Temos Archyvai: Kinas

2010 metų Kanų kino festivalio nugalėtojai.

Kinas

Šiek tiek pramiegojom, bet… Ką gi, panašu, jog eilinio „Kino pavasario” metu žiūrėdami filmą-nugalėtoją „Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives” (Rež. Apichatpong Weerasethakul) turėsim gražaus laiko pakontempliavimui arba miegui, bet to dar reikia sulaukti. O dabar trumpai-drūtai – nugalėtojai ir jų filmų trailer’iai:

Palme d’Or
LUNG BOONMEE RALUEK CHAT (Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives) (Rež. Apichatpong WEERASETHAKUL)
httpvh://www.youtube.com/watch?v=Jk-EoUb0nvg Toliau skaityti 2010 metų Kanų kino festivalio nugalėtojai. →

Bevartant „370“ – naują nemokamą laikraštinio formato leidinį Vilniuje, užimsiantį šiuo metu apleistą šiuolaikinės kultūros, kritiško mąstymo, naujų jaunų kūrėjų ir diskotekų aktualijų nišą spaudoje.

Kinas, Kultūra (kt.), Muzika, , ,

Žiūrėkit, gerokai sumažinus šį laikraštinio formato leidinio viršelį, gauname „Pravdą”. Tiesą pasakius, jeigu „370“ A3 formato lapus sukarpytume „Pravdos” dydžio lakštais, irgi gautume „Pravdą”. Na, tik ne blizgiu viršeliu. Kaip tai įmanoma?

Krizei įveikus popierinę „Pravdą”, jaunieji plunksnos broliai pabiro. Vienus buvo galima užtikti www.CITYOUT.lt, kiti štai nuo balandžio bandys apie apie save priminti naujame …. leidinyje „Trysseptyniasdešimt” (taip ir girdžiu kažką sakant „paimk ir man trysseptyniasdešimt”). Visų pirma, redaktorės Ingos Norkės asmenyje. Ne mano kompetencijoje nagrinėti „Pravdos” ir „370“ panašumus, bo pirmąjį, su visa pagarba jų leidėjų entuziazmui, skaičiau tik tada, kai jame buvo minimas www.g-taskas.lt. Ir tai, neabejotinai, buvo mano, o ne leidėjų problema. Man taip visuomet su tais reguliaraus ciklo leidiniais – akys mato, kad darbo įdėta, nori, bet… Jų neaktualumas (t.y. gali paskaityti ir šiandien, ir po savaitės, ir po mėnesio) bei interaktyvumo trūkumas (nei muzikos paklausysi, nei trailer’į pažiūrėsi) paverčia juos foniniais skaitiniais. Bet tai subjektyvi kritika iš kuriuos galit išskaityti, jog jeigu jums patiko „Pravda”, tikėtina, kad patiks ir „370“. Sakau tikėtina, nes čia ne „Pravda”, čia leidinys už kurio stovi UAB „Diena Media News” ir čia dar klausimas, kas jiems bus svarbiau: įvaizdis, pardavimai ar dar kažkas. Kitaip tariant, pirmas numeris dar toli gražu ne rodiklis.

Kaip ten bebūtų, mano norą brūkštelt apie „370“ paskatino kiek kiti motyvai nei tik noras pristatyti (pats jį gyvai paliečiau tik vakar) naują leidinį. Atsiverčiu 2-3 puslapius, kur 1/5 užima pasiaiškinimas dėl pavadinimo (matyt vietoj pravdiško „nemokama tiesa apie kas? kur? kada?”, „370“ vietoj šūkio lydės atskiras aiškinamasis raštas) ir matau tuziną vardų – žmones, kurie prisideda prie šio leidinio atsiradimo. Yra čia ir dar pora ex-pravdiečių, bet greta (man) mažiau žinomų vardų, dar ir gabalas iki šiol indie tipo rašytojų, bloger’ių. Štai mergaitė iš artnews.lt, Jurijus Dobriakovas iš ten pat, Romas Zabarauskas iš Ore.lt, Andrzej Bong iš suru.lt – kaip jūs ten atsiradot? Tik Karolio Jachimavičiaus iš uroboras.lt betrūksta. Na, jeigu jums ten gerai moka, tai tebūnie – kam šiais laikais lengva… Bet jeigu jūs palindę po UAB „Diena Media News” stogu jaučiatės taip pat išdidžiai gelbėdami kultūrą, kaip tai darėtė savo mažuose nišiniuose portaluose, tai aš prognozuoju jūsų ateitį pildant kultūros skiltį plečiamame kassavaitiniame „Maximos” kaininiame leidinyje.

