sukurtą „Fluxus” pasaulį.

„Nuo pat susikūrimo teatro judėjimas „No theatre“ nevengia eksperimentų ir kiekvienu nauju darbu stengiasi sau bei aplinkiniams kelti naujus klausimus bei provokuoti šiandieninį teatro žiūrovą. Pirmasis šio spektaklio akibrokštas – internetinio puslapio www.sarlatanai.lt gimimas, kurio potencialūs taikiniai – visi pasaulio menininkai. Kitas mūsų eksperimentas ¬¬¬- spektaklis bus rodomas tik tris kartus, kitaip tariant, per tris dienas aktoriai suvaidins premjerą, pagrindinį spektaklį ir paskutinį, o tolimesnį jo likimą lems Lietuvos teatro žiūrovai, iš kurių lauksime atsako, ar yra poreikis šiam kūriniui gyvuoti toliau. Mat kartais kyla dilema – ar tik mes patys nesame tie šarlatanai ir ar nėra taip, kad šiuo metu tik šešiems šimtams žmonių (būtent tiek žiūrovų ir turės galimybę pamatyti spektaklį) iš tiesų ir tereikia teatro“ – sako spektaklio režisierius V.Bareikis.
Spektaklio kūrybinis procesas prasidėjo 2011 m. vasarą, bendradarbiaujant su Druskininkų teatro festivaliu, kurio uždarymo akcentu tapo „MR.FLUXUS“ arba „ŠARLATANAI?“ išankstinė premjera. Šis pasirodymas buvo ne tik plačiai komentuojamas Lietuvos teatro kuluaruose, bet ir sulaukė palankių publikos reakcijų.
„Keisčiausia, kad šis spektaklis prasidėjo tikrai ne įžengus į salę, ar prasidėjus pirmajam pasirodymui, o daug anksčiau. Labirintas buvo puiki priemonė, kuri ištrynė ribą tarp paprastkliūčių ruožo ir prasidėsiančio „vaidinimo“ ar „ne-vaidinimo“. Manau, kad ši forma kuo puikiausiai atspindi „No theatre“ kryptį ne tik pažodžiui, bet ir idėjiškai. Supranti, kad šis „spektaklis“… jau vyksta labai seniai, o ir jo pabaiga tampa sutartiniu reikalu. Šarlatanai…“ – citata iš išankstinę spektaklio premjerą mačiusio žiūrovo įrašo internetiniame dienoraštyje.
„Pirmiausia paminėčiau tai, kad visas šis įvykis kvepia adrenalinu bei tikru teatro nuotykiu. Gera, kai gali dirbti su savo komanda – su „No theatre“ esame nuėję jau tam tikrą kelio atkarpą, pažįstame vieni kitus, todėl lengvai peršokame kai kuriuos spektaklio kūrimo etapus. Su Vidu esame kūrybiniame dialoge, kurį, tikiuosi, vystys nauji ieškojimai ir atradimai. Pati „Fluxus“ idėja man įrodo, kad visgi menas ir pirmiausia teatras yra kolektyvinė veikla ir tik stipri komanda gali pasiekti didelių rezultatų bei pajusti bendrą kūrybinę satisfakciją. Spektaklyje vaidinu Jurgį Mačiūną, daug mistifikuojamą, nepaprastą asmenybę, kuri Lietuvoje yra nepelnytai pamiršta. Esu laimingas, kad šiame kūrybos procese turiu galimybę susipažinti su visa šio žmogaus kurta meno fantazija, ir galiu bent trumpam pabūti jo kailyje” – sakė Ainis Storpirštis, kuris jau trečiojoje šio sezono premjeroje atliks pagrindinį vaidmenį.

Teatro judėjimas „No theatre“ tęsia savo ne teatro tradiciją ir vieninteles tris premjeras pristatys netradicinėje teatrui erdvėje – „LION skater“ riedlenčių parke (Kauno g. 5, „Kablys“).
vasario 29 d. 21 h., kovo 1 d. 19 h., kovo 2 d. 19 h.
Bilietais prekiauja „Bilietų Pasaulis”
Daugiau info www.sarlatanai.lt
„Šarlatanų manifestas“ video: