Temos Archyvai: Anonsai. Naujienos

Czesławo Miłoszo kūrybinio šimtmečio proga rengiamos nemokamas kūrybines dirbtuves

2011-ieji ir Lietuvoje, ir Lenkijoje paskelbti Czesławo Miłoszo jubiliejiniais metais (poetas mirė 2004-ųjų vasarą, jau pradėjęs eiti 94-uosius metus).
Todėl 100-ojo Czesławo Miłoszo gimtadienio proga visus, kam įdomi poezijos ir audiovizualio meno jungtis, audiovizualinės poezijos festivalis TARP ir Všį ,,Books from lithuania“ kviečia dalyvauti konkurse ir kūrybinėse dirbtuvėse, kurios sudarys sąlygas išsamiau susipažinti, suvokti bei įvertinti didžiojo poeto kūrybą ir savo santykį su ja įprasminti audiovizualiniame kūrinyje.
Jūsų sukurtos audiovizualinės eilėraščių interpretacijos dalyvaus konkurse, kur varžysis dėl apdovanojimų ir galimybės būti viešai parodytos ir pristatytos 2011 metų vasario 20 dieną Czesławo Miłoszo literatūrinės svetainės, kuri gyvai šurmuliuos Vilniaus knygų mugėje, ekrane bei kituose poeto atminimui skirtuose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje bei 2011 metų rudenį rengiamame audiovizualinės poezijos festivalyje „Tarp“.

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS:
„Audiovizualinė Czesławo Miłoszo eilėraščio interpretacija“ Vasario 5–6 d. ir 12 d. Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, Vasario 16-osios g. 13/1.
Kol tiksli užsiėmimų programa dar derinama, galime išduoti, kad apie audiovizualinės poezijos interpretacijų įvairovę ir galimybes pasakos „TARP” festivalio rengėja Gabrielė Labanauskaitė, apie eilėraščių ir vaizdų simbiozę – fotografas ir video menininkas Remigijus Venckus, apie garso panaudojimą kuriant poezijos filmą – dėst. Jonas Maksvytis, o poeto biografiją pristatys dėst. Danutė Balašaitienė.
Užsiėmimų tikslas – išsamiau susipažinti su poeto Czesławo Miłoszo asmenybe ir kūryba bei audiovizualinės poezijos žanro specifika. Dalyvavimas dirbtuvėse nemokamas, kviečiame registruotis iki vasario 1 dienos elektroniniu paštu tarpfest@gmail.com .
Kviečiame aukštesniųjų klasių moksleivius, studentus, ir visus poezijos ir kino mėgėjus nepraradusius noro mokytis ir gebančius valdyti kompiuterį ne tik kaip rašomąją mašinėlę. LAUKSIME!


KONKURSAS:

„Audiovizualinė Czesławo Miłoszo eilėraščio interpretacija“
Konkurse gali dalyvauti ne ilgesni kaip 5 min. trukmės audiovizualiniai kūriniai, sukurti pagal Czesławo Miłoszo eilėraščius originalo arba lietuvių kalba.
Konkurso dalyvių laukia apdovanojimai:
I-oji vieta 500 Lt,
II-oji vieta 300 Lt,
III-ioji vieta 200 Lt
Ir įvairūs paskatinimo prizai už originalumą, darnią žodžio, vaizdo ir garso sintezę, gebėjimą nustebinti ir pan., kurių įteikimo ceremonija vyks poeto garbei įkurtoje ekspozicijoje „Czesławo Miłoszo literatūrinė svetainė“, Vilniaus knygų mugėje, vasario 20 dieną (sekmadienį).
Darbų autoriams įėjimas į Vilniaus knygų mugę vasario 20 d. nemokamas.
Darbus (DVD avi formatu) prašytume atnešti į Tarptautinių kultūros programų centrą, adresu Šv. Jono g. 5 (šalia Vilniaus universiteto ir Žibintininko skulptūrėlės) iki 2011-ųjų vasario 15 dienos 17 valandos. Arba iki vasario 13 d. išsiųsti paštu: Tarptautinis kultūros programų centras Šv. Jono g. 5, LT 01123 Vilnius.
Daugiau informacijos: tarpfest@gmail.com . arba tel.: 5 240 5624; 8 683 90409.
Sėkmės kuriant!

Mario Vargas Llosa knygos „Tetulė Chulija ir rašeiva” aptarimas; 2011-01-25

SKAITYTOJŲ KLUBAS sausio 25 d. 17.30 kviečia į susitikimą. Aptarsime 2010 metų Nobelio literatūros premijos laureato Mario Vargas Llosa knygą „Tetulė Chulija ir rašeiva”. Planuoja dalyvauti knygos vertėja Laura Liubinavičiūtė.

Lietuvių kalba dar išleistos šio autoriaus knygos „Bjaurios mergiotės išdaigos”, „Miestas ir šunys”, „Žali namai” – apie jas irgi galėsime pasikalbėti.

