Gera širdis (The Good Heart) [Rež. Dagur Kári]

„Gera širdim” būtų negėda nei pradėti, nei uždaryti festivalį. Be to, jis puikiai tam tiktų. Po filmo su režisierium prieš žiūrovus pasirodžiusi Gražina Arlickaitė dar nekantriausiems bėgant iš salės bandė išgauti kokį klausimą režisieriui (lietuviams reikia laiko, kol drįsta ko paklausti) ir išsigandus, jog nieko nebus, paprašė bent paploti. O tada ir prasidėjo. Tokių plojimų po filmo Lietuvoje dar neteko girdėti ir tikrai atrodė, jog jie savyje turi šimtus klausimų, o gal greičiau tiesiog padėkų.

Siužetine prasme nelabai įmantri juosta „nuspėjama” tampa dar pirmame trečdalyje (turiu omeny tą buką „kuo viskas baigsis”), tačiau nieko tokio, nes filme yra stipresnių pusių. Kaip pasakojo Dagur Kári, scenarijus/istorija buvo rašoma 6-8 metus ir per tą laiką jis daugiausiai ne kūrė bendrą vaizdą savo galvoje, kiek atskiras scenas, dialogus. Būtent todėl „Gera širdis” išvengia, kad ir to paties „Scanoramoje” rodyto „Giganto” bėdos, kai viskas galiausiai lyg ir tvarkingai susidėlioja į savo vietas, tačiau paėmus bet kurias penkias filmo minutes nėra energijos, drive’o. Čia gi neturi kada atsikvėpti. Puiki vaidyba, herojai ir ypač dialogai, humoras. Kai paskutiniame filmo penktadalyje aiškiau išlenda tema, kurią labiau norėjo išryškint filmo režisierius, t.y. ar donoro širdis gali padaryti tave geresniu, tempas krenta turėdamas užleisti vietą pagrindinės minties atskleidimui (mano nuomone kiek per greitai ir dirbtinai), tačiau iki kraštų užpildydmas šį šiltų intencijų kupiną paveikslą. Vilniečiams tai būtų puikus šviesiai užbaigti festivalį – rodomas sekmadienį nuo 21.00 jis bus vienu iš paskutinių festivalio seansų.

Dar rodys:
Lapkričio 21 d. 21:00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 27 d. 14:30 val. Forum Cinemas Klaipėdoje, 6 Salė, Klaipėda

R [Rež. Michael Noer, Tobias Lindholm]

Kalbant apie panašumus (nori nenori reikia tai padaryti), man „R” sukėlė kur kas mažiau panašumų su „Un Prophete” nei pastarasis savu laiku su „Scarface”. Perdėm matematiška, man atrodo, imti problematiką ar net kelis siužetinius vingius ir sakyt, kad štai – „R” tėra daniška prancūziško „Un Prophete” versija. „Un Prophete” buvo meninė idealizuoto kalėjimo gyvenimo versija. „R” yra kone dokumentinė. Ekrane gausybė scenų, kurias tiesiog nesmagu žiūrėti. Jos atrodo neteisingos („taip neturėtų būti” prasme). Kilimas karjeros laiptais ir atsipalaidavimas pagrindinio herojaus atžvilgiu atrodo trapus, kaip krištolas, kai supranti, jog užtenka vieno neatsargaus žingsnio ir tau p…..c. „Kas tie mes, bliamba? Nėra jokio mes.“ sako vienas veikėjų ir šie jo žodžiai turi daugiau adresatų nei pagrindinis juostos herojus – kiekvienas čia kovoja už save ir pozicijos perstumdomos kiekvieną dieną. Jeigu pasirodžius titrams kažkam kils abejonių dėl paskutinių filmo minučių, t.y. herojų sukeitimo, reiktų prisiminti režisieriaus žodžius: „Kalėjime yra taisyklė – prieš atidarant vienas duris, kitos turi būti uždarytos.”. „R” – tai maža ištrauka iš nesibaigiančio ciklo. Režisūriniu požiūriu pagrindinis herojus kuriam laikui tebuvo priemonė pavaizduoti kaip veikia sistema – ilgainiui juostoje jis padaromas tiek pat svarbiu ir esminiu, kiek jis buvo pačiame kalėjime. Taip, visiškai nesvarbiu.

Dar rodys:
Lapkričio 20 d. 19:00 val. Kino centras „Skalvija”, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 21 d. 20:30 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 28 d. 19:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

KETVIRTADIENIS
Intrigavęs filmas-siurprizas pasirodė besąs Sofia Copolla darbas „Somewhere”, kuris, be abejo nusipelno ir pagyrų ir aprašymo, tačiau… Turint omeny, jog juosta bus rodoma kažkada po festivalio reguliariajame repertuare, atidėsim tai ateičiai.

Šventojo Tonio gundymas (Püha Tõnu kiusamine) [Rež. Veiko Õunpuu]

Tai juosta, kurią norėjosi pamatyti dar metų pradžioje, kai pasiekė žinia, jog estai prasimušė į „Sundance” festivalio programą – kuo jie galėjo nustebinti? Trumpai reziumuojant – unikaliai sukalta stilinga klasikos doze. Jo kūryboje vietos randa ir Bunuel, Cocteau, Fellini ir Kubric bei Béla Tarr. Filmo herojus, prakutęs vadybininkas pasileidžia į gyvenimo kelionę, kuri prasideda „Bentley” salone ir baigiasi prostitučių aukcionuose bei kanibališkoje puotoje ant ledo. Tai paklydimų ir ieškojimų, pertekliaus ir pižonizmo juosta, veiksmu absurdiška tiek pat, kiek ir ją pagimdžiusios (joje vaizduojamos) „problemos”. Tai nėra naratyvus filmas – tai, ką matom ekrane yra tiek pat tvarkinga bei struktūrizuota, kiek ir mintys herojaus galvoje. O joje, akivaizdu, ne minčių lentynos, bet sąvartynas. Galimybė po jų pasiknisti – nepakartojama.

