Lapkričio 27d. 19 val. ir gruodžio 18d. Vilniaus Menų spaustuvėje į premjerą pakvies Vyčio Jankausko šokio teatras su šokio spektakliu „Akloji dėmė“.
Pasak spektaklio idėjos autoriaus ir choreografo Vyčio Jankausko, tai dvyliktas teatro spektaklis, kuris iš kitų šio teatro spektaklių išsiskiria tuo, jog pagrindinį spektaklio prasminį krūvį kuria netik fizininė šokėjų sąveika erdvėje, bet ir jų žvilgsnių, tiksliau vaizdų, kurie atsiduria jų akiračiuose sankirtos. Tai įgyvendinti padeda vaizdo projekcijos, kurios tarsi čia ir dabar retransliuoja skirtingus vaizdus / pasaulėvaizdžius, kuriuos tuo metu mato šokėjos.
Spektaklio idėja paremta medicininiu terminu – Akloji dėmė – kuriuo nusakoma kiekvieno žmogaus akies plotyje esanti dėmė, lemianti tai, jog mūsų regėjimo lauke atsiranda sklypelis, kurio visiškai nematome, tačiau vaizduotė nejučiomis užpildo šią regėjimo spragą aplinkinio fono smulkmenomis.

Spektaklio kūrėjai klausia, ar mes savo kasdienybėje dažnai patys nesusikuriame aklųjų dėmių, lemiančių tokį mūsų tikrovės matymą, kuriame atsispindi tik tai, ką norime matyti, o nepageidaujami tikrovės aspektai tarsi yra pašalinami iš mūsų regėjimo lauko. Ir kaip galiausiai tokie pačių susikurti pasaulėvaizdžiai daro įtaką mums ir mūsų tarpusavio santykiams.
Spektaklyje šios idėjos skleidžiasi per dviejų moterų tarpusavio santykius. Šias moteris įkūnija gerai žinomos Lietuvos šiuolaikinio šokio atstovės Giedrė Kirkilytė – Jankauskienė ir Rūta Butkus. Spektakliui video projekcijas kūrė Le Fou, kostiumų dailininkė Jolanda Imbrasienė, šviesų dailininkas Povilas Laurinaitis. Spektaklyje panaudota grupių Raime, Tindersticks, G. H., Colin Stetson & Sarah Neufeld muzika.

Vyčio Jankausko šokio trupė įkurta 1997 m., o 2004 m. trupei suteiktas profesionalaus šokio teatro statusas. Per 18 metų šis teatras įsitvirtino kaip itin savitas Lietuvos šiuolaikinio šokio fenomenas, nuosekliai einantis savo keliu. Trupė ne kartą savo kūrybą yra pristačiusi įvairiuose Lietuvos ir užsienio šokio ir teatro festivaliuose. Choreografo ir jo trupės kūrybinę brandą vainikavo du „Auksiniai scenos kryžiai“: šokio spektaklis „Nuskendęs slėnis“ pelnė apdovanojimus už geriausią 2003–2004 m. choreografiją ir muziką, o antrąjį aukščiausią teatralų apdovanojimą V. Jankauskas gavo kaip geriausias choreografas už spektaklį „Budėjimai“ (2008–2009 m.).

Spektaklio premjera „Akloji dėmė“ bus rodoma lapkričio 27 d., 19 val. ir gruodžio 18 d. 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Bilietus įsigyti galima TIKETA kasose, knygynuose VAGA ir teatrai.lt puslapyje. Bilietų kaina nuo 10€. Taikomos įvairios nuolaidos.

Vyčio Jankausko šokio teatro inf.

,,Cry Wolf: Vilgaudas” yra režisieriaus Justino Kalinausko ir kompozitoriaus Arno Mikalkėno kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas, apibendrinantis per pastaruosius trejus metus vykdytus meninius eksperimentus. Spektaklio forma paremta gyvai atliekamo garso ir performatyvaus veiksmo sinteze, kurią scenoje kuria trys Lietuvos saksofono meistrai: Tomas Razmus, Dovydas Stalmokas ir Simonas Šipavičius, atstovaujantys šiuolaikinės improvizacinės ir free jazz muzikos kryptims. Spektaklio choreografiją kuria šiuolaikinio šokio šokėjas Marius Pinigis.

Spektaklio atspirties taškas yra bėgantis žmogus, kuris kelia sau tokius egzistencinius klausimus: kaip į aplinką reaguotų laisvėn patekę kaliniai, paskutinį kartą ją matę santvarkoje, kurios jau seniai nebėra? Ar jie urbanizuotose miesto džiunglėse ieškotų McDonalds restoranų, o gal, priešingai, bandytų susirankioti pradingusio pasaulio nostalgijos likučius? O kaip mes patys reaguotume į šiuos kalinius, jeigu Holivudas apie juos sukurtų ekstravagantišką nuotykių epą? Ar mums vis dar būtų svarbu, už ką juos pasodino? Gal, visgi, mes pasiruošę suteikti šansą ,,kitokiam požiūriui”?

