Larso von Triero pristatinėti nereikia. Jei kas ir nematė jo filmų, tai tikrai, manau, bent jau girdėjo apie šios kontraversiškos asmenybės sukeltus skandalus, išsišokimus ar etines, moralines diskusijas apie jo kūrybą. Kalbama, kad gluminanti, šokiruojanti vadinamoji Depresijos trilogija, susidedanti iš trijų filmų „Antikristas“, „Melancholija“, Nimfomanė“ – vaistas pačiam režisieriui nuo jį užklupusių psichologinių problemų. Kai kas net ėmė postringauti apie galimą von Triero filmų žalą žiūrovo psichikai, o paskutinioji trilogijos dalis „Nimfomanė“ mūsų psichiatro Lino Slušnio buvo pavadinta „sadomazochistine pornografine propaganda, galinti užteršti kino mylėtojų sielas“. Lietuvos kino centro filmų indeksavimo komisija po svarios kino bendruomenės, kritikų ir apžvalgininkų paramos bei pasisakymų už filmo meninę vertę, tik iš antro karto, po karštų diskusijų leido Lietuvos kino salėse rodyti „Nimfomanę“ („Nymphomaniac”), pažymėjus indeksu N-18. Gera reklama – kas gi po tokių diskusijų nedegtų noru šį filmą pamatyti savo akimis? Toliau skaityti [kino teatre:] NIMFOMANĖ (rež. Lars Von Trier, 2013)
Temos Archyvai: Kinas
[dienoraštis:] KINO PAVASARIS 2014
Baisiai džiugu uždaryti šį festivalį. Atsibodo. Atgrasus pasidarė. Iš didelio rašto išėjo iš krašto. Beprasmių spaudos pranešimų buvo tiek, kad visus sudėjus į vieną, neabejoju, kad kiekvienas filmas viename ar kitame tekste buvo paminėtas kaip pats pačiausias, būtiniausias. Žinoma, negi patys organizatoriai ims savo pasirinkimus menkinti. O kiek gražių žmonių nuotraukų su gražiais rūbais prisiuntė. Gal ir tau užsinorės tarp jų prasisukti. Bet ne kiekvienas žiūrovas – čiukčia. Yra suvokiančių, kad šitoje filmų, rėmėjų antro aukšto Kaziuko mugės, reklamos, puošnių antisinefiliškų veidų ant raudono kilimo masėje nebėra tos atmosferos, kurioje kiekvieną siūlomą juostą priimdavai su pagarbiu, kone šventu, dėkingumu, čiupinėdavai, vertindavai, diskutuodavai prie pelėsinio sūrio, užgurkšnojamo „Escudo Rojo”. Dabar iš to gražaus, šilto prisiminimo liko popkornų dėžutės su kokakolos (ar putojančia „Bosca”) stikline. Ramaškienė su Ramaška gali pūsti krūtines ir skalambyti, jog festivalis išaugo „iš…”, „į…” ir panašiai. Jie tikrai bus teisūs. „Kino pavasaris” išaugo iš kokybės į kiekybę. Puošnumas, madingumas, buko elitiškumo demonstravimas veržiasi per KP kraštus. Žodžiai „kuo daugiau” yra ir festivalio misijoje. O KP didėti sekasi, jis tikrai virto masiniu reiškiniu. Tik su bekoncepciniu repertuaru, kuriame sudaromos puikios sąlygos pamatyti šūdinus filmus ir keblios sąlygos – puikiems filmams; kuriame dėmesys viskam, tuo pačiu yra niekam. Žinoma, aš nežinau visų užkulisinių niuansų, bet ne man jie turi rūpėti. Tiesiog, KP išsigimė. O išsigimimui pažymių nerašysiu. O štai iš matyto KP 2014 repertuaro visiems rekomenduoju pamatyti „Sniego traukinį”, paklausyti „Gabrielę”, pašokti su „Glorija”. Toliau skaityti [dienoraštis:] KINO PAVASARIS 2014
DAVID LYNCH „Pagauti didžiąją žuvį”
„Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.
