Susiklostęs stereotipas, kad televizijai kuriami filmai dažniausiai yra mažiau kokybiški, prastesni, pigesni, tiesiog mažiau įdomūs nei kino teatruose rodomi filmai. Dažną galbūt tai atbaido, tačiau amerikiečių kabelinės televizijos kompanijos HBO padalinio HBO Films kūriniai šį stereotipą paneigia, nes šios kompanijos sukurti ir prodiusuoti filmai jau kelis dešimtmečius žiūrovui pateikia išskirtinės kokybės reginį. Ne išimtis ir šie metai – HBO sukurti filmai Temple Grandin, You Don‘t Know Jack ir miniserialas The Pacific susišlavė visus pagrindinius Emmy apdovanojimus savo kategorijose.

Vienu sakiniu: Teisė į gyvenimą ir mirtį daktaro akimis.

Apie: Susipažinkite – Jack Kevorkian, aštuntą dešimtmetį pradėjęs medicinos daktaras. Tačiau Jack yra šiek tiek kitoks daktaras, jis – Mirties daktaras. Jei Jūs sergate nepagydoma liga ir norite baigti savo kančias šioje ašarų pakalnėje, šis daktaras Jums padės. Toliau skaityti TV be TV: You Don’t Know Jack (Rež. Barry Levinson) [2010]. →

Jau ketvirtadienį, spalio 7 d., duris plačiai atvers festivalis „Vilniaus kino šortai ’10“. Jau penktą kartą naujausius trumpametražius filmus pristatantis festivalis rodysis ne tik sostinės „Skalvijoje“, tačiau ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių Panevėžio kino salėse. Šįmet, auditorijos dėmesiui, parengta išskirtinė „Lietuvos muzikos ir tetaro akademijos kino ir TV operatorių baigiamųjų darbų“ premjera.

Festivalio organizatoriai didžiuojasi, jog nuotaikinga tradicija tampantis renginys suburia jaunus kūrėjus, skatindamas tarpusavio bendradarbiavimą, sukuria erdvę šviežių trumpametražių filmų iš viso pasaulio peržiūroms, skiria pakankamai dėmesio ir vietinėms iniciatyvoms. Būtent todėl žiūrovai turės galimybę susipažinti ir su iki šiol nerodytais jaunųjų Lietuvos kino profesionalų darbais. Toliau skaityti „Vilniaus kino šortuose ’10“ – LMTA kino ir TV operatorių baigiamųjų darbų premjera (+kvietimai). →

Versija Vera (Rež. Ilona Brūvere)

Režisierės Ilonos Brūvere filme iš įvairių dienoraščių ir publikuotų užrašų yra bandomas atkurti žymios Rygoje gyvenusios skulptorės Veros Muchinos gyvenimas. Pats filmas yra padalintas į metų atkarpas, o už nespalvotų kadrų visuomet yra girdimas moteriškas viską pasakojantis balsas. Prisipažinsiu, į šį filmą nuėjau tik dėl to, kad iškart po jo turėjo rodyti „Šanxai Banzai” (drįstu teigti, kad turbūt daugiau nei pusė pilnutėlės salės susirinko dėl tos pačios priežasties), tad nelabai žinojau, ko iš jo tikėtis. Nors filme pasitaikė įdomesnių ir netgi šypseną sukeliančių momentų, man jis pasirodė nuobodokas, ir pačioje salėje su kiekviena jo atkarpa kur ne kur buvo girdėti atodūsiai, žiovulys, dar kitur šiaip šnabždesiai. Galbūt besidomintiems šia menininke ir skulptūromis, filmas teikė kažkokio smagumo, tačiau jam pasibaigus aš pasijutau iškankinta (filmas truko visas 75 min.), iškankinta gal ne tiek pačios istorijos (nes skulptorės gyvenimas tikrai pasirodė įdomus), kiek jos pateikimo. Toliau skaityti Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) dienoraštis. →

„Viskas, ką myliu” (Wszystko, co kocham) režisierių Jacek Borcuch galima pasveikinti tapus neoficialiu geriausio praeitų metų lenkų filmo autoriumi. Taip, Gdynėje juostai teko tenkintis „tik” žiūrovų simpatijų prizu, o „Sundance” festivalyje „tik” būti atrinktam į programą (įdomu ar mes ten kada nors pateksim?), tačiau faktas, jog būtent šį darbą Lenkija nutarė pristatyti „Oskarui”.

Jacek Borcuch padarė neįtikėtiną darbą ta prasme, jog dauguma filmo sudedamųjų dalių nėra „kažkas tookio”. Anaiptol. Duok negabiam režisieriui ant popieriaus surašytą idėją apie meilę, maištą, muziką ir revoliuciją ir jis prifarširuos juostą stereotipiškais geriečių-blogiečių portretais, perspaustai melodramatiškomis asmeninių santykių linijomis bei ausų kimštukų reikalaujančiu garso takeliu (ne tik dėl garsumo, bet ir dėl tekstų). O štai „Viskas, ką myliu” visa persipina organiškai, subtiliai, nuoširdžiai ir originaliai. Toliau skaityti k/t PASAKA premjera: Viskas, ką myliu (Rež. Jacek Borcuch). →