Dokumentinis filmas „Kūdikiai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernleyg paprastas. Tačiau ar žmogaus gyvenimas gali būti paprastas, yra filosofinis klausimas, į kurį iš patirties ir intuityviai galima atsakyti – ne. Todėl pasižiūrėti „Kūdikius“ verta ne tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, koks skirtingas nuo pat pradžių vis dėlto yra žmogaus gyvenimas ir kaip įdomu stebėti augančius žmones. Nuo pat pradžių.

Nuostabu, kai filmas apie žmogaus gyvenimo pradžią pateikiamas dokumentine forma ir juo nesiekiama manipuliuoti žiūrovų simpatija mažiems vaikams. Jeigu režisierius Thomas Balmes ir turėjo tokį tikslą, tai jį puikiai užmaskavo po atviru pieningų krūtų ir gimdymo scenos demonstravimu, kurių niekaip nepavadinsi žaviomis. „Kūdikiai“ puikūs kaip tik dėl to, kad šis filmas yra visiškai natūralus žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias pažintis su aplinka. Vaikai čia – be jokių saldžių rožinių kaspinukų: demonstruojanti charakterį japoniukė, katiną vedžiojantis klajoklių vaikas, drąsiai besijaučiantis karvių bandoje – vaikai, kokie yra. Toliau skaityti Lietuvos k/t: Kūdikiai [Rež. Thomas Balmès] – dokumentika apie kačių uodegas ir civilizacijos nuobodulį. →

Gruodžio 3 d. „Skalvijoje” startuoja „Naujojo Rusijos kino dienos”. Nėra prasmės skiesti apie darbus, kurių nesam matę, tad tiesiog permeskit akimis aprašymus ir patys susidarykit nuomonę. Tiesa, „Dingęs be žinios” buvo rodytas ir laimėjo festivalio „Šeršeliafam” konkursinėje programoje, o svečio teisėmis dalyvaujančios Kiros Muratovos naują darbą „Rylos melodija” reiktų pamatyti iš principo. Taigi, Naujojo Rusijos kino dienose matysite: Toliau skaityti Naujojo Rusijos kino dienos (gruodžio 3 – 9 d., Skalvija). →

Festivalyje bus parodyti net penki visiškai nauji animaciniai filmai iš Japonijos. Dauguma jų į Vilnių atkeliauja tiesiai iš kino festivalių Tokijuje, Los Andžele ar San Franciske, o kelios juostos spėjo pasirodyti vos viename kitame tarptautiniame kino renginyje. Todėl „Otakos“ žiūrovai turės unikalią progą šiuos filmus pamatyti vieni pirmųjų pasaulyje. Kartu „Otaka“ atiduoda duoklę ir klasikos filmams – taip skatina žiūrovus iš naujo atrasti praėjusio amžiaus anime šedevrus didžiajame ekrane.

Kaip ir kiekvienais metais didelis dėmesys bus skiriamas jaunajam kino žiūrovui. Visai šeimai skirto filmo „Užmaršties sala“ kūrėjai paklaus – kur dingsta vaikystės lobiai, kai mes užaugam. „Mai Mai stebuklas“ nuoširdžiai ir šiltai patvirtins, kad vaizduotė gali mus nukelti kur tik panorėsim.

Daugybę naujienų šioje „Otakoje“ vainikuoja naujausias visame pasaulyje žinomos anime studijos „Ghibli“ darbas „Skolinukai“ (paskutinę minutę jau patvirtintą susitarimą dėl „Skolinukų” dalyvavimo OTAKOJE platintojams teko atšaukti. Nenorėdami Jūsų liūdinti, pasistengsime parodyti kitą nuostabų anime – Pingvinė Jona Jona | Yona Yona Penguin) . Ši juosta tęsia garsiojo Hayao Miyazaki‘o animacijos tradiciją ir jautriai pasakoja mažos mergaitės istoriją. Taip pat „Otaka“ viena pirmųjų Europoje parodys ir filmą „Spalvinga“. Su šia gyveniška drama kontrastuos ekstravagantiškasis „Maksimalus greitis“, kurio pasaulinė premjera įvyko Lokarno kino festivalyje.

„Visi šie filmai demonstruoja beribę kūrėjų fantaziją ir, regis, praplečia vaizduotės rėmus iki begalybės. Kiekvienam suaugusiajam – tai tarsi tyras laisvės gurkšnis, žvilgsnis į nesukaustytą sąmonę, vaikui – pasivaikčiojimas po neatrastą, bet kažkodėl suprantamą pasaulį. Ir nepaisant to, anime dažnai labai virtuoziškai ir rimtai nagrinėja įvairias socialines ir gyvenimiškas problemas – taip, kaip tai daro vaidybiniai filmai“,- sakė vienas festivalio koordinatorių Justas Rožėnas.

Savo stiliumi ir pasakojimo maniera unikalūs animaciniai filmai iš Japonijos gali lengvai užkariauti bet kurio amžiaus žiūrovų simpatijas. „Otaka“ kviečia visus keturias dienas praleisti anime pasaulyje ir iš naujo pažinti spalvas.

Daugiau informacijos: www.otaka.lt

Gera širdis (The Good Heart) [Rež. Dagur Kári]

„Gera širdim” būtų negėda nei pradėti, nei uždaryti festivalį. Be to, jis puikiai tam tiktų. Po filmo su režisierium prieš žiūrovus pasirodžiusi Gražina Arlickaitė dar nekantriausiems bėgant iš salės bandė išgauti kokį klausimą režisieriui (lietuviams reikia laiko, kol drįsta ko paklausti) ir išsigandus, jog nieko nebus, paprašė bent paploti. O tada ir prasidėjo. Tokių plojimų po filmo Lietuvoje dar neteko girdėti ir tikrai atrodė, jog jie savyje turi šimtus klausimų, o gal greičiau tiesiog padėkų.