Davidas Lynchas – vienas mįslingiausių kino režisierių, pamėgtas kinomanų dėl siurrealistinių siužetų ir kruopštaus muzikos, vaizdo derinimo. Lietuvoje Lynchas labiausiai žinomas kaip televizijos serialo „Tvin Pykso miestelis” kūrėjas. Tačiau mažai kas žino, jog šis žmogus dar yra ir tapytojas, spektaklių kūrėjas, muzikantas ir, kad pagrindiniu savo idėjų įkvėpimo šaltiniu jis įvardija toli gražu ne mūzas – moteris, o kai ką kitą. Tai ir dar daug ką kitą galima rasti neseniai knygynuose pasirodžiusioje D. Lyncho autobiografinėje knygoje „Pagauti didžiąją žuvį: meditacija, sąmonė, kūrybingumas.“
Režisierius savo trumpą 84 skyrelių autobiografinę knygą pradeda įžanga apie tai, kaip prieš trisdešimt trejus metus jam kažkas užsiminė apie meditaciją, kuria jis iš pradžių visai nesusidomėjo. Tačiau jo dėmesį patraukė viena pretenzinga frazė „Tikroji laimė glūdi viduje“. Būtent tada Lynchas ėmė domėtis kokiu keliu patekti į tą „vidų“, t.y. – į save. Transcendentinė meditacja greitai tapo kasdiene režisieriaus gyvenimo dalimi, kurią praktikuodavo du kartus dienoje po dvidešimt minučių ryte ir popiet. Šią meditacinę praktiką jis įvardija kaip savo kūrybiškumo šaltinį, kuriuo vadovaujasi kurdamas filmus, muziką, tapydamas ir visur kitur: „Meditacijos esmė ta, kad pamažu tampate savimi.“ Toliau skaityti DAVID LYNCH „Pagauti didžiąją žuvį”
[kino teatre:] VIEŠBUTIS „GRAND BUDAPEST“ (rež. Wes Anderson, 2014)
Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti bene ambicingiausias JAV režisieriaus Weso Andersono filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ („Hotel Grand Budapest“), kurį Berlyno kino festivalyje jau spėjo apdovanoti Didžiuoju žiuri prizu. Andersonas jokiam kitam savo filmui nebuvo pritraukęs tokio būrio žvaigždžių. Imu galvoti, kad kaip pas Larsą von Trierą vaidinti yra garbė, taip pas Andersoną – didis malonumas. „Viešbutyje” galime išvysti (tiesa, kai ką tik keliolika sekundžių) tokias žvaigždes kaip Owen Wilson, Tilda Swinton, Edward Norton, Bill Murray (kaip be jo Weso fimas), Willem Dafoe, Adrien Brody, Ralph Fiennes ir kitus, filmui spalvų ir vertės pridedančius profesionalius aktorius.
Pagrindiniu filmo įkvėpėju režisierius įvardija rašytoją Stefaną Zveigą ir jo knygą „Kelionėje į praeitį“, kurioje veiksmas vyksta 1932 m. Vienoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Andersonas naudoja tą patį istorinį, geografinį ir kultūrinį kontekstą bei Zveigo knygų pasakojimo struktūrą, kuri remiasi tuo, kad personažo istorija pasakojama pasitelkus kitą protagonistą. Toliau skaityti [kino teatre:] VIEŠBUTIS „GRAND BUDAPEST“ (rež. Wes Anderson, 2014)
[namų kino teatras:] MARINA ABRAMOVIC: THE ARTIST IS PRESENT (rež. Matthew Akers, 2012)
“Marina Abramovic: The Artist Is Present” – dokumentinis filmas pavadintas tuo pačiu pavadinimu kaip ir Niujorke, modernaus meno centre „MoMA“, 2010 metais įvykusi performansų menininkės, Marinos Abramovič, kūrybos retrospektyva. Ši paroda buvo vienas svarbesnių kultūrinių įvykių, kurie ištrina sienas tarp meno ir populiariosios kultūros. Nuo kovo pradžios iki gegužės pabaigos, šimtai tūkstančių meno gerbėjų iš viso pasaulio grūmėsi, laukė eilėse, nakvojo palapinėse prie „MoMA“, kad gautų šansą pamatyti serbų kilmės menininkę Marina Abramovič akis į akį. Tris mėnesius, kiekvieną dieną iš eilės po septynias valandas, be maisto ir vandens ji sėdėdavo ant medinės kėdės ir įdėmiai, be žado, tiesiai žvelgė į akis atsisėdusiems priešais lankytojams. Padovanoti žmogui savo paties atspindį menininko akyse – toks buvo “The Artist Is Present” performanso tikslas ir misija. Ir, be abejonės, – dar vienas, savęs, savo 64 metų moters kūno išbandymas. Toliau skaityti [namų kino teatras:] MARINA ABRAMOVIC: THE ARTIST IS PRESENT (rež. Matthew Akers, 2012)
[kino trumpuliai:] ROOM 8 (rež. James W. Griffiths, 2013)
Nuostabus dėžutės dėžutėje išpildymas.
Jausmas po peržiūros buvo lyg senais gerais laikais po „Kubo” galvosūkio. Ar po kokios Terry Gilliamo fantasmagorijos.