Mario Vargas Llosa (Mario Vargas Liosa, g. 1936 m.) – vienas ryškiausių ir įdomiausių Lotynų Amerikos rašytojų, literatūros kritikas, žurnalistas, politikas. Daugiau kaip penkiasdešimties prozos ir teatro kūrinių autorius. Jo knygos išverstos į beveik visas pasaulio kalbas, pagal jas kuriami kino filmai. Kaip ir dauguma Lotynų Amerikos klasikų, M. V. Llosa savo kūryboje talentingai derina lengvą pasakojimo stilių ir filosofines potekstes, puikų humoro jausmą ir dėmesį rimtoms problemoms, šiuolaikiškumą ir pagarbą seniausioms kultūros tradicijoms.

„Tetulė Chulija ir rašeiva” (1977 m.) – vienas garsiausių ir populiariausių M. V. Llosos romanų. Knygoje susipina dvi siužetinės linijos: autobiografinių detalių prisodrinta aštuoniolikmečio jaunuolio ir trisdešimtmetės jo mamos draugės meilės istorija bei pasakojimas apie pirmuosius Peru radijo serialus ir keistuolį jų autorių.

Šešto dešimtmečio Lima. Vargitas, aštuoniolikmetis teisės studentas, uždarbiauja radijuje. Solidžiai skambančios pareigos – žinių redaktorius – tėra tik iš įvairių laikraščių surinktų žinučių skaitymas. Bet radijo klausytojai nesitenkina vien žiniomis – jiems reikia radijo dramų… Laimė, lyg iš dangaus nukrenta Pedras – puikiai rašantis, nepriekaištinga dikcija apdovanotas darboholikas. Jis stačia galva neriasi į scenarijų kūrimą. Jo kūrinių, prilipusi prie radijo imtuvų, rytais ir vakarais klausosi visa Lima. Tuo tarpu Vargitas, kurio prototipas – pats M. V. Llosa, susižavi beveik dvigubai vyresne išsiskyrusia „teta”. Neilgai trukus klausytojų dėmesį patraukia vis gausėjančios Pedro klaidos bei keistenybės serialų siužeto vingiuose. Jie vis dažniau gūžčioja pečiais, bandydami atspėti, kas nutiko pamėgtų serialų autoriui: gal jis susižavėjo avangardu? O gal užpuolė kokios negandos? Ne mažesnės intrigos komplikuoja ir Vargito bei „tetulės” istoriją: jie vis dažniau kartu išsiruošia į kiną, jausmai kaista, ir jau nebeįmanoma nuspėti, kuo visa tai baigsis…

Sausio 21d. Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ pradeda metinį festivalių ciklą

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ pradeda metinį festivalių ciklą. Festivalis prasidės sausio 21 d. Vilniuje, „Forum Cinemas Vingis“. Šiemet prancūzų filmai bus rodomi ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje bei Panevėžyje, bet ir Šiauliuose, Alytuje.

Jau šeštą kartą rengiamus „Žiemos ekranus“ atidarys jauno režisieriaus Xabi Molia socialinė drama „Aštuoni bandymai atsitiesti“ („Huit fois debout“, 2009). Jis pasakoja apie bedarbius, kuriems ne kartą tenka kristi, bet jie nepraranda vilties atsitiesti. Pagrindinė filmo herojė Elza verčiasi smulkiais darbeliais ir svajoja apie tikrą darbą, kuris pagaliau leis jai pasirūpinti sūnumi. Jos kaimynas Matjė taip pat nuolat tikisi rasti kažką tinkama sau. Elzą suvaidino aktorė Julie Gayet. Ji bus festivalio viešnia ir pristatys filmą Vilniaus žiūrovams.

„8 moterų“, „Baseino“ ir kitų populiarių filmų režisierius François Ozonas gerai žinomas ir Lietuvoje. Šiemet „Žiemos ekranai“ pristatys jo filmą „Prieglobstis“ („La Refuge“, 2009), sukurtą tarp pas mus jau rodyto „Rikio“ ir vasarį žadamos „Vazos“. Filmo herojai Mus ir Luji yra jauni, gražūs ir myli vienas kitą. Bet kartą Luji perdozuoja narkotikų ir miršta, o Mus sužino, kad yra nėščia. Ji nusprendžia išsaugoti kūdikį kaip prisiminimą apie mylimą vyrą. Po kelių mėnesių toli nuo Paryžiaus, prieglobsčiu tapusiame name, apsigyvena ir Luji brolis… Pagrindinį vaidmenį suvaidinusi Isabelle Carré filme vaidino laukdama savo pirmagimio, o režisierius tvirtina seniai svajojęs kurti filmą su nėščia aktore. Aktorė turėjo tik vieną sąlygą: filmuoti ten, kur ji leidžia atostogas – baskų krašte.

