Jau baigiame priprasti prie kino festivalių ant namų fotelių su užkandžiais iš savos virtuvės. Tiesa, šiemet Kino pavasaris siūlo ir prabangesnį festivalinimosi būdą – žiūrėti filmus viešbutyje, kas finansiniu požiūriu panašu į visų filmų abonemento įsigijimą, bet gebėjimą pamatyti tik tris-keturis. „Kino pavasaris” leido juos paremti ir per Patreon platformą, bet tai labai jau kreivas sumanymas, kurio pridėtinė vertė rėmėjui visai neaiški, tą rodo ir menkas rėmėjų skaičius. Paleista ir festivalio e.parduotuvė – tik šios asortimentas baisiai skurdus, menkai susijęs su festivaliu ir apskritai – kinu. Tie visokie būdai, kaip verslas stengiasi išlikti, nors ir tobulintini, visgi yra pagirtini, nes kitaip ir kino renginiai netruktų virsti n kartų nukeliamais ar visai atšaukiamais muzikos festivaliais.
Taigi, einame prie festivalio turinio, kuriame vienas liūdniausių man dalykų – programos „Eureka” panaikinimas.
Berlynas. Aleksandro aikštė / Berlin Alexanderplatz
Trijų valandų šiuolaikinė Alfredo Döblino to paties pavadinimo romano interpretacija, kuri trukme gali atgrasinti, tačiau žiūrint visiškai neprailgsta. Istorija pagirtinai sušiuolaikinta – pagrindinis personažas atstovauja nelegalių imigrantų grupę, kuri šiandien Europai vis dar kelia iššūkių. Tuo pačiu ir Europa, Vokietija, Berlynas su savomis taisyklėmis tampa iššūkiu imigrantams, kuriems vis sudėtingiau išbristi iš šiuolaikinės vergovės gniaužtų. Viena realiausių galimybių – kriminalinis pasaulis, į kurį ir pasuka filmo herojus. Tikrai nuostabi filmo visuma, kurios norėtųsi bent tiek, kiek prisuko savo laiku Fassbinderis. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2021
Kino pasaulis pasikeitė – didžiojo kino žvaigždės, tiek aktoriai, tiek režisieriai, tiek kiti amatininkai, vis dažniau sutinkami ne blockbusteriuose, o internetinės televizijos kanaluose. Prieš kelis metus tikrai negalėjai pagalvoti, kad tokie vardai kaip Nicole Kidman, Anthony Hopkins, Julia Roberts, Susan Sarandon, Matthew McConaughey, seserys Wachowski, Paolo Sorrentino imsis serialinių reikalų ne kviestinio svečio teisėmis, o kaip pagrindinio darbo. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad žinomas veidas automatiškai suteikia serialui ypatingo išskirtinumo, bet jeigu tai profesionalus aktorius, greičiausiai problemų su aktoryste nebus. Belieka tik tinkamai išnaudoti aktoriaus profesionalumą.
Šiais metais pasirodęs, tikrais faktais paremtas filmas „The Dig” (rež. Simon Stone) pastatytas pagal John’o Preston’o to paties pavadinimo romaną ir pasakoja apie vieną svarbiausių visų laikų archeologinių atradimų, kurio metu buvo iškastas VII amžiuje palaidotas anglosaksų laivas. Šios istorijos intriga ta, kad šis didis atradimas įvyko ne profesionalių archeologų, mokslininkų dėka, o jaunos ir turtingos našlės, „projekto” mecenatės Editos Prety (vaidina Carey Mulligan) ir savamokslio archeologo, astronomo Bazilio Brauno (vaidina Ralph Finnes) dėka. Moteris Brauną pasikvietė padirbėti savo valdose, nes nuojauta pakuždėjo, kad po jos laukuose stūgstančiais pilkapiais gali būti kažkas reikšmingo. Braunui atradus vertingą radinį, vėliau prisijungia profesionalų komanda iš Kembridžo ir Britų muziejaus.
Ramūnas Cicėnas, „Tumo kodekse” suvaidinęs patį Tumą, filmo pabaigoje sako, kad „prieš pradedant filmuoti, aš visiškai kitaip įsivaizdavau Vaižgantą”. Jam antrinant, turiu pasakyti, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau ir patį filmą, kuris man tapo vienu didžiausių lietuviško kino atradimų ir netikėtumų gerąja prasme. Nesitikėjau iš „Tumo kodekso” nė trečdalio gauto malonumo ir įdomumo. Tiek kino prasme, tiek žinių apie Vaižgantą. Pastarasis su savo „kaimo” tekstais, pažintais iš mokyklos laikų buvo jau visam uždarytas ir nurašytas vienoje sunkioje skrynioje su Žemaite, Simonaityte, Krėve ir kitais. O pažiūrėti sugundė Rolando Kazlo pavardė aktorių sąraše bei tai, kad tai gerai žinomo muzikanto Eimanto Belicko režisūrinis debiutas.