Atlikėjų lūpose neišgirsite atpažįstamos kalbos, nes visas spektaklio tekstas gimsta saksofonų garsuose. Muzikantai naudoja instrumentus kaip komunikacijos priemones ir išsunkia juos iki lydymosi temperatūros. Projekto kūrėjai tikina, kad garsas gali būti ne tik girdimas – jis yra matomas ir juntamas. Tai energetiškai stiprus reginys, kuriame ieškoma naujos teatrinio įvykio sampratos.

Spektaklio organizatorius „Kauno menininkų namai“, bendradarbiaudamas su Tado Ivanausko zoologijos muziejumi, premjeros dieną suteiks iš anksto užsiregistravusiems žiūrovams išskirtinę galimybę su spektaklio bilietu nemokamai apsilankyti edukacinėje programoje, kurioje lankytojai bus supažindinami su vilkų ir kitų plėšrūnų gyvensenos ypatumais!

Pagrindinis projekto rėmėjas – Lietuvos Kultūros taryba.
Partneriai: Kauno technologijos universitetas,Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Lietuvos Energetikos ir technikos muziejus, Kūrybinis inkubatorius „Kultūros fabrikas“.

Numatomos premjeros:
Gruodžio 11 d., 19 val. Kaunas, KTU Kultūros centras
Gruodžio 15 d., 19 val. Vilnius, Energetikos ir technikos muziejus
Gruodžio 17 d., 19 val. Klaipėda, Klaipėdos kultūros fabrikas

Bilietus platina „Tiketa“: http://www.tiketa.lt/LT/performatyvus_garso_spektaklis_cry_wolf__vilgaudas_13817

Daugiau informacijos:
https://www.facebook.com/events/1506228563037739/

Režisūra ir choreografija – Aira Naginevičiūtė

Šokis – Erika Vizbaraitė, Goda Laurinavičiūtė, Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė ir Agnietė Lisičkinaitė.

Garso režisūra – Vladas Dieninis ir Gediminas Jakuba

Scenografija– Arūnas Adomaitis

Kostiumai – Laura Darbutaitė

Šviesos – Andriaus Matusevičiaus

Menų spaustuvės Juodojoje salėje (Vilnius, Šiltadaržio g. 6).

Naujame Airos Naginevičiūtės šiuolaikinio šokio spektaklyje „Chimeros karoliai“ penkios skirtingų patirčių ir amžiaus šokėjos įkūnija galingus moteriškus archetipus, siejamus su mitine pabaisa. Ugnimi alsuojanti moteriško prado būtybė gali būti nenuspėjama, pavojinga, švelni, mylinti ar motiniška. Spektaklyje šokėjos lyg karolius veria savo troškimus, iliuzijas ir patirtis.

Šią mitinę būtybę bandė perprasti daugybė kūrėjų pradedant Homeru ir Hesoidu bei baigiant šiuolaikinės kultūros kūrėjais. Jos mįslę savo spektaklyje mena ir Aira. Choreografė žiūrovui leidžia išvysti visai kitą dar neatrastą chimeros pusę – moteriškumą. Spektaklio moterų pavidalai netelpa į įprastus moters grožio sampratos rėmus. Kostiumų dailininkės ir choreografės dėka moterų kūnai deformuojami ir keičiami, tačiau neįprastos estetikos kūno transformacijos tuo pačiu žymi jų stiprybės ir moteriško gaivalo išraišką.

Garsėjantis ne tik choreografija, bet ir įspūdinga scenografija, Airos teatras ir šį kartą neketina nuvilti žiūrovų. Scenoje rengiamos subtilios metalo konstrukcijos, šokančių aktorių kūnų pagalba, kuria paslaptingas garso skulptūras. Šokėjai transformuoja akustinius erdvės signalus į optines struktūras, nematomą paversdami matomu.

Spalio 8, 9 ir 22 d. 18.30 val. Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatoma pirmoji iš numatomų keturių šio sezono premjerų – Rolando Kazlo spektaklis, arba kaip pats inscenizacijos autorius ir režisierius apibūdina, – galvosūkis be pertraukos „Atrask mane“. R. Kazlas vėl sugrįžta į „Lėlės“ teatrą, kurio aura, pasak jo paties, tarsi traukia statyti spektaklius lietuviška tematika. Tik šįkart tai bus ne poeto portretas, o bandymas prabilti apie atmintį – tą lietuviškąjį atminties, esaties, gyvasties siūlą. „Kadais į rankas pakliuvo pageltusi pokario laikų šeimos nuotrauka. Kitoje pusėje buvo užrašyta: „Brangus bralali, siunčiam Tau šiuos savo šešėlius ant ilgos atminties“. Taip be pretenzijos, švelniai, šešėliais save pavadinant… Kur tie žmonės dabar, kas juos atsimena? Šis mano spektaklis – tai savotiška duoklė jiems, paprastiems lietuviams, o tuo pačiu ir bandymas ieškoti atsakymo į klausimus: „Ar mes išliksim? Ar tai, kas lietuviška, nesitraukia į kitus, gyviesiems nepasiekiamus pasaulius?“ – sako R. Kazlas.

