Ketvirtadienį, t.y. rytoj prasideda Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Mes užmetėm akį ir nusprendėm, kad per dieną reikia pažiūrėti bent po filmą. Preliminariai. Na, negi rekomenduosi Stonio naujo filmo premjerą turint omenyje jo priešpaskutinį darbą „Keturi žingniai”? Jeigu patiks, būtinai apie tai pranešim. Tas pats ir su daugeliu konkursinės programos darbų – dalis „apie ką?” dažnai atrodo įdomi, bet kaip iš anksto gali būti tikras dėl „o kaip?” Apie tai irgi pranešim festivalio metu. Taip, vilioja ir „Nenetė”, o kai kas bus nematęs ir lietuviškojo „Upė”, bet gi suprantam – ir gyventi, valgyt reikia. Toliau skaityti 7 Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) dienos.
Temos Archyvai: Kinas
Nori nemokamai žiūrėti visus Tarptautinio Kauno kino festivalio filmus?
Festivalis Kauno, bet vyks, žinia, tiek Kaune (spalio 1-10 d.), tiek Vilniuje (spalio 11-17d). Programa dar nepaskelbta, bet, patikėkit, bus ką žiūrėti. Pradedant praeitų metų Kanų kino festivalio nugalėtojo Apichatpongo Weerasethakulo filmu „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ ir baigiant nacionaline produkcija – Šarūno Barto „Eurazijos Aborigenas”.
Tai idant liktumėt gerai informuoti apie tai, ką verta pamatyti (kai kurie filmai bus rodomi tik Kaune), padovanosim akreditaciją rašančiam žmogui Kaune, mainais į 5 filmų apžvalgas, kurias patalpinsim festivalio dienoraštyje www.g-taskas.lt
Akreditacija yra nepamainomo patogumo dalykas, tad verta pasistengti. Jeigu domina, iki rugsėjo 26 d. (sekmadienio) 23.59 adresu tkkf[@]g-taskas.lt siunčiat savo autorinę santykinai naujo (2009, 2010 metų) meninio filmo apžvalgą. Formatas laisvas. Mes gi, pasitarę su TKKF organizatoriais išrenkam nugalėtoją, įteikiam akreditaciją, linkim gero kino ir laukiam įspūdžių g-taskas TKKF dienoraštyje. Viskas.
Klausimai ar komentarai – tuo pačiu, jau minėtu e-dresu.
Tarptautinis Kauno kino festivalis – http://kinofestivalis.lt/
Nori akreditacijos į visus VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalio) filmus?
Viskas labai paprasta. Rugsėjo 23 d. prasideda VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (programa – čia), kuris tęsis iki spalio 3 d. Velniškai daug gerų filmų, kurių patys, tikėtina, visų nespėsime pamatyti, tad ir rekomenduoti. Todėl ieškome žmogaus, kuris mainais į akreditaciją (taigi galimybę visus filmus pažiūrėti nemokamai nesukant galvos apie bilietų kainas ir išankstinį jų įsigijimą), per pirmas 7 festivalio dienas www.g-taskas.lt parašytų įspūdžius iš 5 festivalio filmų. Jeigu norėsis parašyti daugiau – mes nieko prieš. Jeigu norėsis pamatyti daugiau… Na, mes to ir tikimės, antraip kam ta akreditacija? Toliau skaityti Nori akreditacijos į visus VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalio) filmus?
Živilė Pipinytė apie Lenkų kino savaitę (rugsėjo 16-22 d.).
Tradicinė, jau X kartą Vilniuje rengiama Lenkų kino savaitė, kaip ir kiekvienais metais, pasiūlys ir kaimynų kino aktualijas, ir pakvies prisiminti kelis iškilius praeities filmus. Be abejo, tai filmai ambicingiems ir išrankiems žiūrovams, iš kino laukiantiems ne pigių jausmų ar triukų, bet originalaus požiūrio, gilių minčių ir kūrėjų meistriškumo.Tačiau jie tikrai nedvelkia mirtinu nuobodžiu ar pseudoreikšmingumu. Filmai gali nustebinti humoru, ironišku požiūriu į istoriją ir kino stereotipus. Lenkų kine niekad nestigo originalių asmenybių. Jų filmuose visada gausu refleksijų ne tik apie Lenkijos dabartį ir praeitį, bet ir apie tai, koks turi būti šiuolaikinis kinas. Todėl visai nestebina, kad didžiausi šios savaitės filmų novatoriai – lenkų kino klasikai Andrzejus Wajda ir Jerzy Skolimowskis. Toliau skaityti Živilė Pipinytė apie Lenkų kino savaitę (rugsėjo 16-22 d.).
Namų k/t: Cemetery Junction (Rež. Ricky Gervais, Stephen Merchant) [2010]
Vienu sakiniu: 100% britiškas, tik netikėtai paprastas ir sentimentalus.
Apie: 1973 metai Anglijos priemestyje. Kai masės dirba fabrikuose, prie staklių, trys bičai leidžia laiką juokaudami, gerdami, mušdamiesi ir kabindami merginas. Fredis (Christian Cooke) nori palikti šią darbininkų klasės padangę, tačiau kiti du puikiai jaučiasi ir po ja. Viskas pasikeičia tada, kai gavęs draudimo prekeivio darbą Fredis netikėtai sutinka savo mokyklos laikų meilę Džiuliją (Felicity Jones). Jaunatviški idealai ir nenoras taikytis su esama situacija verčia juos daryti sprendimus, kurie nulems jų gyvenimus.