Tony Gatlifo filmų herojai dažnai būna čigonai – šių dienų pasaulio klajūnai, o paskui juos sekdamas režisierius atsiduria netikėčiausiose vietose. Gatlifo filmai užburia muzika ir neįprastu ritmu. Muzikos nepristigs ir filme „Laisvė“ („Liberté“, 2008), kuriuo režisierius prisiminė skaudų istorijos puslapį – čigonų padėtį Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Režisierius tvirtina, kad čigonų deportacijos ir naikinimo tema jį domina nuo tada, kai pradėjo kurti filmus. Filme jis norėjo suprasti, kodėl paprasti žmonės gelbėjo čigonus, kas jie buvo, nes gyvų pasaulio teisuolių jau neberado. Pasak režisieriaus, „Laisvė“ turėjo tapti žmogiškumo pamoka. Filmo herojus yra mažo miestelio meras veterinaras Teodoras (Marc Lavoine). Jis globoja devynerių metų berniuką, kurio tėvai dingo karo pradžioje. Kartu su mokytoja panele Lundi (Marie-José Croze) jie rūpinasi ir į miestelį užklydusių čigonų vaikais, nori, kad jie mokytųsi. Bet tai netrunka ilgai – miestelis yra okupuotoje zonoje, klajoklių kiekviename žingsnyje tyko pavojai.

Frédérico Pelle’io filmas „Mintimis toli“ („La tete ailleurs“, 2010) skirta komedijų mėgėjams. Mažo kazino, įsikūrusio jūros pakrantėje, krupjė Patrikas turi vieną svajonę – išvykti kur nors labai toli. Pradžiai jis nutaria nusipirkti lagaminą. Tada liks tik jį sukrauti ir pasirinkti kelionės kryptį… Režisierius sako, kad jį įkvėpė Jacques’o Tati ir Nanni Moretti komedijos.

Pagrindinė festivalio programa šiemet skirta pakantumo temai, specialioji programa „Afrikos aidai“ pristatys filmus, susijusius su šiuo žemynu. Talentingo režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o filme „Juodoji Venera“ („La Vénus Noire“, 2009) papasakota tikra istorija. Venecijos kino festivalyje Specialiuoju žiuri prizu apdovanota istorinė drama perkels į XIX a. pradžią, kai Paryžiaus Karališkoji medicinos akademija susidomėjo iš Pietų Afrikos atvežta juodaode Saartjie Baartman. Kartu su vyru Sezaru ji buvo Londono atrakcionų pažiba, vadinama „Vénus Hottentote“. Kechiche’as primena gėdingą požiūrį į juodaodžius, kuriuos net išsilavinę epochos žmonės buvo linkę laikyti ne žmogiškomis būtybėmis, o atrakcionu ar neva mokslinio tyrinėjimo objektu. Režisieriui Saartjie (šiuo vaidmeniu kine debiutavo iš Kubos kilusi aktorė Yahima Torres) istorija atrodo universali. Iš išlikusių dokumentų jis sužinojo, kad moteris mokėjo groti, dainuoti, šokti. Ji buvo talentinga, bet iš jos niekas nelaukė kūrybos, greičiau atvirkščiai. Daugybę pažeminimų patyrusi filmo herojė Kechiche’ui yra simbolis: „Filmas nori perteikti paprastą, bet universalią tiesą, kad visko galima išmokti iš kitų. Turime gerbti viską, kas mums atrodo svetima, – išvaizdą, kultūrą, kalbą. Tai ir reiškia būti žmogumi.“ Pasak režisieriaus, Saartjie istorija lieka aktuali ir šiais reginių visuomenės laikais.

Pernykščiame Venecijos kino festivalyje įvyko ir Claire Denis filmo „Balta medžiaga“ („White Material“, 2008) premjera. Filmo herojė Marija, kurią suvaidino Isabelle Huppert, atsisako palikti pilietinio karo apimtą Afrikos šalį. Ji nori surinkti savo kavos plantacijos derlių, nors grėsmė iškyla ir jai, ir jos artimiesiems. Režisierę, filmo scenaristę Marie Ndiaye ir aktorę įkvėpė Nobelio premijos laureatės, didelę gyvenimo dalį Pietų Afrikoje praleidusios rašytojos Doris Lessing proza. Pasak Huppert, jos herojė Marija „bet kokia kaina siekia išsaugoti derlių. Filmo veiksmas trunka kelias dienas. Ji pasirinko auginti kavą ne atsitiktinai ir ne dėl pinigų. Kava – tai žemė. Žemė – tai syvai. Syvai – tai priklausymas. O priklausymas – tai tapatybė, kitaip tariant, sudedamoji individo dalis. Mariją baugina tremtis, jai tai būtų neapsakomas skausmas. Šimtai tūkstančių pabėgėlių išgyvena panašią tragediją. Marija įkūnija visa tai: beprotybę, neviltį, nenorą prarasti tai, su kuo užaugo…“

Pernai Kanų kino festivalio žiuri prizu apdovanotos Mahamato Saleho Harouno dramos „Šaukiantis žmogus“ („Un homme qui crie“, 2010) veiksmas nukels į praėjusio amžiaus pabaigos Čadą. Šešiasdešimtmetis Adamas dirba prabangaus Ndžamenos viešbučio baseine. Po to, kai kinai tapo viešbučio savininkais, jis priverstas užleisti vietą savo sūnui Abdeliui. Bet jam tokia situacija atrodo žeminanti. Tuo metu jo šalis atsiduria ties pilietinio karo riba. Vyriausybė įpareigoja gyventojus paremti armiją pinigais arba galinčiais su sukilėliais kovoti vaikais. Adamas neturi pinigų, jo indėlis gali būti tik sūnus…

