Sausio pabaigoje Klaipėdos dramos teatras svečiuosis Vilniuje. Sausio 25 d. 18.30 val. Nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4) klaipėdiečiai vilniečiams parodys Neilo Simono „Saugokite Florą“ (rež. Arvydas Lebeliūnas), o sausio 26 d. – premjerinį spektaklį, Gintaro Varno režisuotą Augusto Strindbergo „Šmėklų sonatą“.
Pjesė „Saugokite Florą“ turi ilgą, kelis dešimtmečius trunkančią savo gimimo priešistorę. Jos pradžių pradžia reikėtų laikyti N. Simono pjesę „Keista pora“ (The Odd Couple“), 1965 m. pastatytą Brodvėjuje. Pjesės siužetas gimė, Simonui stebint vieną ne itin linksmą legendinio amerikiečių režisieriaus bei aktoriaus Melo Brookso gyvenimo etapą – kai šis, ką tik išsiskyręs su savo pirmąja žmona, keletui mėnesių apsigyveno pas savo bičiulį rašytoją. Apsigyveno, žinoma, lydimas įprastų tokio periodo palydovų – visokio plauko neurozių, pereinančių į paranoją, chroniškos nemigos ir kitokių smagumynų. Istorija apie du nelaimingus žmones, aplinkybių priverstus gyventi po vienu stogu ir iki beprotybės erzinančius vienas kitą, tampa pagrindu žmogiškajai komedijai.
Paakintas pjesės sėkmės – ir, labai tikėtina, prodiuserių – 1985 m. Simonas parašo ir antrąjį pjesės variantą – „Keista pora: moteriškoji versija“, (būtent šią versiją ir adaptavo, pritaikydamas mūsų dienoms, vertėjas bei dramaturgas Dmitrijus Ostrovskis), į tą pačią situaciją įmurkdydamas jau nebe vyrus, o porelę moterų. Tenka pripažinti, jog šis Simono ėjimas buvo ne mažiau sėkmingas už pirmąjį, vyriškąjį variantą, o tobulai nepriekaištingos namų šeimininkės Floros personažas tapo tiesiog amerikietiškojo folkloro dalimi. Simonas pjesėje akivaizdžiai demonstruoja, jog moteriškumas iš tiesų nenugalimas kaip pati gamta; ir kad nuo tobulo moteriškumo iki tobulos maniakės – tik vienas žingsnis… Pasitelkus truputėlį fantazijos, galima nesunkiai įsivaizduoti, kaip Anapus niūriai šiepiasi didysis genijus – ir didysis moterų nekentėjas – Strindbergas. Juokai juokais, bet nuo tokio žudančio vitališkumo tegali išgelbėti vienintelis priešnuodis – paties Simono vertas humoro jausmas.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje vaidina Klaipėdos dramos teatro „žvaigždžių duetas“ – Nelė Savičenko bei Regina Šaltenytė; taip pat vaidina Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Toma Gailiutė, Rimantas Pelakauskas, Edvardas Brazys, Vaidas Jočys bei Igoris Reklaitis.
Švedų rašytojas bei dramaturgas Augustas Strindbergas – vienas svarbiausių šiuolaikinio teatro pradininkų, neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė, dėl savo interesų lauko platumo neretai lyginamas su Gėte. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas – jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus. Strindbergo gyvenimas toks daugialypis ir sodrus, toks prieštaringas ir intensyvus, jog sunkiai apibūdinamas. Panašu, kad jis domėjosi vos ne viskuo, kas anuometinėje visuomenėje buvo nauja ir neįprasta: nuo socializmo iki budizmo, nuo Nyčės, su kuriuo asmeniškai susirašinėjo, iki mistiko Svedenborgo, nuo chemijos iki okultizmo, nuo natūralizmo iki siurrealizmo – kurio vienu pradininkų jis pelnytai ir laikomas. Atskira tema būtų jo santykiai su moterimis: gyvenimo pabaigoje pagarsėjęs kaip aršus moterų nekentėjas, Strindbergas, triskart vedęs ir triskart išsiskyręs, regis, turėjo tai neapykantai labai apčiuopiamą pagrindą… Apskritai Strindbergo gyvenimas buvo ne rožėmis klotas – jam teko patirti ir tikrą skurdą, ir pažeminimus, ir giliausią depresiją. Tačiau, ko gero, svarbiausia ir gražiausia, ką gali nuveikti žmogus šiame pasaulyje – garbingai išlaikyti bet kurį likimo siųstą išbandymą ir niekada nepamiršti, jog, cituojant paties Strindbergo parašytus žodžius iš jo dramos „Mirties šokis“, – ir iš purvo gali išaugti gėlės.