Kodėl žiūrėti? Jeigu „apie” dalis neatrodo, kaip kažkas dėl ko turi atvėpti žandikaulis, esate teisūs. Maištaujantys, savęs ieškantys paaugliai, 70-80, priemestis, meilės linija – visa tai nei nauja, nei labai intriguoja. Tokiai atvejais išgelbėti gali tik tai, kaip visa ta pavyko atskleisti. Ir čia, režisuojančiam gan žinomam komikui Ricky Gervais (jį jau minėjom rašydami apie „Ghost Town”) sekasi puikiai. Gal tai susiję su tuo Toliau skaityti Namų k/t: Cemetery Junction (Rež. Ricky Gervais, Stephen Merchant) [2010]
Namų k/t: Shall We Kiss? / Un baiser s’il vous plaît [2009].
Vienu sakiniu: Prancūziška meilės istorija su Woody Alleno prieskoniu.
Apie: Jie atsitiktinai susipažįsta gatvėje, kai ji atvykus dienai darbo reikalais, svetimam mieste paklausia, kur būtų galima rasti taksi, o jis pasisiūlo pavežėti. Netikėta pažintis virsta nuostabia diena ir puikiu vakaru, bet kai ateina laikas išsiskirti ir jis nori, kad šis susitikimas baigtųsi atsisveikinimo bučiniu, ji, nors širdis sako kitaip, atsisako, nes… Jie abu turi antrąsias puses, o negali būti tikras, sako ji, jog bučinys bus be pasėkmių: „Prieš pasibučiuodamas negali žinoti ar bučinys bus trumpas ir nereikšmingas, ar ilgas bei intymus”. Tai pasakius ji papasakoja tikrą vieno bučinio istoriją, tačiau su sąlyga, kad jie niekada daugiau nesusitiks. „Apie” dalį noris reziumuot citata iš vieno JAV kritiko teksto: „Cautionary words are spoken about the dangers of following your heart – and the danger if you don’t”.
Kodėl žiūrėti? Nors Emmanuel Mouret filmas Prancūzijoje pasirodė dar 2007, į mano radarus jis pateko tik šių metų pradžioje, o tai tiesiogiai susiję su juostos pasirodymu JAV kino teatruose. Tie, kurių „Shall We Kiss?” neužkabins, galės pasiremti jau akivaizdžiu faktu – bent pagal imdb.com filmas nei susirinko kokių kino apdovanojimų, nei buvo jiems nominuotas. Tačiau, neabejoju, kad bus ir tokių kaip aš, kuriems ši istorija pasirodys romantiška, elegantiška ir, kas svarbiausia, šarminga. Toliau skaityti Namų k/t: Shall We Kiss? / Un baiser s’il vous plaît [2009].
Namų k/t.: „Nowhere boy“ (rež.: Sam Taylor-Wood, 2009m.)
Vienu sakiniu: keliskart pasigirdus kreipiniui „John Lennon“, supranti, jog tai filmas apie John‘ą Lennon‘ą.
Apie: juosta, pasakojanti apie dramatišką The Beatles pagrindinio nario John‘o Lennon‘o vaikystę ir jaunystę.
Kodėl žiūrėti? Nelabai ką žinau apie grupę The Beatles ir jos narių gyvenimo peripetijas, todėl „Nowhere boy“ žiūrėjau be didesnio išankstinio nusistatymo ir lūkesčių. Ir nenusivyliau. Pasirodo, žmogus turėjo sudėtingą priešistorę, kurią lėmė painūs šeimos santykiai, motina (vaid.: Anne-Marie Duff), nenorėjusi auginti, griežta, bet, žinoma, mylinti, teta (vaid.: Kristin Scott Thomas). Puikus aktorių tandemas, prieštaringa, ambivalentiška John‘o motina ir teta (nežinodamas, nepatikėtum, kad tai galėtų būti K. S. Thomas – visiškai, sakytume, jai priešingame amplua) daro puikų įspūdį. Pagirtinas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas (Aaron Johnson), tik kiek jis atspindi tikrąjį John‘ą Lennon‘ą – pasakyti negaliu. Toliau skaityti Namų k/t.: „Nowhere boy“ (rež.: Sam Taylor-Wood, 2009m.)
Namų k/t.: „A Single Man“ (rež.: Tom Ford, 2009m.)
Vienu sakiniu: likimo ironija išlenda tada, kai jokios ironijos nereikia.
Apie: apie žmogaus vienišumą, po nelaimės praradus antrąją pusę ir likus vienam. Apie tai, kai viskas pasiekta, bet nėra su kuo dalintis…. Dėstytojas, užknisęs rutina, pavargęs nuo vienatvės, planuoja nusižudyti, bet…
Kodėl žiūrėti? Blogiausias dalykas, pradėjus žiūrėti šį filmą, buvo įtarimas, jog filmas baigsis, tai yra, kad jis apskritai turi pabaigą. Nuo pat pirmo kadro dvelkiantis rafinuotumas, ženklų kalba, sąmojai, intelektualūs pokalbiai, skausmingi, bet geri, monologai… Nuostabiai perteikta nuotaika, nostalgija tam, kas jau lyg ir išėjo, bet dar nepaliko… George (Colin Flirth) draugės vaidmenį atliekanti Julianne Moore – kaip niekada įspūdinga, turbūt po ilgo laiko, būtent iš tų jos atvejų, kai būna „normali vaidyba normaliam filme“ (o ne koks nors, pvz.:„Children of men“). O Colin Flirth sukurtam vaidmeniui apibūdinti tai net nėra tinkamų epitetų – fantastika, ovacijos aukščiausiu lygiu. Toliau skaityti Namų k/t.: „A Single Man“ (rež.: Tom Ford, 2009m.)