Pilietinis karas filme yra beveik nematomas, pasak režisieriaus, jis lyg vėjo gūsiai: „Šis karas tarsi vaiduoklis, kuris pasirodo retkarčiais.“ Kitas blogis, kurį režisierius norėjo parodyti filme, yra globalizacija. Pasak režisieriaus, skurdas yra svarbus šios trapios, nesaugios visuomenės degradavimo veiksnys. „Šaukiantis žmogus“ – autobiografiškas filmas. Mahamatas Salehas Harounas 1980 m. buvo sunkiai sužeistas ir priverstas palikti Čadą. Režisierius neslepia, kad jo filmų metaforiškumas kyla iš religijos, kuri „yra visa ko šaltinis“. Todėl sūnų aukojantį Adamą galima lyginti ir su musulmonų Abrahamu, kurio paaukotą sūnų išgelbsti Dievas, ir su bibliniu Abraomu. Bet filmo herojus nebetiki Dievo įsikišimu. Mahamatas Salehas Harounas taip pat įsitikinęs, kad „Afrikos valstybių vadovai, kurie yra suvokiami kaip tautos tėvai, be jokių abejonių aukoja vaikus – savo tautas“.

Eliane de Latour yra antropologė. Ji dirbo Afrikoje. Pirmąjį dokumentinį filmą „Galios laikas“ ji sukūrė 1983 metais. Vėliau sekė kiti, pelnę jai tarptautinį pripažinimą. Vaidybinio de Latour filmo „Rojaus paukščiai“ („Aprês l’océan“, 2009) personažai – du nuotykių ieškotojai, Dramblio Kaulo Kranto gyventojai Otas ir Šadas. Jie nori į Europą, nors nelabai įsivaizduoja, kas jų laukia. Vaikinai svajoja praturtėti ir grįžti tėvynėn. Filme skamba daug naujosios Afrikos muzikos.

Dar vienas specialiosios programos filmas, kuriame taip pat skambės daug muzikos, – dokumentinis filmas „Benda Bilili!“ (rež. Renaud Barret ir Floret de la Tulaye, 2010), pasakojantis apie gatvės muzikantus iš Kongo Demokratinės Respublikos. Geriausio Kinšasos orkestro muzikantai – gatvės vaikai. Jie pasakoja savo pasaulinio triumfo istoriją.

„Žiemos ekranai“ šiemet pasiūlys ir kelias trumpametražes staigmenas, kurios bus „suporuotos“ su panašios tematikos ar tų pačių režisierių pilnametražiais filmais.

Festivalio programą praturtins trys belgų režisierių filmai. Marion Hänsel „Juodasis vandenynas“ („Noir Océan“, 2010) pasakoja apie tris jūreivius, 1972 m. dalyvaujančius branduoliniuose sprogdinimuose Ramiajame vandenyne. Jie nesuvokia, kokią grėsmę tai gali sukelti. Olivier Masset-Depasse’o dramos „Nelegalu“ („Illégal“, 2010) personažai – rusė Tania ir jos keturiolikmetis sūnus Ivanas. Jie aštuonerius metus nelegaliai gyvena Belgijoje. Vieną dieną Tanią suima. Ji atsiduria pabėgėlių stovykloje ir daro viską, kad surastų sūnų.

Oliaso Barco juodoji komedija „Nužudyk mane, prašau“ („Kill me, please“, 2009) pernai Romos kino festivalyje apdovanota keliais prizais, tarp jų ir žiūrovų. Joje gvildenama paskutiniais metais itin išpopuliarėjusi eutanazijos tema. Filmo herojus daktaras Kriugeris turi kliniką, kuri gauna valstybės paramą, nes joje savižudybė bus ne tragedija, o medicininė procedūra. Kasdien daktaras susitinka su pacientais, klauso jų argumentų, sprendžia, ar jų motyvai nusižudyti yra pakankami. Kai sprendimas priimtas, kiekvienas turi teisę įgyvendinti savo paskutinį norą, nes daktaras Kriugeris yra humanistas ir nori, kad mirtis būtų kuo švelnesnė. Bet atokiame miško kampelyje, kur jis nusprendė įgyvendinti „idealios savižudybės“ projektą, vis dėlto yra vienas visiškai nekontroliuojamas veiksnys – mirtis.

„Žiemos ekranų“ retrospektyva šiemet skirta aktorei ir režisierei Sandrine Bonnaire (g. 1967 m.). Joje – ir pirmieji aktorės žingsniai kine – Maurice’o Pialat filmas „Už mūsų meilę“ („A nos amours“, 1983 ), ir kultinės juostos „Bastūnė“ („Sans toit ni loi“, 1985, rež. Agnés Varda) bei „Puritonė“ („La Pouritaine“, 1986, rež. Jacques Doillon), ir detektyviniai filmai „Ceremonija“ („La Ceremonie“, 1995, rež. Claude Chabrol) ir „Ponas Yras“ („Monsieur Hire“, 1989, rež. Patrice Leconte), ir lengvesnio turinio komedijos „Panelė“ („Mademoiselle“, 2001, rež. Philipe Lioret) bei „Žaidėja“ („Joueuse“, 2009, rež. Caroline Bottaro). Taip pat bus parodytas Bonnaire režisūrinis debiutas – dokumentinė juosta apie autizmu sergančią aktorės seserį „Jos vardas Sabina“ („Elle s’appelle Sabine“, 2007).