Nepagailėkit penkių minučių šiam BAFTA 2014 „trumpulio” kategorijos laimėtojui. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] ROOM 8 (rež. James W. Griffiths, 2013)
[namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)
Some people will do anything to be famous, and then there are other people who just will sing.
Matytas dar iki pagerbimo „Oskaru”. Asmeniškai tikrai nemanau, kad „20 Feet from Stardom“ yra geresnis už „Žudymo aktą”. Pastarasis žiūrovui suteikia neeilinius pojūčius, geba visuomenę daryti geresne, o „20 Feet from Stardom“ yra tiesiog gera dokumentika apie mažai pastebimą muzikos rinkos dalyvių ratelį,- t.y. apie pritariamuosius vokalistus, ar paprasčiau mūsuose vadinamus „bekus”.
Jie (dažniau – jos) neminimi koncertų afišose, nedalija interviu apie naujus įrašus, nesimaudo sėkmės ir šlovės spinduliuose, nors vokalinėje visumoje jų indėlis ant scenos ar studijoje neretai yra ne mažesnis, negu pagrindinio balso.
Juostos kūrėjai nežaidžia garsiais vardais, kurie išaugo iš „bekų” – Sheryl Crow, Whitney Houston, Luther Vandross ar Cher, čia kameros šviesos seka mažiau bulvarinės spaudos puslapiuose eskaluojamas pavardes. Darlene Love, Lisa Fischer, Merry Clayton, jaunutė Judith Hill. Toliau skaityti [namų kino teatras:] 20 FEET FROM STARDOM (rež. Morgan Neville, 2013)
[namų kino teatras:] ALL IS LOST (rež. J.C. Chandor; 2013)
Bevardis pagyvenęs vyriškis pabunda savo jachtoje nuo nemenko krestelėjimo – jachta naktį šonu įsirėžė į plūduriuojančio jūrinio konteinerio, pilno kinietiškų sportbačių, kampą. Šis susidūrimas baigiasi skyle, pro kurią bėga vanduo. Šis susidūrimas pradeda vienišo vandenų keliautojo nesėkmių seriją.
Taip įsivažiuoja vieno aktoriaus filmas. Vieno nuo pradžios iki pabaigos. Robertas Redfordas, kuriam vargu ar daug beliko suvaidinti vaidmenų (visgi jam jau 77-eri), blykstelėjo atsakančiai. Nors personažo išgryninimas neapsiėjo be režisieriaus ir scenaristo J.C. Chandor („Rizikos riba”), kuris atsiribojo nuo šabloniškų „pasiklydusių vandenyne” scenų ir sukūrė puikią visumą.
Viena vertus, situacija lyg jau n kartų matyta: „Pi gyvenimas”, „Pražūtinga audra”, tikrais faktais paremti „Kon-Tiki” ir Kormakuro „Gelmė”, tačiau „All is lost” („Viskas prarasta”) turi unikalumų, kuriuos išskirčiau tris.
Pirmas – užsispyrimas ir nepasidavimas. Redfordo personažas lyg koks Jacko Londono Jūrų vilkas blaiviai vertina vis besikeičiančią padėtį ir imasi atitinkamų veiksmų. Be žodžių. Be keiksmų. Be nereikalingų kreipimųsi į aukščiausiuosius. Ir tada, kai jis pratrūksta, kai jau savyje nebeišturi, kai išleidžia pyktį žodžiais, supranti, jog apėmusi žmogų neviltis pasiekė tokį tašką, jog labiau nėra kur. Ir tuo negalima netikėti.
Antras – siužetas. Tokios nesėkmės virtinės seniai nemačiau. Viskas ritasi taip tendencingai blogyn, jog po kai kurių scenų žiūrovas net turėtų prunkštelėti iš nuostabos ir kūrėjų nemeilės herojui. Pabaigoje net pamintijau, jog jeigu šitą nelaimėlį kas ir išgelbės, tai nenustebsiu, jei tai bus Somalio piratai ar kokie žmogaus organų pardavinėtojai.
Trečias unikalumas – režisūra. Filmas mediatyvus, nestokojantis gražių vaizdų (net be Ang Lee kaleidoskopinių „atvirukų”), efektingų scenų, žmogus versus gamta filosofijos. J.C. Chandor – tikras šaunuolis, šį vardą tenka įsidėmėti, nes ne kiekvienam pavyktų vieno žmogaus katastrofą pateikti taip įtikinamai ir kinematografiškai.
httpv://www.youtube.com/watch?v=Lk_R04LfUQU