Pasak režisieriaus, norėtųsi, kad spektaklis būtų lietuviškas, įdomus ir reikalingas lietuviams – išblaškytiems, pasimetusiems dabartyje, neramiai žvelgiantiems į ateitį, tarsi praradusiems savivertę, orumą. „Man regis, lietuviai kaip tauta dabar išgyvena dramatišką laikotarpį, panašiai kaip buvo pokariu. Tik tuomet būta prievartos, o dabar viskas įvilkta į gražų rūbą. Aplink tiek šurmulio, neribotų galimybių, triukšmo, pramogų, bet tuo pat metu vyksta tylus pasitraukimas – to, kas gyvybiškai svarbu ir sava. Ar išbandymas laisve, demokratija, respublika, atvirom sienom bus paskutinis lietuvių tautai?“ – klausia spektaklio režisierius.

Inscenizacijoje panaudoti motyvai iš airių rašytojo Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“, Balio Sruogos, Ovidijaus eilių fragmentai. Spektaklio dailininkė – nuolatinė R. Kazlo bendražygė Neringa Keršulytė, vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Deivis Sarapinas, Sigita Mikalauskaitė, Karolis Algimantas Butvidas, Imantas Precas, Dainius Tarutis, taip pat kviestinis aktorius Arnoldas Jalianiauskas bei pats režisierius. „Atrask mane“ – tai lyg bandymas pakeliauti po laiką, pamėginti iš naujo atrasti sąsajas su tėviške, vieniems su kitais – buvusiais, esamais ir būsimais lietuviais, ir pasiūlyti kiekvienam žiūrovui savaip išspręsti galvosūkį – ar dar išlikęs manyje tėvynės pojūtis? Ir nors herojai klaidžioja po apleistas kapines, ieško, ginčijasi, spektaklis žaismingas, nors ir skaidraus liūdesio paženklintas. Kaip spektaklio garso takelyje vis pasigirstanti fleitos melodija.

Vilniaus teatro „Lėlė“ inf.

Spalio 25 d. 19 val. Vilniaus Menų spaustuvėje bus rodomas Šokio teatro AIROS spektaklis “Stiklo sodai”. Naujausiame choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklyje suburta išskirtinė šiuolaikinio šokio atlikėjų komanda: Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė, Greta Grinevičiūtė, aktorius Telmanas Ragimovas.

Spektaklyje regiminiu ir jutiminiu stiklo įvaizdžiu siekiama atskleisti trapią ribą tarp žmogiškos egzistencijos “šiapus ir anapus”. Aira Naginevičiūtė nuolat eksperimentuojanti, ieškanti naujų formų ir “gylio” šokyje, anot kritikės Vitos Mozūraitės yra „turbūt vienintelis žmogus Lietuvoje kuriantis tikrą šiuolaikinio šokio teatrą“ ir šįkart stebins ne gražiais, glamūriniais kūnais ir efektingais judesiais, o precizišku žmogiškos būties pjūviu. Subtilus rafinuotas šokėjų pasakojimas, kuriems talkina kompozitoriaus Vlado Dieninio ir grupės “cutthroats” muzika bei įspūdinga ledo skulptūrų scenografija (scenografas Arūnas Adomaitis) spektaklio pabaigoje baigiasi švelnia optimistine gaida.

Aira Naginevičiūtė – Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, pirmoji Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota aukščiausiu teatro apdovanojimu – Kultūros ministerijos premija. Per savo kūrybinę karjerą subūrusi ir vadovavusi ne vienai trupei, prieš metus A.Naginevičiūtė įkūrė Šokio teatrą AIROS, debiutavusį spektakliu „Chimeros karoliai“.

Režisūra ir choreografija – Aira Naginevičiūtė
Muzika – Vladas Dieninis ir cutthroats, Anna Maria Hefele, Ludwig van Beethoven
Scenografija – Arūnas Adomaitis
Kostiumai – Laura Darbutaitė
Šviesos – Vilius Vilutis
Šokis –Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė , Greta Grinevičiūtė, Telmanas Ragimovas.

Ledo skulptūros – Menai ir renginiai

Spektaklis „Stiklo sodai“ bus rodomas spalio 25 d., 19 val. Menų spaustuvės
Juodojoje salėje. Bilietus platina Tiketa. Bilietų kaina 12 €, 10 €, 8 €

Šokio teatro AIROS inf.

Jau lapkričio 5-ąją prasidėsiantis 13-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“, visus metus keliavęs po svarbiausius Europos kino festivalius, turi puikių žinių – festivalio programoje žiūrovai išvys kone visus šių metų Kanų kino festivalio favoritus.