Išsamią festivalio programą galite rasti Prancūzų kultūros centro tinklalapyje www.centrefrancais.lt.

Pagal rengėjų inf.

„7 meno dienos“ Nr.2 (924), 2011-01-14

Į LNDT sceną grįžta du žiūrovų itin mėgstami spektakliai – „Meistras ir Margarita“ ir „Stepančikovo dvaras“

Po ilgos pertraukos į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną grįžta du žiūrovų itin mėgstami spektakliai – „Meistras ir Margarita“ ir „Stepančikovo dvaras“. Dviejų režisūros meistrų unikalius sceninius darbus žiūrovai išvys po naujos sceninės redakcijos. Oskaras Koršunovas ir Jonas Vaitkus, šiuo metu sukūrę spektaklius užsienyje, Nacionaliniame dramos teatre netrukus pradės intensyviai repetuoti su „Meistro ir Margaritos“ bei „Stepančikovo dvaro“ aktoriais. Atnaujinami spektakliai – pamatas būsimoms premjeroms: kitą sezoną Nacionalinio dramos teatre bus pristatyti Vaitkaus ir Koršunovo naujieji darbai.

Vasario 4 dieną žiūrovai išvys Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Šis sudėtingas polifoninis spektaklis prieš dešimt metų gimė su šūkiu – „Gerbti visus Lietuvos žiūrovus vienodai, provincijos neužkimšti šlamštu”. 57 kartus suvaidintas Lietuvoje ir 23 kartus užsienyje (Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir kt.), „Meistras ir Margarita“ grįžta į Nacionalinį dramos teatrą, kur prieš 10 metų buvo suvaidinti pirmieji spektakliai.

„Meistras ir Margarita“ septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo skaitomas tarsi Biblija. Imtis šios sudėtingos daugiaplanės romano medžiagos Oskarą Koršunovą paskatino atsivėrusi kūrybinė laisvė ir prestižinio tarptautinio Avinjono teatro festivalio rengėjų pasiūlymas pastatyti spektaklį būtent šiam festivaliui. „Meistro ir Margaritos“ premjera įvyko Avinjone, spektaklis sulaukė tarptautinės sėkmės. Koršunovas apie prancūziškąją premjerą sakė: „Spektaklio finale šviesos užgęsta, bet dar turi pasigirsti purtomų popieriaus lapų „griausmas“. Jo žiūrovai neišgirdo, nes salę užtvindė audringos ovacijos. Aktoriai buvo kviečiami lenktis po keliolika kartų. Tai išgyvenau kaip patį didžiausią stebuklą savo teatrinėje karjeroje, nes čia susitiko brangi man medžiaga ir svarbiausias festivalis. Esu labai laimingas.”

Pasak inscenizacijos autoriaus Parulskio, spektaklis sukurtas, remiantis „sapno sapne“ principu: gyvenimo ir mirties, pripažinimo ir užmaršties, meilės ir nevilties misterija vyksta į psichiatrinę ligoninę patekusio pagrindinio personažo Ivano Benamio galvoje. Šis personažas įkūnija patį Bulgakovą ar simbolinę Rašytojo figūrą: jis drauge su savo kūriniu ar dėl savo kūrinio, dėl savo tiesos, panašiai kaip Kristus, turi pereiti įvairiausias dvasines metamorfozes – nuo pažeminimo, išniekinimo, pamišimo iki šventumo būsenos.

Spektaklį kūrė daug Lietuvos teatro, muzikos ir mados pasaulio žvaigždžių. Inscenizacijos autorius – Sigitas Parulskis, kostiumų dailininkai – Vida Simanavičiūtė ir Aleksandras Pogrebnojus, scenografiją sukūrė Jūratė Paulėkaitė, muziką parinko kompozitorius Gintaras Sodeika, pianinu skambina Lietuvos nacionalinės premijos laureatas pianistas Petras Geniušas ir Donaldas Račys. „Meistre ir Margaritoje“ vaidina žinomi Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir kitų teatrų aktoriai Eglė Mikulionytė, Vitalija Mockevičiūtė, Arūnas Sakalauskas, Rytis Saladžius, Dainius Kazlauskas, Aldona Bendoriūtė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Jolanta Dapkūnaitė, Algirdas Dainavičius ir kiti.

„Daugiareikšmis, polifoniškas, virtuoziškai šokamas šis spektaklis haliucinuoja, ir haliucinacijos erdvė pilna demonų ir stebuklų, pradedant jau pačiais aktoriais, kurie gražūs ir jauni kaip velniai“; „15 aktorių, kurie per tris valandas šėlioja, šokinėja, vartosi, kuria tikrą chaosą ir vulkaniškus fokusus. 15 tikrų lyno akrobatų“ – apie stebuklais pripildytą spektaklį rašė prancūzų spauda.