Tradiciškai, su pagarba už tai, kad kažkas daroma.

Šeršėliafam2010: mažas konkursinis dienoraštis.

Kinas

Norėdamas parašyti nors kažką, apsiribosiu įspūdžiais iš konkursinės programos, kurią būdamas vienu iš trijų žiuri narių, tiesiog privalėsiu pažiūrėti. Visa kita – komentaruose. Tiesa, jeigu anksčiau to nedarydavau, tai dabar tiesiog privalau – žemiau pateikiami įspūdžiai yra mano asmeninė, o ne visos komisijos nuomonė.

Dingęs be žinios (Rež. Анна Фенченко)

Nežinau ko galima tikėtis perskaičius filmo aprašymą „Šeršeliafam” puslapyje, bet faktas, jog jame tiesos tiek pat, kiek teiginyje, jog juosta „Baltas kaspinas” yra apie gyvenimą Vokietijos kaimelyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tiesa, faktiškai viskas taip ir prasideda – pilietis A sutinka stotyje kaimynės sūnų, kuris, vėliau paaiškėja, jau mėnuo, kaip pabėgęs iš namų, iš kurio gauna laišką su prašymu perduoti jį motinai. Perdavęs sulaukia policijos vizito, nes kaimynė jį paskundė, kaip galbūt susijusį su sūnaus dingimu. Čia baigiasi filmo aprašymas ir prasideda pats filmas. Situacija virstanti į „be kaltės kaltas” praranda šiek tiek smagumo, kai pagalvoji, jog šalyje, kurioje vyksta veiksmas, tai jau ne humoras, bet gyvenimo realybė. Tai viena filmo istorijos pusė – kaip niekuo nenusikaltęs pilietis tampa ieškomiausiu policijos žmogumi. Kita, kaip sako pati režisierė, ir daug gilesnė, yra žmogus, kuris mano, jog kontroliuoja savo gyvenimą besivadovaudamas principu „aš nesikišu į tai, kas vyksta pasaulyje ir pasaulis nesikiša į mano gyvenimą”. Deja, vos tik jam grįžus iš pasaulio į savo saugius namus, pasaulis įsikišą ir faktiškai tiesiogine prasme sugriauna viską, ką jis turėjo. Tu neegzistuoji pats sau, lyg bando pasakyti režisierė. Absurdas, siurealizmo momentai lydi pasakojimą iki paskutinių akimirkų, kai pasirodo eilutės iš Kafkos kūrybos. Nesuteikia jos kinomaniško orgazmo, o ir visas filmas smarkiai prašosi kiek kitokios dinamikos (kažko panašaus į „Smulkus buržuazijos žavesys”), vaidybos (nors tokio stiliaus filme sunku suprast – gal tokios, kiek išdvėsusios, ir pageidavo režisierė), bet kai pagalvoji ar liks „Dingę be žinios” galvoje po festivalio, beveik neabejoji – liks.

Dar rodys šiandien, trečiadienį – 21.15 Toliau skaityti Šeršėliafam2010: mažas konkursinis dienoraštis. →

Namų k/t.: „Into Temptation” (rež.: Patrick Coyle, 2009m.)

Kinas


Vienu sakiniu: neblogas holivudinis produktas.