„Nepataikaujame apdovanojimų blizgesiui ir garsiems vardams, tačiau džiaugiuosi, jog šiemet sutapo mūsų bei Kanų kino festivalio skoniai ir žiūrovams pristatysime visus svarbiausio metų kino renginio favoritus“, – pasakoja „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Išskirtinio dėmesio „Scanoramoje“ neabejotinai sulauks Kanų kino festivalyje „Auksinę palmės šakelę“ pelniusi prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dypanas“ (Dheepan, 2015). Kanų festivalio komisijai pirmininkavę režisieriai Joelis ir Ethanas Coenai pabrėžė, jog šiemet geriausią filmą rinko ne kino kritikai, o menininkai, ir jiems šis filmas pasirodė nepapratai gražus. Pagal tikrą istoriją sukurta drama nagrinėja šiuo metu visai Europai aktualią pabėgėlių temą ir pasakoja apie sunkią jų dalią, siekiant pabėgti nuo mirties savo šalyje ir pradėti naują gyvenimą.

„Scanoramos“ žiūrovai turės galimybę pamatyti ir Kanuose „Didįjį prizą“ pelniusią vengrų režisierius Laszlo Nemeso dramą „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul, 2015). Tai debiutinis režisierius filmas, tačiau L. Nemesas ne naujokas kino pasaulyje – jis buvęs garsaus vengrų režisieriaus Bela Tarro asistentas. Kontroversiškas filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje dirbantį vengrų žydą, kasdien į mirtį lydintį savo tėvynainius, prie ekrano prikausto ne tik dramatiška istorija, bet ir originaliais vizualiniais sprendimais. Kitu kampu į Holokaustą pažvelgęs filmas abejingų nepaliko ne tik Kanuose, bet ir Londono, Sarajevo bei Toronto kino festivaliuose.

Konkursinėje Kanų kino festivalio programoje varžėsi ir jaudinantis prancūzų režisierės Maïwenn filmas „Mano karalius“ (Mon Roi, 2015). Už pagrindinį vaidmenį šioje dramoje Emanuelle Bercot Kanuose pripažinta geriausia aktore (šis apdovanojimas šiemet taip pat skirtas ir aktorei Rooney Mara, už vaidmenį filme „Kerol“). Jausmingoje santykių istorijoje vaidina ir šiais metais Kanuose savo režisūrinį debiutą pristatęs aktorius Louis’as Garrelis bei „Cezario“ laureatas Vincentas Casselis. Kalbama, kad sukurti šį filmą režisierę įkvėpė asmeninė patirtis po skaudaus romano su režisieriumi Lucu Bessonu.

Dar vienas Kanų kino festivalio laureatas, kurį pamatys ir „Scanoramos“ žiūrovai – tai kroatų režisieriaus Daliboro Matanićo darbas „Vidurdienis“ (The High Sun, 2015). Šis filmas, pasakojantis tris meilės ir neapykantos Balkanuose istorijas, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje buvo apdovanotas Žiuri prizu. „Vidurdienis“ taip pat tapo rumunų pretendentu į „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Į Kanų laureatų sąrašą pateko ir rumunų Naujosios bangos režisieriaus Corneliu Poromboiu komiška drama apie godumą „Lobis“ (The Treasure, 2015), pelniusi „Ypatingo talento“ apdovanojimą už režisūrą ir scenarijų. Pagrindinis filmo personažas – doras žmogus, kuriam galvą susuka žinia apie kaimyno senelio sode užkastą lobį. Apakintas minties netrukus praturtėti vyras ryšis beprotiškiausioms avantiūroms, kurias lydės nesusipratimai ir pavojus ramiam šeimos gyvenimui.

Šių metų „Scanoramos“ programoje žiūrovų laukia ir dar daugiau Kanų kino festivalyje pristatytų filmų.

Šiemet Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 5–22 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristatyta pirmoji 76-ojo sezono premjera – Mariaus Ivaškevičiaus ir vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis apie karą „Didis blogis“. „Apie Árpádo pastatymą Vilniuje kalbėjomės jau trejus metus. Jis nenorėjo kurti spektaklio pagal iš anksto žinomą pjesę, norėjo surasti temą Lietuvai. Iš pradžių diskutuojant Arpadas klausė, kodėl trys Baltijos šalys susivienija tik išorinių grėsmių akivaizdoje. Karo Ukrainoje kontekste tema įgavo konkrečią kryptį. Tai turbūt yra pirmas kartas mūsų šalyje, kai užsienio režisierius, tokio aukšto lygio menininkas kuria spektaklį pagal naują lietuvišką pjesę“, – apie „Didį blogį“ kalbėjo LNDT meno vadovas Audronis Liuga.