Vasario 10 dieną –XIX a. rusų rašytojo-filosofo Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras”. Šis režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis kupinas poetinių scenų bei nuostabiausių vaidmenų, tarp kurių pačiomis netikėčiausiomis spalvomis žėruoja apsimetėlio Fomos personažas, kurį vaidina charizmatiškasis Rolandas Kazlas. Režisierius tiksliai, it verdamas ant siūlo, sceninėmis detalėmis sujungia skirtingus vaizdus ir reikšmes. Nuotakos nuometu suvystomi žmogaus santykiai, žmonės pavirsta lervomis, lėlėmis, tampomomis už virvutės. Šviesesnei minčiai vietos neatsiranda – dvare kunkuliuoja baisūs jausmai ir gyvuliškos aistros.

Spalvingame reginyje didelį vaidmenį atlieka muzika, pratęsianti vieno ar kito veikėjo makabriškų minčių srautą, o dvidešimt dviejų personažų dialogai baigiasi visišku nesusikalbėjimu.

„Stepančikovo dvaras“ – ryškus, gyvas kūrinys, persmelktas tragedijos ne mažiau kaip ir garsieji Dostojevskio romanai. Jo realybė tokia aktyvi, kad beveik virsta sapnu. Sapne, kaip ir amžinybėje, Dostojevskio nuomone, viskas vyksta vienu metu, todėl Vaitkus kuria ekspresionistinį teatrą, kuriame ryškiai šviečia aktorių kūryba: jų dialogai tempo ir ritmo požiūriu suderintame spektaklyje taiklūs lyg apgalvotai stumdomi biliardo kamuoliai.

„Beveik kiekviename personaže Dostojevskis yra užgriebęs geluonį, kuris iš esmės lemia jo elgseną, būseną, kalbėjimą, charakterio savybes. Atrodo, kad yra daug žodžių, bet viskas logiška, viskas stovi ant tam tikrų tipažų postamentų. Yra sėkla, iš kurios išdygsta visa ta Stepančikovo dvaro beprotybė. Dostojevskis – nepralenkiamas psichologas ir analitikas, gyvenimą jaučiantis visa savo esybe”, – sako režisierius Jonas Vaitkus.

Scenografiją spektakliui sukūrė Artūras Šimonis, kostiumus – vienas garsiausių šių dienų Lietuvos mados dizainerių Juozas Statkevičius. Vaidina Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Ramunė Skardžiūnaitė, Vaidotas Martinaitis, Džiugas Siaurusaitis, Birutė Marcinkevičiūtė, Aurelija Tamulytė ir kiti.

Parengė Daiva Šabasevičienė

Tamsta WorldWide pristato: Quadron; 2010-01-15

Šiaurietiškas lyriškumas, gaivumas, kiek juntamas liūdesys bei šiltas Coco Malaika vokalas. Tikras daniškas soul’as sielos atgaivai po ilgos darbo dienos. Visa tai – duetas Quadron. Dar šių metų kovą išleidę debiutinį dvylikos dainų albumą, pavadinimu „Quadron”, grupė jau spėjo pelnyti daugelio simpatijas. Jų nuoširdumui abejingi nelikom ir mes. Prieš keletą dienų apsidžiaugėm ir nustebom sužinoję, jog Plug Research leiblo perliukai Quadron gyvai ausis ir akis džiugins Vilniaus „Tamsta” klube. Koncertas vyks sausio 15 dieną 21:30, išankstinius bilietus galite įsigyti klubo kasoje. Kaina 25 lt, vėliau bilietai žada brangti. Atsikvėpti, sušilti ir paklausyti puikios muzikos – turbūt tai geriausias galimas sausio 15 dienos vakaro scenarijus.

Daugiau info

„Dub Fx“ bendražygis Mr. Woodnote pradės koncertų seriją „Live @ LOFTAS”.

Rudenį atvežęs gyvo drum’n’bass grupę „Dub Mafia“, menų fabrikas LOFTAS toliau kasa kito – šiuolaikinės muzikos fabriko – Bristolio kūrybos urvus ir sausio 28 dieną į Lietuvą pristato šiuolaikinio saksofono pranašą ir nuolatinį „Dub Fx“ pasirodymų bendražygį Mr. Woodnote. Čia jis ant scenos stovės su kolegomis reperiais Lil Rhys (D. Britanija) ir „Snareophobe“ bei kviestiniu svečiu – vokaliste Eva Lazarus, rugsėjį jau apsilankiusia menų fabrike su „Dub Mafia“. 

Mr. Woodnote – australas Mikey Melician, į Didžiosios Britanijos dubstep ir eksperimentinio hiphopo sceną įsisukęs nuo 2007-ųjų. Užteko kelių improvizuotų gatvės šou su legendiniu “Dub Fx” Bristolyje ir pasaulis išgirdo – saksofonas gali išties užvežti.