Apie: pas kunigėlį atbėgusi kūningoji moteriškė (vaid.: Kristin Chenoweth) prisipažįsta, kad žudysis, ir pabėga. Nieko nelaukęs, doruolis (o gal ir ne) kunigėlis (Jeremy Sisto) pasileidžia į josios paieškas.

Kodėl žiūrėti? Na nors iš pradžių reikėjo priprasti prie gerietį bevaidinančio J. Sisto (bent man geriausiai pažįstamo iš serialo „Six Feet Under“) amplua, bet visai neblogai susidorojo su jam tekusia našta. Didžių dvasios opų neatvėrė, gal kiek per teigiamas, bet vis dėlto. Sugebėjimas patraukliai parodyti nepatrauklius dalykus (pvz.: netikinčiam – bažnyčią), aišku, jau grynai Holivudo mokykla, bet vis tiek neblogai. Įmesta šiek ironijos, bajeriukų, išlaikyta siužeto intriga – patiko. Toliau skaityti Namų k/t.: „Into Temptation” (rež.: Patrick Coyle, 2009m.) →

Tarptautinis moterų kino festivalis Šeršėliafam 2010 [Pasaka, Balandžio 22-30 d.].

Kinas


Šiemet tarptautinis moterų kino festivalis „Šeršėliafam” turi stiprų pagrindą startui – vargu bau ar 2009 metais už režisūrą kine kas gavo daugiau apdovanojimų negu Kathryn Bigelow (už „Išminuotojų būrį”). Moteris, jeigu nesupratot, ką turiu omenyje. Ir nors „Išminuotojų būrio” nėra festivalio programoje (jį be problemų galėjot pamatyt „Pasakoje”), naujų ir pripažintų moteriškų vardų artimiausią savaitę netruks. Kadangi būsiu konkursinės programos vertinimo žiuri, pasistengsiu brūkštelt apie pamatytus filmus (nori, nenori – teks juos pamatyt) iš kurių jau iš anksto norisi rekomenduoti „Prekybos centro merginos“. Visa kita – skonio ir poreikių reikalas, tad tiesiog pasinagrinėkit programą ir… Susitiksim kine. Toliau skaityti Tarptautinis moterų kino festivalis Šeršėliafam 2010 [Pasaka, Balandžio 22-30 d.]. →

Kino pavasaris 2010: reziume.

Kinas

Kai prasideda tokio užmojo festivaliai visada norisi sakyti „smagu, kad vyksta”, tačiau kai baigiasi – „ačiū dievui baigėsi”. Šių gražių žodžių šviesoje belieka sudėlioti taškus ant „i” – apie geriausius ir kelis blogiausius (nusivylimus). Pradžiai geriausi ir čia reikia užakcentuoti, kad miniu tik filmus, kuriuos mačiau kino teatro ekrane. Tiek „Paslaptis jų akyse”, tiek „Mėnulis”, „Įlanka”, tiek kiti didžiuliai festivalio hitai yra matyti, bet ne k/t ekrane, tad vardan vientiso efekto, jų į šį reikalą netraukiu. O likusieji, nebūtinai griežtai pagal eilę rikiuojasi taip:

– Baltas kaspinas (Rež. Michael Haneke)
– Nieko asmeniško (Rež. Urszula Antoniak)
– Iltinis dantis (Rež. Yorgos Lanthimos) [kad ir kaip sunku į šį sąrašą įtraukti ne iš kino juostos rodytą filmą]
– Blogi namai (Rež. Wojtek Smarzowski)
– Gyvenimas karo metu (Rež. Todd Solondz)
– Nelaimėliai (Rež. Felix van Groeningen)
– Sveiki atvykę (Rež. Philippe Lioret)

