Andrius Mamontovas internete sukūrė grupę „Prijunkite telemetrą prie mano televizoriaus !!!”, aš gi mūsų televizijų paslaugų atsisakiau prieš porą metų, kai TV3 be jokio perspėjimo vardan religinio pobūdžio laidų (krepšinio) iš eterio patraukė serialą „House M.D.”. Tiesiog. Nei perkėlė serialą į kitą laiką, nei pranešė kada ir vėl bus pradėtas rodyti. Kas tokiu atveju lieka žmogui gyvenančiam 21 amžiuje, 21 amžiumi? Taip, btjunkie.org ir vakar JAV rodyta serialo serija, šiandien jau mano kompiuteryje. Tas pats ir su filmais. Kam žiūrėti juos tada, kai juos transliuoja mūsų TV? Jeigu vakaro filmas jus tikrai domina, atsisiųskit ir žiūrėkit be jokių reklaminių pauzių originalo kalba. Turint omeny, kad pas mus „metų premjeros”, tai kažkas, kas kino teatruose prasisuko prieš 2,3,5 metus, sunku atsisiųsti nebus. Turint omeny mūsų televizijų kuriamo autorinio turinio vertę, teliko žiūrėjimo prasmės nelieka.

Tiesa, kino filmai yra viena (kurių kai kuriuos reikėtų žiūrėti kino teatruose), tačiau lieka dar TV filmų bei serialų pasaulis. Visi be išimties pas mus vėluoja, o dauguma Lietuvos tiesiog nepasiekia. Pabandysim skirti šiai sričiai šiek tiek dėmesio, ką kviečiam padaryt ir jus – jeigu yra koks vis dar einantis serialas dėl kurio einat iš proto, pristatykit jį mūsų skaitytojams. Aš gi norėčiau pradėti nuo…

Temple Grandin (Rež. Mick Jackson).

HBO yra prikepusi nemažai serialinių perliukų („Sopranai”, „Šešios pėdos po žeme”, etc.), gi „Temple Grandin” tai tiesiog pilnametražis kinas, tačiau kurtas specialiai televizijai. Emmy apdovanojimuose „Temple Grandin” buvo nominuota 15 kategorijų, kurių 7 laimėjo, tame tarpe ir Mick Jackson už geriausią režisūrą. imdb.com lankytojai filmo atžvilgiu irgi nekuklūs – 8.4/10.

Vienu sakiniu: Trys viename: „Amelia” vizijos, „Gerasis Vilis Hantingas” įkvėpimas ir „Žalioji mylia” ašaros.

Apie: Temple Grandin būtų eilinė į kokią nors instituciją uždaryta autistė mergaitė, jeigu ne jos mama. Tinkamų žmonių aplinkoje jos liga atsiskleidžia kaip talentas, o jos išradimus panaudos pusė JAV gyvulių augintojų.

Kodėl žiūrėti? Neslėpsiu, gausūs apdovanojimai ir geras imdb vertinimas, tikėtina, padarytų savo, tačiau vis tik džiaugiuosi nepasigilinęs į „apie” dalį. Vienas kino fanas stilingą Paolo Sorrentino darbą „Il Divo” nurašė už tai, kad jis neaktualus, tipo nuobodu žiūrėti apie kažkokį tai Italijos politikierių. Kad filmas padarytas taip, jog pati kino kalba ten yra atskiras turinys ir kaifo šaltinis, nepastebima. Tai belieka įsivaizduoti, kokių minčių aktualumo prasme gali kilti sužinojus, jog „Temple Grandin” tai realiais faktais pagrįsta drama apie mergaitę autistę, kurios domėjimosi bei pasiekimų sritis buvo galvijų auginimo ir jų skerdimo sąlygos. Na, ne ta prasme, kad jai malonumą teikdavo gyvūnų žudymas (anaiptol), bet tai, jog priimdama faktą, jog mes nuo jų priklausomi, darė viską, kad savo kelią šioje žemėje jie nugyventų oriai.

O kai tai pasakyta, galima pereiti prie režisūrinių, aktorinių, scenarijaus liaupsių. Tikroji Temple Grandin istorija perskaityta wikipedia puslapiuose kelia pagarbą, tačiau tikrai ne susižavėjimą, ašaras ar susidomėjimą, kurį per pusantros valandos sugeba išspausti Mick Jackson. Claire Danes suvaidintas autistės vaidmuo emocionaliai dažnai net nesmagus – ji ne tiesiog yra herojė, jos vaidmuo tiek įtikinamas, kad net žiūrėdamas filmą kartais jautiesi taip, lyg koks prašalietis stebintis, kaip kažkas tyčiojasi iš silpnesnio už save, tačiau niekuo negalintis padėti. O norisi. Ir į snukį kai kam užvožti, ir proto įkrėsti, ir apkabinti (tiesa, Temple Grandin to neleistų). Tačiau greta Claire Danes žiba ir jos motiną suvaidinusios Julia Ormond žvaigždė, lyg nesuvaidintas David Strathairn vaidmuo ir labai nuoširdus bei šiltas Catherine O’Hara pasirodymas, kuri filme vaidina jos tetą. Tokių vaidmenų apsuptyje nejučia visiškai pasineri į filmo veiksmą.

Mick Jackson vizija, kaip pavaizduoti Temple Grandin pasaulį jam atnešė Emmy už režisūrą. Pelnytai. Filme gausu ištraukų iš filmų, animacijos, pašalinių nuo pagrindinio veiksmo vaizdinių, kurie mums ne žodžiais, o tarytum iš vidaus leidžia patirti Temple Grandin pasaulį. Vaizdai yra pirmoji mano kalba, žodžiai antroji – sakydavo ji, ir čia tai patiri savo kailiu taip, jog vėliau norisi vožti pagaliu per galvą tiems, kurie nesupranta, kaip ji mato pasaulį – juks viskas taip akivaizdu. Nežinau ar tai stebuklingas pasaulis, ar tiesiog kitoks, bet kai mylinčių žmonių dėka priimi save tokia, kokia esi, vieną dieną pasakysi: „If I could snap my fingers and become nonautistic I would not do so. Autism is part of who I am”.

Kažkaip yra įprasta, jog didingos istorijos mus jaudina. Didžiųjų lyderių veiksmai („Invictus”), gelbėtojai („Šindlerio sąrašas”) ar net milžinai geromis akimis („Žalioji mylia”), bet sunku patikėti, jog ašarą galėtų išspausti štai tokia neaktuali istorija. Kas dar keisčiau, jog graudžioji dalis čia dažnai prasideda ne simfoninio muilo, bet gan aktyvaus veiksmo fone – maloniai graudina ne žvilgsniai ir pasėkmės, bet užsidegimas ir veiksmų nuoširdumas. Šia prasme tai kur daugiau nei filmas apie autistę ar gyvūnų mylėtoją. Greičiau tai istorija apie žmones, kurių tikėjimas verčia kalnus ir kokiais dauguma, dėl nepalankių aplinkybių (juk reikia kažką apkaltinti), netapome.

Reziumė: btjunkie.org

p.s. Kodėl TV be TV per TV? Nes aš mėgstu atisiųstus filmus išsikept į DVD ir kaip senais gerais laikais pažiūrėti per TV. Žiūrėjimas monitoriuje – ne tas pats.