„Šiomis temomis sudėtinga kalbėti iš vieno požiūrio taško. Sudėtinga surasti vieną karo priežastį. Šiuo spektakliu bandysime kalbėti apie žmoguje vykstantį karą: iš kur jis, kas jį sukelia, kur jo šaknys, ar jis instinktyvus? Turiu omeny ne vien konkrečią situaciją, bet žmogaus prigimtį, jo agresiją, kaip tai veikia žmogaus viduje, – sakė režisierius Árpádas Schillingas ir pažymėjo, kad dirbti su atrinktais Lietuvos aktoriais jam yra didelis malonumas, – Aš jaučiu, kad aktoriai manimi pasitiki. Gal paskutinius metus per daug dirbau su operos dainininkais, bet tai, ką regiu dabar – tai rojus po pragaro. Aktoriai greiti. Man tai labai patinka. Jie labai greit viską supranta, pagauna, labai paslankūs.“

Dramaturgas Marius Ivaškevičius: „Spektaklio kūrimas, mūsų pokalbiai apie jį prasidėjo prieš metus ar daugiau, bet Árpádas manęs prašė nepradėti rašyti kol jis neatvyks. Gegužę mes susitikome mano studijoje ir sukūrėm pjesės planą, kuris išliko nepakitęs. Po to visi susitikom kūrybinėje stovykloje Dzūkijos nacionaliniame parke. Árpádas jau buvo atsirinkęs aktorius, aš turėjau kiekvieno iš jų biografiją ir šiaip pažinojau, tai irgi diktavo pjesės medžiagą. Kiekvienas aktorius juk turi savo spalvą, balsą, skiriasi amžiumi, patirtimi, kūriau personažus į tai atsižvelgdamas. Árpádas atsirinko daugiau moterų, o spektaklis yra apie karą, man reikėjo karių! Bet paskui supratau, kad taip iš tikrųjų net įdomiau. Juk visas karo skausmas tenka moterims. Šis spektaklis apie karą yra tiek, kiek „Išvarymas“ yra apie emigraciją. Tai greičiau yra kelionė į kažkur, kuri leidžia mums pamatyti save, pamatyti tai, ko nematome, kol esame saugūs savo erdvėje.“

Aktoriai, kurių komandą sudaro Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, labai gerai atsiliepė apie nesuvaržytą spektaklio kūrimą ir apie režisierių. Trečią kartą su A. Schillingu dirbantis aktorius Dainius Gavenonis sakė, kad tokį demokratišką režisierių, kuris nestatytų sienų, leistų kurti ir savo idėjomis prisidėti aktoriams, sutikti pavyksta nedažnai. Gytis Ivanauskas pridūrė, kad režisierius toks pats geras kaip prieš 8-erius metus, o labiausiai Schillingą jis gerbia dėl to, kad nė karto nematė jo supykusio, negirdėjo jokio keiksmažodžio, nors jų pjesėje ir netrūksta. „Tai buvo nuostabus laikas, o šauniausia tai, kad čia reikia ne tik įsikūnyti į tam tikrą herojų, bet galima įdėti ir savo minčių. Ir jų spektaklyje yra. Man tai svarbiausia ir teatre, ir apskritai visame mene – kad būtų galima pasilikti šiek tiek savasties ir ją atskleisti“, – apie „Didį blogį“ kalbėjo Beata Tiškevič-Hasanova.

Aktorei iš Ukrainos Jevgenijai Gladij, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje ir dirba Lietuvos rusų dramos teatre, spektaklyje „Didis blogis“ veikėjos lūpomis tenka išsakyti nemažai savo pačios gyvenimo detalių: „Kai prasidėjo Maidano įvykiai, aš nebuvau Kijeve, bet mano mama, patėvis ir pusbrolis buvo. Apie tai pasakojau stovykloje ir Marius Ivaškevičius į pjesę įdėjo daug asmeninių dalykų. Žinoma, man apie tai scenoje kalbėti yra sunku, bet dirbti su tokia komanda yra nepakartojamas šansas“.

„Paprastai, kai dirbi su spektaklio medžiaga, nujauti publikos reakcijas, kaip ji reaguos vienoje spektaklio vietoje, kaip – kitoje, o dabar aš visiškai nežinau, kaip šis spektaklis paveiks žiūrovus, dėl to man yra labai įdomu. Labai smalsu, koks bus susitikimas su publika rugsėjo 23, 24 dienomis“, – sakė aktorius Valentinas Masalskis.