Pjesę „Šmėklų sonata“ , Augustas Strindbergas parašė 1907 m. – šviesiausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laiku. Tais pačiais metais išsipildė jo sena svajonė apie eksperimentinį teatrą – Stokholme įsikūrė „Intymusis teatras“, kuriame buvo statomos vien Strindbergo pjesės. „Šmėklų sonata“ ir yra viena iš penkių vadinamųjų „kamerinių“ pjesių, parašyta „Intymiajam teatrui“.
„Šmėklų sonata“ – savotiškas viso Strindbergo gyvenimo apibendrinimas, reziumė. Strindbergas, ją rašydamas, domėjosi budizmo filosofija, tad ir pjesės tematika artima budizmui – iliuzijos ir jų praradimas, gyvenimiškoji išmintis, ateinanti kartu su metų našta, troškimų – kančios priežasties ir šaltinio – kontempliavimas. Pjesėje, sklidinoje Strindbergo mėgiamos sapno poetikos, budizmo skaidrumas persipina su šiaurietišku rūstumu, siurrealizmas su būties prasmės paieškomis. Tuo pačiu Strindbergas išlieka sau ištikimas – jis ir čia negailestingai tarsi chirurgo skalpeliu preparuoja žmonių gyvenimą, parodydamas, jog ta iliuzinė ir efemeriška laimė, kuria mėgaujamės, tėra maloni saviapgaulė – nuolat persmelkta slaptos neišvengiamo žlugimo nuojautos. Viskas tėra Majos pinklės – mes sapnuojame, o gal net ir patys esame milžiniško, šiurpaus savo kosminiu didybe, nesibaigiančio sapno herojai.
„Šmėklų sonatoje“ vaidina Vytautas Paukštė, Linas Lukošius, Donatas Švirėnas, Renata Idzelytė, Valentina Leonavičiūtė, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Nedzveckas, Nelė Savičenko, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Simona Šakinytė, Kazimieras Žvinklys, Edvardas Brazys, Rimantas Pelakauskas, Jūratė Jankauskaitė.
Klaipėdos dramos teatro inf.
2012 m. sausio 12–vasario 1 d. prancūzų kino mylėtojus kviečia kino festivalis internete MyFrenchFilmFestival.com. Tai pirmas internetinis kino festivalis Lietuvoje, visame pasaulyje oganizuojamas jau antrą kartą.
Jaunimo kultūros žurnalas „Pašvaistė” kviečia į diskusiją „Lietuvos kultūrinės spaudos patirtys ir viltys“ šį trečiadienį, sausio 11 d., 18 val. knygyne „Mint Vinetu“, Vilniuje. Diskusijoje bus bandoma atsakyti į klausimus apie kultūrinės spaudos ateitį ir jos užimamą vietą besikeičiančioje Lietuvos informavimo sistemoje. Laukiami visi neabejingi kultūrinei žiniasklaidai ir norintys ne tik pasiklausyti, bet ir išsakyti savo nuomonę.
2012 eilinių metų, repertuarą Švyturio menų dokas pradeda neeiliniu, poetišku ir muzikaliu vakaru, bei kviečia jį praleisti kartu su aktoriumi, Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Rolandu Kazlu. Vakaras ypatingai tinkantis tiems, kurie šią darganotą žiemą pasigedo saulės spindulių, o gal nesibaigiančiame švenčių ir darbų maratone tiesiog pamiršo retkarčiais bent trumpam sustot ir įsiklausyti į save. O gal jis tiks ir tiems, kurie visai nepasigedo saulės spindulių ir savo šventimo ir darbų maratonus jau pabaigė ir dabar stovi, klausosi savęs , mobilaus aparato, ar bankomato garsų, bet nieko naujo ir įdomaus negirdi…
Artėjant šventėms trumpam į Lietuvą grįžęs režisierius, teatro judėjimo „No theatre“ vadovas, Vidas Bareikis, ne tik atsitraukia nuo šiuo metu Prancūzijoje kuriamo spektaklio apie garsųjį „Klubą 27“, bet ir žada susitikti su žiūrovais „No theatre“ šventiniuose renginiuose.