Festivalio nusivylimai: jau norma tampantis filmų rodymas iš BETACAM (sakau norma, nes jeigu būtų kitaip, organizatoriai turėtų apie tai pažymėti prie filmų aprašymų ir dar asmeniškai atsiprašyti prieš kiekvieną filmą bei pasiūlyti kompensaciją tiems, kurie nepanorės žiūrėti nieko su kino efektu neturinčios bendra laikmenos), tradiciškai per didelis filmų skaičius (čia juk ne Berlynas, kur į 2/3 filmų net neverta eiti, čia juk kone kiekvienas jau yra kažkur įvertintas), konkursinės programos eksportas į kitą kino teatrą nei tas, kuriame sukamas pagrindinis filmų srautas (visur nespėsi, tad eini į jau įvertintus filmus, o ne potencialius) ir galiausiai, turbūt blogiausios per visą festivalio istoriją atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Labai tikiuos, kad organizatoriai arba patys pasižiūrės ceremonijų įrašus ir pasidarys išvadas, arba ras žmonių, kurie bendrauja ne tik mandagumo frazėmis ir gaus tikrą vaizdelį iš jų pasakojimų.

O šiaip smagu, kad tai vyksta. Ačiū organizatoriams, labai simpatiškoms savanorėms ir… Iki 2011 metų. Toliau skaityti Kino pavasaris 2010: reziume. →

Kino pavasaris 2010.

Kinas

Reikia eiti.

Kiekvienais metais programos peržiūra tampa tam tikru išbandymu. Tiems, kas turi akreditacijas gal kiek mažesniu, bet įsivaizduoju, kiek laiko ir nervų kainuoja tiems, kurie nori pamatyti dešimt geriausių filmų ar tik penkis. Kas yra geriausi? Kanų nugalėtojas, Venecijos, Berlynalės? Reitingas imdb? Tai ir mano pastebėjimai, nesekantiems mano rašinių, gali būti daugiau negu subjektyvūs.

Bendri pastebėjimai renkantis filmą: Turėkit omeny, kad nemaža dalis pasiūlymų, kuriuos užmatysite lietuviškame internete yra iš piršto laužti Toliau skaityti Kino pavasaris 2010. →

Namų k/t: „City Island” [Rež. Raymond De Felitta]

Kinas, Namų kino teatras

Vienu sakiniu: Keistų šeimų dar keistesni sąntykiai pagal geriausias žanro tradicijas.

Apie: Kai kalėjimo prižiūrėtojas Vince Rizzo (Andy Garcia) iš darbo į savo namus globai parsiveža nesantuokinį sūnų, kuris apie Vince žino tik tiek, jog jis pažinojo jo motiną, melagysčių maišas tik pradeda irti. Čia ir pavydi žmona, kuri niekada netikėjo, kad jos vyras vakarais lošia pokerį ir pats Vince, kuris nė nenutuokia, kad pokeriu dangstydamas aktorystės studijas kelia kur kas rimtesnių įtarimų; sūnus, kuris savo taiklias ir nevaržomai skleidžiamas įžvalgas seksualumo srityje nesibodi pateisinti galvos augliu; galiausiai dukra, kuri nors tėvam teigia ir kitaip, studijuoja nebent ta prasme, kad striptizo šokimas irgi yra didis mokslas. Vieną dieną tai sprogs, klausimas tik kaip ir kada?

Kodėl žiūrėti: Greta „Ink” [Rež. Jamin Winans] apie kurį buvau užsiminęs geriausių 2009 metų filmų temoje, „City Island” pretenduoja atsistoti greta labiausiai neįvertintų praeitų metų darbų. Puiki istorija, puikus scenarijus, vaidyba ir labai skoningas humoras. Nors iš pradžių gali atrodyti, kad tai tiesiog eilinis nuotaikingas filmas, kuriame greta poros lengvų šypsenų teišspausi gerą nuotaiką, ilgainiui istorijos lobynui atsiveriant, pasakojimas ir aštrėja, ir juokingėja, kol galiausiai virsta kapitaline drama su ašaras spaudžiančiu finalu. Toliau skaityti Namų k/t: „City Island” [Rež. Raymond De Felitta] →