Valentino Novopolskio nuomone, stebėti, kaip dirba „Didžio blogio“ kūrėjai yra tiesiog sėkmė: „Nors visi tą sako, bet vis tiek norėčiau pakartoti, kad čia dirba tikrai labai geri aktoriai. Ir man yra garbė, kad aš galiu su jais kurti. Į vieną repeticiją buvo atėję pirmo kurso studentai, ir aš pagalvojau, kad jie turėtų būti čia kuo ilgiau, iš arčiau stebėti sceną, nes matyti, kaip dirba režisierius, kaip vaidina kai kurie aktoriai – yra mokykla, kurios galbūt jie niekada negaus.“
„Taip norisi pasakyti daug gerų dalykų, bet taip nesinori kartotis, jau mes kaip poterius kalbam. Bet taip yra iš tikrųjų. Su Árpádu be galo gera dirbti. Nėra jokių efektų, jokių triukų, jo didžiausias fokusas yra darbas su aktoriumi, kaip jis analizuoja, kaip įkrauna. Spektaklis nebus lengvas mums, nebus lengvas ir žiūrovams, bet aš noriu, kad ir ta pusė, kuri yra scenoje, ir ta, kuri salėje, ištvertume tai, ir išeitume pasikrovę, o ne nusiaubti“, – sakė aktorė Nelė Savičenko.
Spektaklio „Didis blogis“ premjera – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – jau rugsėjo 23 ir 24 dienomis. Spalio 6 d. „Didis blogis“ gastroliuos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, spalio 20 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o lapkričio 13 d. vėl grįš į Vilnių.

****

Árpádas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991-1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998-2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame Katona József teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat Katona József teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdra“.
2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Kreidos ratas“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

Po dešimties dienų, rugsėjo 24 d. jau dvyliktąjį kartą nuskambės teatrinė „Sirenų“ giesmė. Šiemet ji skambės ir be žodžių, ir balsais iš Vokietijos, Italijos, Belgijos, bei, žinoma, iš Lietuvos. Akomponuos džiazo atlikėjai, energiją gamins dviratininkai, keletas akordų nuskambės kino teatrų salėse, antru balsu pritars skaitantys pranešimus, diskutuojantys pokalbiuose. O rugsėjo viduryje apleistoje ligoninėje žydėjo orchidėjos: šiemetinę festivalio programą organizatoriai pristatė prieš kelis metus uždarytoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Kodėl čia?

Visuomenės ir žmonių ligas „operuos“ festivalio užsienio programa
„Festivalio užsienio programa yra artimai susijusi su vieta, kurioje dabar esame, – pasakojo meno vadovė Audra Žukaitytė, linkteldama netoliese esančio nebefunkcionuojančio pastato pusėn, – ten – naujagimių priėmimo skyrius, tačiau, ar jis bus reikalingas spektaklio „Plaučiai“ herojams, sužinosite rugsėjo 28, 29 dienomis. Rugsėjo ir spalio sandūroje komiškai, tačiau aštriai žmonijos ligas operuos flamandų menininkai Benjaminas Verdonckas ir Pieteris Ampe spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“. O spalio 3, 4 dienomis savo „gyvenimo šokį“ pristatys vyresnio amžiaus belgų kūrėjas Josse De Pauwas ir jo bendražygiai – Kriso Defoorto trio, jau šimtąjį kartą besigilinantys į senstančio žmogaus ir neblėstančio šokio troškimo santykį spektaklyje „Senasis vienuolis“.
„Manau, mūsų visuomenėje, kur trūksta empatijos ir humaniško požiūrio į kitą ar kitokį, tai parodyti itin svarbu, – kalbėjo A.Žukaitytė, nuo „Senojo Vienuolio“ pereidama prie festivalio užsienio programos „vėliavnešio“ – italų režisieriaus Pippo Delbono spektaklio „Orchidėjos“, vienintelio rodomo ne Menų spaustuvėje, o Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje ir ne du, o vieną kartą – spalio 2 d. Šis spektaklis pasufleravo ne tik šių metų festivalio šūkį, bet ir vietą festivaliui pristatyti – pačioje spektaklio pradžioje Delbono pasakoja apie savo mamos mirtį, apie jos paskutines akimirkas ligoninėje. Užgesus Delbono motinos gyvybei, ji lieka gyva sūnaus kūryboje.
„Simboliška, tačiau prieš porą metų užgesus šios ligoninės „gyvybei“ – jos personalas pagerbti savo ir pacientų buvusių „antrų namų“ nutarė ne bet kur, o drauge eidami į teatrą, – apie Raudonojo kryžiaus ligoninės Vilniuje uždarymą pasakoja festivalio direktorius Martynas Budraitis, – tad tikimės, kad iš šios ligoninės pasklidęs garsas visus sukvies būtent į teatrą“.