Siužetine prasme nelabai įmantri juosta „nuspėjama” tampa dar pirmame trečdalyje (turiu omeny tą buką „kuo viskas baigsis”), tačiau nieko tokio, nes filme yra stipresnių pusių. Kaip pasakojo Dagur Kári, scenarijus/istorija buvo rašoma 6-8 metus ir per tą laiką jis daugiausiai ne kūrė bendrą vaizdą savo galvoje, kiek atskiras scenas, dialogus. Būtent todėl „Gera širdis” išvengia, kad ir to paties „Scanoramoje” rodyto „Giganto” bėdos, kai viskas galiausiai lyg ir tvarkingai susidėlioja į savo vietas, tačiau paėmus bet kurias penkias filmo minutes nėra energijos, drive’o. Čia gi neturi kada atsikvėpti. Puiki vaidyba, herojai ir ypač dialogai, humoras. Kai paskutiniame filmo penktadalyje aiškiau išlenda tema, kurią labiau norėjo išryškint filmo režisierius, t.y. ar donoro širdis gali padaryti tave geresniu, tempas krenta turėdamas užleisti vietą pagrindinės minties atskleidimui (mano nuomone kiek per greitai ir dirbtinai), tačiau iki kraštų užpildydmas šį šiltų intencijų kupiną paveikslą. Vilniečiams tai būtų puikus šviesiai užbaigti festivalį – rodomas sekmadienį nuo 21.00 jis bus vienu iš paskutinių festivalio seansų. Toliau skaityti Scanorama 2010, dienoraštis: kelios valandos iki uždarymo. →

Kaip jau tampa įprasta, spalį kino mėgėjams tampa vis sudėtingiau pasirinkti, kam skirti savo laisvą laiką. Visą eilę mėnesio kino renginių užbaigia žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“, pakviesiantis į daugiau nei 40 dokumentinių filmų seansus.

Ketvirtąjį kartą vyksiančio „Nepatogaus kino“ programa – kaip niekada įvairi. „Į žmogaus teises galima žvelgti iš įvairių kampų. Šiemet rengdami programą siekėme dalį temų tęsti, tačiau taip pat norėjome rasti ir tokių, kuriomis festivalio metu dar nebuvo kalbėta. Lyčių lygybė, skurdas ar stiprėjantis nacionalizmas – vienos iš jų.“ – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

Programoje „Tvirti ir įsiutę“ žvelgiama į radikalių nacionalistinių judėjimų ištakas Serbijoje, Vengrijoje, Rusijoje ir Gruzijoje. Netikėtu kampu į Gruzijos ir Rusijos konfliktą padės pažvelgti „Lyderis visada teisus“ ir „Savi“. Du trumpi filmai, rodomi vieno seanso metu, padeda suvokti, kur link keliauja Vladimiro Putino ir Michailo Saakašvilio vadovaujamos šalys. Abu politikai (tuometiniai prezidentai) finansuoja jaunimo stovyklas, kur tūkstančiai jaunuolių mokosi patriotizmo, lyderystės ir būsimos politinės karjeros žaidimo taisyklių. Tačiau stebina ne tiek seni ir stebėtinai panašūs propagandiniai mokytojų metodai, kiek klusnus jaunų žmonių pasiryžimas neklausinėjant priimti jiems įteigiamas tiesas. Toliau skaityti „Nepatogus Kinas“: nuo Lietuvos politikų iki Sundance nugalėtojų. →

Prieš keletą dienų pasibaigęs ketvirtasis Tarptautinis Kauno kino festivalis Kauno ir Vilniaus žiūrovams suteikė unikalią galimybę susipažinti su vengrų kino filosofo Béla Tarr kūryba. Retrospektyvos metu buvo pademonstruoti visi svarbiausi režisieriaus kūriniai, įskaitant ir daugiau nei septynių valandų trukmės šedevrą „Šėtono tango“. Šis genialus kūrėjas suteikia kinui naują formą ir kalbą, kurios dažnas masinių produktų atbukintas žiūrovas net neįsivaizdavo esant. Béla Tarr filmai padeda iš naujo atrasti ir įsimylėti kiną. Toliau skaityti Tango su Šėtonu Béla Tarr ritmu. →

REZIUMĖ:

Pasibaigus festivaliui galima konstatuoti, kad Kaunas, iki šiol būdavęs nuskriaustas apkarpytų Kino pavasario ir Scanoramos programų, šiais metais atsigriebia su kaupu ir netgi teškia Vilniui atgal (tik Kaune rodyti Dėdė Būnmis, Adriena Pal, Deimanto Narkevičiaus retrospektyva, tik Kaune svečiavosi ir savo filmus pristatė Bela Tarr). Labai stipri programa, puikios retrospektyvos, įdomūs svečiai garantavo, kad ketvirtasis Kauno kino festivalis tapo tikra švente kino mėgėjui. Su tuo ir sveikiname festivalio organizatorius, dėkojame už suteiktus įspūdžius ir linkime toliau džiuginti žiūrovą geru kinu. Toliau skaityti Tarptautinio Kauno kino festivalio rekomendacijos / dienoraštis. →