Tačiau Mr. Woodnote muzika – toli gražu ne tik saksofonas. Sumiksavęs jį su kitais muzikiniais žaislais ir sumezgęs juos savo beatbox viražais ir hipnotizuojančiais semplais, Mr. Woodnote neša kitą saksofono dimensiją į gatves. Ir gatvės jo klauso.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=r8p5GB_jasc

Šio taiklaus improvizatoriaus gyvu pasirodymu menų fabrikas pradės naują renginių seriją „LIVE @ LOFTAS“, vyksiančią visus 2011 metus. „Tai gali būti šiuolaikinis džiazas, hiphopas, roko variacijos, akustinis koncertas ar net elektronika – svarbu tai, kad visi šios serijos koncertai bus visiškai gyvi. Dabar Lietuvoje pilna žymių DJ pasirodymų ar nušlifuoto electro, bet tikro garso vis dar tenka paieškoti. Visiška gyvo drum‘n‘bass koncentrato iš Bristolio – grupės „Dub Mafia“ – koncerto sėkmė menų fabrike rudenį parodė – noras girdėti gyvą balsą ir instrumentus labai stiprus. Tad tai šiais metais ir darysime“, – apie iniciatyvą pasakoja renginių ciklo partnerio „Tuborg“ produkto vadovė Lietuvoje Sigutė Zabielskienė.

Bristolio gatvėse dažniausiai užtinkamas kartu su tuo pačiu “Dub Fx”, M. Melician jų bendrus šou vadina tikru nuotykiu: “Benas („Dub Fx“) -taip pat australas, bes abu susitikom jau gyvendami Britanijoje. Bendras draugas pasiūlė mudviems kartu paimprovizuoti “Sunrise” festivalyje. Nors iki tol net nebuvome net susitikę, turėjome fantastišką šou ir pasakišką nuotaiką ant scenos – po to Benas pasiūlė pratęsti visą šį reikalą dar keliuose jo koncertuose, o tada viskas ir užsisuko.”

Apie patį Woodnote žinių itin mažai – vos kelios užuominos socialiniuose tinkluose ir pora angliškų interviu. Jokių išlaidų reklamai, nė vienos fotosesijos. Tačiau tiems, kieno ausys pagauna šviežias vibracijas, šio eksperimentuotojo pristatinėti nereikia – geriau už jį patį kalba Mr. Woodnote muzika.

Žodis “woodnote” reiškia natūralų garsą, spontanišką verbalinį ekspromtą. “Kai gieda paukštis, mums gražu, tačiau jis tai daro ne dėl meno ar pripažinimo, o todėl, kad gamta taip padiktavo. Taip ir man su saksofonu – groju, nes tiesiog turiu groti, man tai visiškai natūralus veiksmas, neatskiriamas nuo manęs paties ir labai džiaugiuosi, kad kažkam tai patinka!”, – dėsto Mr. Woodnote.

Su Mr. Woodnote, Lil Rhys ir Eva Lazarus sausio 28-ą laukia “neišzubrintas” gyvos ir elektroninės muzikos suokalbis, gaivios dubstep, fusion, funk balos – ausų link pulsuojančios šokio, hiphopo ir sarkazmo bangos išdžiūvusiam žiemos muzikos horizontui. 

Mr. Woodnote albumas „Winter of Woodshed” internete: http://mrwoodnote.bandcamp.com/
Daugiau informacijos: http://www.facebook.com/event.php?eid=118848691517232

Vidas Bareikis: „Iki greito!“

Rugsėjį startavęs aktoriaus Vido Bareikio inicijuotas teatro judėjimas „No theatre“ žada intriguojantį ateinantį pusmetį. Dar gruodžio 23 d. įvyko ilgai laukto spektaklio „Telefonų knyga“ premjera, sulaukusi žiūrovų atsiliepimų bei vertinimų, todėl spektaklio komanda nekantriai laukia kitų susitikimų. Šis pusmetis „No Theatre“ bus kitoks: V. Bareikis vasarį išvyksta studijuoti į Maskvą, į Vsevolodo Mejerholdo teatro institutą, kuriame mokysis teatro režisūros. Magistro studijos trunka dvejus metus, todėl V.Bareikis planuoja ten vykti kartu su savo šeima. Kaip dažnai jam pavyks grįžti į Lietuvą, kol kas neaišku, tačiau grįžti reikės dėl Lietuvoje likusių režisuotų spektaklių bei muzikinės veiklos. „No theatre” veikla tikrai nenutrūks – spektakliai bus toliau rodomi, o vasaros atostogų metu teatro judėjimas planuoja pradėti ir naujo spektaklio repeticijas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=tDVmhFHXswI