…kur žmogus susitinka žmogų: visa kita nesvarbu

Raudonojo kryžiaus ligoninę išpuošę baltomis orchidėjomis festivalio organizatoriai paaiškino ir šiemetinį festivalio šūkį – „Visa kita nesvarbu“: „Galbūt Iš pirmo žvilgsnio ši citata kam nors galėjo pasirodyti pretenzinga, sureikšminanti „Sirenų“ festivalį kitų kultūrinių renginių kontekste, tačiau taip gali atrodyti tik nežinant konteksto, – pasakoja A. Žukaitytė, – šis tekstas, tai dalis Ingmaro Bergmano citatos, kurią Delbono panaudojo savo spektaklyje“.
„Orchidėjose“ Delbono kreipiasi į žiūrovus ir dar pačioje spektaklio pradžioje prisimena: „Bergmanas sakė, jog teatras – tai vieta, kur žmogus susitinka žmogų, o visa kita nesvarbu“. Festivalio organizatoriai teigia šiemet į tai ir orientavęsi: „Siekėme sukurti tikslą žmonėms susitikti, – sako Viktorija Ivanova, viena iš organizatorių, – O priežasčių ir pretekstų susitikimams – daug: tai ne tik keturi užsienio ir dešimt lietuviškosios programos spektaklių, bet ir edukacinė bei klubo programos, dar plačiau atversiančios duris į pristatomų kūrėjų darbo užkulisius“.
Taip pat festivalio žiūrovams bus pristatomas ir „Dar vienas dalykas“, kaip juokauja festivalio organizatoriai, savotiškas flamandų spektaklio „Nekalbame, kad mus suprastų“ post scriptum: į penkiolikos minučių ir vieno sakinio seansą „Meno forte“ kvies Beniliukso šalyse puikiai žinomas vizualiųjų menų kūrėjas Benjaminas Verdonckas. Apie tai festivalio organizatoriai išsamiau praneš netrukus, nes spontaniškai festivalio programoje atsidūrusio pasirodymo sąlygos ir laikai – dar derinami.

Teatras kine ir kinas apie teatrą
„Sirenos“ ir šiemet žiūrovus kvies susitikti ne tik teatre: rugsėjo 29 d. 18 val. bendradarbiaujant su Prancūzų institutu Lietuvoje bus rodomas belgų aktorės ir režisierės Yolande Moreau, apdovanotos trimis „Cezariais“ filmas „Anri“. Tai antrasis Y. Moreau ilgo metražo filmas, pristatytas Kanų kino festivalyje, Vilniuje jau matytas festivalio „Žiemos ekranai“ žiūrovams, o pagrindinį vaidmenį jame atlieka Pippo Delbono. Kitą dieną, rugsėjo 30-ąją 21 val. žiūrovai bus pakviesti į dar vieną nemokamą kino seansą – šįkart „Skalvijos“ kino centre: filme „Sangue – kraujas“ savotiškai pagrindinį – scenarijaus autoriaus, režisieriaus, operatoriaus, aktoriaus ar veikėjo – vaidmenį atlieka, vėlgi, Delbono. Tai pasakojimas apie jo bei buvusio Raudonosios brigados lyderio Giovanni Senzani susitikimą. Apie susitikimą, kuriame susipina ir dviejų moterų istorijos: Pippo motinos Margaritos, uolios katalikės, ir Giovanni žmonos Anos, nusiteikusios prieš bet kokią ginkluotą pasipriešinimo formą bei nutarusios 23 m. laukti savo vyro, atliekančio bausmę kalėjime.
Bendradarbiaujant su netrukus prasidėsiančiu Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu, „Sirenų“ ir VDFF programose bus pristatyti du lietuvių kūrėjų dokumentiniai filmai, pristatantys režisierių Eimanto Nekrošiaus ir Krystiano Lupos kūrybos paveikslus. Rugsėjo 25 d. „Skalvijos“ kino centre vyks režisieriaus Miko Žukausko dokumentinio filmo „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ ir Audronio Liugos bei Juozo Javaičio filmo „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ premjeros.

Įtakingų užsienio teatro ekspertų „importas“
Šiemet festivalyje svečiuosis ir gausus būrys užsienio teatro ekspertų – per keturiasdešimt jaunų teatro kritikų ir pripažintų tarptautinių teatro festivalių programų sudarytojų, teatrologų. Jiems bus pristatyta dešimties lietuviškų spektaklių programa, kurioje – lietuvių Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, lenko Krystiano Lupos, vengro Arpado Schillingo spektakliai bei jaunųjų režisierių Artūro Areimos, Gintarės Radvilavičiūtės, Olgos Lapinos ir Karolinos Žernytės darbai. Užsienio ekspertai taip pat dalyvaus diskusijose ir konferencijose, atvirose ir Lietuvos publikai.
Pirmasis šiemetinio festivalio renginys – tai rugsėjo 24 d. 10 val. prasidėsianti teatru besidomintiems atvira tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija, organizuojama Teatro agentūros ir šiemet vyksianti jau penktus metus iš eilės. Teatro „Meno fortas“ patalpose pranešimus skaitys bei teatro ir kritikos santykį analizuos dvylika Lietuvos ir užsienio teatro kritikų ne tik iš kaimyninių šalių, bet ir iš tolimosios Australijos. Šiemetinė konferencijos tema užkoduota pavadinime „ctrl+txt“, o renginį moderuos žinomi Baltijos šalių teatrologai ir teatro kritikai – Ottas Karulinas (Estija), Zane Kreicberga (Latvija) ir Jurgita Staniškytė (Lietuva).
Skirtingi kontekstai ir konkretūs spektakliai bus aptarti tradicinių pokalbių su spektaklių kūrėjais metu, o rugpjūčio 25 d. 16 val., bendradarbiaujant su tarptautine scenos menų agentūra „IVA company“ ir Prancūzų institutu Lietuvoje, Mediatekoje įvyks diskusija apie Lietuvos ir Prancūzijos teatro patirtis bei perspektyvas. Joje dalyvaus prestižinio Avinjono teatro festivalio meno vadovė Agnes Troly, tarptautinio teatro festivalio „Passages“ meno vadovas Jean‘as-Pierre‘as Thibaudat, Marselio teatro „NoNo“ vadovas Serge‘as Noyelle, Prancūzų Instituto direktorius Frederic Bellido ir Lietuvos teatro atstovai.

„Šiemet su Lietuvos teatro panorama susipažinti panoro per trisdešimt užsienio teatro ekspertų, tarp kurių Lietuvos teatro profesionalams vieni – pažįstami, o kiti atvyksta ir iš tolimiausių kraštų, – pasakoja M. Budraitis, – bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu, LR kultūros atašė Prancūzijoje Vida Gražiene ir Lenkijoje – Rasa Rimickaite – atvyks jau pristatyti svarbiausieji Prancūzijos teatrų ir festivalių atstovai bei būrys Lenkijos teatro ekspertų, tarp kurių – Lietuvai puikiai žinomas lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas, vadinamas Lietuvos teatro ekspertu. Taip pat sulauksime svečių iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos, Vengrijos, Austrijos ir net Pietų Korėjos, iš kurios atvyksta Tarptautinės teatro kritikų asociacijos garbės prezidentas, Korėjos nacionalinio teatro kompanijos meno vadovas Yun-Cheolas Kim ir teatro vykdantysis direktorius Jeongas Kwangho“.

Tarptautinis finalas: šokis ant tilto ir jam-session‘as
„Susitikti žmones vienas su kitu kviesime ne tik kino ar teatro salėse, ne tik pokalbių metu po ar prieš spektaklius, bet ir viešose erdvėse bei kavinėse, – pasakoja V. Ivanova, – rugsėjo pabaigoje prasidės tarptautinės lenkų menininkų grupės „Koncentrat“ kūrybinės dirbtuvės su lietuvių ir estų aktoriais, o spalio 3, 4 dienomis rezultatas bus pristatytas festivalio klubo programoje, pasirodymo ant Žaliojo tilto metu“.

„Sirenose“ pristatomo lenkų kultūros platformos culture.pl projekto „Petia ir vilkas: reinterpretacija“ pasirodymo režisierius – žymus lenkų choreografas Rafałis Dziemidokas, pasak lenkų kritikos, yra vienas netradiciškiausių lenkų šokio scenos personažų, išsiskiriantis ne tik savo laikysena, bet ir ypatinga scenine asmenybe ir publikos pajauta. Dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir pristatyti „…reinterpretaciją“ Vilniuje, po to – Estijoje, bendradarbiaujant su Tartu miesto festivaliu „UIT“, atrinkti lietuvių aktoriai Žana Gončiar, Paulius Markevičius ir Vilma Pitrinaitė, o tarp atstovaujančių estams – net ir vieno įdomiausių Estijos teatrų „No99“ aktorė Linda Vaher.

O paskutinę festivalio dieną, spalio ketvirtąją, po jubiliejinio belgų Josse De Pauwo spektaklio „Senasis vienuolis“ – festivalio dalyviai, svečiai ir žiūrovai yra kviečiami į finalinį nemokamą festivalio klubo renginį: uždarymo jam-session‘ą muzikos klube „Tamsta“, kur gros – ir kviečiami prisijungti – ne tik lietuvių muzikantai, bet ir žymusis belgų Kriso Defoorto trio.

„Į festivalį – užsienio programos ir lietuviškus spektaklius, į klubo ir edukacinės programos renginius – kviečiame absoliučiai visus, ne tik su teatru susijusius, bet ir jo nepažįstančius žmones, – teigia A. Žukaitytė, – Šiemet nutarėme daryti ir atvirą festivalio uždarymą, į kurį raginame rinktis norinčius ir pasiklausyti, ir pagroti, ir susipažinti su festivalio komanda bei kūrėjais. Kviečiame pasinaudoti siūlomomis susitikimų su žmonėmis galimybėmis: pažinti kito istoriją scenoje, susipažinti su kitu pokalbyje, sutikti žmones, kuriems įdomu sutikti žmogų, juk visa kita – nesvarbu“.

Festivalio video klipas:
https://www.youtube.com/watch?v=E5243w0AViM

Užsienio programa:
http://www.sirenos.lt/programa/portfolio-uzsienio/

Lietuviškoji programa:
http://www.sirenos.lt/lietuviska-programa/

Festivalio klubo programa:
http://sirenos.lt/programa/klubas

Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „ctrl+txt“:
www.theatreconference.wordpress.com