„Išvyką į Maskvą vadinu naujo etapo pradžia, kuri, manau, turės įtakos ir mano tolesnei veiklai. Mano gyvenime teatras ir muzika konkuruoja visada, kartais papildo vienas kitą, tačiau šiuo metu pirmenybę teikiu teatrui. Muzika jau kurį laiką man yra tarsi hobis, atgaiva. Visos šios permainos netgi padėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus, pavyzdžiui, grupės „Suicide DJs” likimas. Pasikalbėję su grupės nariais, nusprendėme, kad šis projektas jau nebe toks, koks buvo pradžioje, todėl gerbėjai kurį laiką mūsų nematys. Kiek ilgai? Net nežinau. Gal išlaikysime tradiciją ir per gatvės muzikos dieną mus bus galima išgirsti prie Salomėjos Nėries paminklo. Aišku, lieka galimybė, kad kada nors susibėgsime: nemėgstu, kai grupės baigią veiklą, atsikuria ir vėl baigia. „Suicide DJs” pasirodymai man panašūs į spektaklį, kuris jau atgyveno savo laiką ir pateks į „teatro muziejų” (šypsosi V.B.). Tačiau dainos kuriamos toliau ir jomis norisi dalintis, dėl to mūsų akustinė grupė „STIPRIAI KITAIP” tęs savo veiklą. Mums tai tarsi neįpareigojantys susitikimai su klausytojais, kuriuose dalinamės savo kūryba. Ainis (grupės narys Ainis Storpirštis – aut. past.) kurs Lietuvoje, aš Rusijoje, o susitikę pateiksime rezultatus. Išvažiuoju, nes siekiu tobulėti profesinėje srityje, teatre, bei pasisemti minčių naujoms dainoms, o taip pat norėtųsi supažindinti Rusijos publiką su savo teatrine ir muzikine veiklomis. Kas bus toliau, tikrai niekas nežino, o kol kas – repeticijos, gausybė buities rūpesčių, ir „STIPRIAI KITAIP” koncertas .”
Sausio 25 d. 19 h. visi grupės gerbėjai kviečiami į Menų spaustuvę kur skambės pianinų, trombonų ir varpų muzika, naujos dainos, kartu linkėsime sėkmės vienas kitam ir sakysim „iki greito”.


Bilietus platina „Bilietų pasaulis”, o informaciją – „No theatre” facebook’o puslapis.

Luizianos saulės subrandintą bliuzą Larry Garneris su grupe pristatys Vilniuje; 2011-02-02

Tradicinio bliuzo atlikėjas Larry Garneris gimė 1952 m. Jis augo bei brendo kaip asmenybė, ir kaip muzikantas JAV pietuose Luizianoje – vietoje, kur formavosi dauguma juodojo bliuzo krypčių ir kur save atrado nemažai didžiųjų bliuzo meistrų. Iš šalia Larry Garnerio vaikystės namų Baton Rouge miestelyje esančios bažnyčios sklindanti gospel muzika ypač paveikė jo būsimąjį grojimo stilių.

Tėvai buvo prieš sūnaus pasirinkimą muzikuoti, bet groti jaunuolį pastūmėjo iki pusės paralyžuotas jo dėdė Georgas, turėjęs savitą grojimo stilių, kurį pats Larry prilygino bliuzo legendos Jimmy Reedo grojimui. Dėdės skatinamas jaunasis Larry grojo bažnyčios ansamblyje.

Profesionalią muzikinę karjerą būsimasis bliuzo virtuozas pradėjo grįžęs iš karinės tarnybos Korėjoje. Tai buvo aštuntojo dešimtmečio vidurys – liūdnos dienos bliuzui. Visur karaliavo disco muzika, todėl Larry dienomis dirbo, o vakarais savo grojimo gitara techniką tobulindavo garaže. Kartais prisidurdavo pinigų pagrodamas vestuvėse ar Amerikos legiono koncertuose, bet viešų pasirodymų gausa, kaip ir daugelis to meto bliuzo meistrų, pasigirti negalėjo.

Larry Garneris koncertuodavo drauge su jau pripažintais bliuzo meistrais, tokiais kaip Silas Hoganas, Whisperingas Smithas, Arthuras Kelly ir Rafulas Nealas, todėl praėjo tikrai gerą gyvo grojimo mokyklą. Jis grodavo vakarais Naujojo Orleano Bourbon gatvės klubuose, o dienomis dirbdavo, bet ilgai taip tęstis negalėjo. Kaip vėliau Larry prisipažino, „nebegalėjau deginti žvakės iš abiejų galų“. Lietuviškai tai reiškia nerealizuojamą galimybę vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. O kai po vieno pasirodymo scenoje žymus bliuzo atlikėjas Kenny Nealas įsiūlė dar vieną taurelę, užuot ryte ėjus į darbą, Larry Garner apsisprendė susieti savo gyvenimą tik su bliuzu.

Tikroji kūrybinė sėkmė Larry aplankė pasirašius sutartį su britų įrašų studija JSP, kurios klientais buvo Buddy Guy, Professor Longhair, Jimmy Witherspoon ir kt. Jau pirmasis 1994 metų jo albumas „Too Blues“ buvo tikras įvykis bliuzo rinkoje ir atvėrė jam koncertinių salių duris. Viso Larry Garneris įrašė 8 albumus. Pažymėtina, kad visų jų leidėjas buvo Europos leidybinės kompanijos, kurios ypač atsargiai renkasi bliuzo atlikėjus, nes šis muzikos stilius Europoje turi ne tokias gilias tradicijas kaip JAV.

2008 metais Larry Garneris sėkmingai išsigydė sunkią ligą. Tai įkvėpė jį įrašyti kol kas paskutinį albumą „Here Today Gone Tomorrow“. Naujos dainos įrodo, kad muzikantas yra kupinas energijos ir idėjų, kurias įgyvendina keliaudamas po visą pasaulį ir skleisdamas bliuzo dvasią šio muzikos stiliaus gerbėjams. Larry Garnerio ir jo grupės koncertas įvyks 2011 m. vasario 2 d. Vilniuje, klube „New York“. Bilietus į šį renginį galima įsigyti visose „Tiketa“ kasose ir internetu www.tiketa.lt. Renginio pradžia 19 val.