Dar rodys Kaune:
Lapkričio 21 d. 19:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

ANTRADIENIS

Antradienis, po Kalėdų / Marti, dupa craciun (Rež. Radu Muntean)

Taip, rumunai ant bangos, bet po „Pono Lazeresku mirties” jie padarė (o mes matėm) ir tikrai lygio neišlaikančių juostų. Užmetęs akį į gan elementarų filmo aprašymą ir be konteksto nieko nesakančią filmo ištrauką scanorama.lt puslapyje, labiau tikėjausi pasidėti kryžiuką prie punkto „užmečiau akį” ir išlėkt užpildyt skrandį, tačiau fiziologiniams poreikiams teko palaukti – „Antradienis, po Kalėdų” kol kas ir didžiausias, ir maloniausias festivalio atradimas (paradokslalu tik, kad šis titulas nuo manęs vis keliauja ne skandinaviškam filmui), kurį mielai pakartočiau dar kartą.

Prireikia laiko, jog priimtum Radu Muntean primetamas žaidimo taisykles – laukdamas „kada pagaliau tai įvyks?” gali perdegti ir taip ir nepatirt orgazmo per visas tas pusantros valandos. Gi iš tiesų ilgos ir užtemptos scenos yra ne kas kita, kaip įtempto siužeto trileris. Nekalbu apie sceną pas stomotologą, kurioje susitinka pagrindinis filmo herojus ir dvi jo moterys (žmona bei meilužė), kuri iki taisyklių perpratimo atrodo jeigu ne nereikalinga, tai bent akivaizdžiai per ilga, tačiau kiekvienas epizodas, kuriame tarytum nieko neįvyksta, vyksta būtent tai – vengimas sprendimo, kuris neišvengiamai įskaudins vieną moterų. Kol sprendimas nepriimamas, gyvenimas lyg sustoja. Visiems. Būtina pamatyti.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Ud48PDgKS6k

Dar rodys:
Lapkričio 21 d. 18:30 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 26 d. 18:30 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

Mama Gogo / Mamma Gógó (Rež. Fridrik Thór Fridriksson)

Ne kažką galiu pasakyti apie šį islandų darbą. Šilta, paprasta, humoristinė istorija apie sūnų, kuris sukūręs tautiečių neįvertintą filmą tikisi „Oskaro” (vienintelė viltis išsigelbėt iš asmeninio bankroto) ir motiną, kurios elgesį vis labiau ir labiau koreguoja Alzhaimerio liga. Gal kiek įdomus susidūrimo su šią liga prasme (gyvenime bus lengviau atpažinti), tačiau menine, emocine ar išliekamąja vargiai kažkuo išsiskiriantis. Praleisti.

Po šio dar užmečiau akį į pirmą iš trijų Bill Douglas filmų („Mano vaikystė”), tačiau taip ir nesugebėjęs sau aktualizuoti 1972 metų klasikos (man ji pasirodė dar bent trim dešimtmečiais ankstyvesnė), likusias dvi trilogijos dalis palikau stipresniam ir išmanesniam žiūrovui.

SEKMADIENIS.
„Scanoramos” organizatoriai biški apsimeta šlanga teigdami, jog „Dokumentinis kinas skinasi kelią į sėkmę” turėdami omeny, jog suomių filmas „Gyvenimo garai” surinko pilną salę. Tiesa, matyt, labiau yra tame, jog tiek jis, tiek kitas filmas iš populiariausiųjų penketuko („Kaip aš praleidau šią vasarą”) buvo rodomi sekmadienį pačiu palankiausiu kino lankymui metu. Ar jų populiarumas prilygsta jų gerumui?

Gyvenimo garai / Miesten vuoro (Rež. Joonas Berghäll, Mika Hotakainen)

Tikėtina, jog šio filmo klausimu išliksiu opozicijoj tiek daugumai žiūrovų, tiek „Scanoramos” organizatorei Gražinai Arlickaitei, kuri laiko špygas, kad filmas laimėtų geriausio europietiško dokumentinio filmo titulą (kol kas šansai neprasti – juostą yra top3 iš kurių ir bus išrinktas geriausias).

Man gi juosta vienokia pasirodė ant popieriaus ir visai kitokia atsispyrusi nuo jo. Iš pradžių atrodė, kad „Gyvenimo garai” tai tarytum įvadas į suomių kiną ir žmonių klausimą „ar visi suomiai tokie, taip bendrauja?” (kas slepiasi po „tokie” bei „taip” kiekvienas intuityviai nujaučiam). Ir tiesa, suomių vyrai pirtyse apnuogina ne tik savo kūnus, bet ir sielas. Apnuogina taip bei tiek, jog kūnai tarytum nueina į antrą planą, tik va… Kad ir kokias skaudžias istorijas jie beišpažintų žiūrovui, jos yra bekontekstės. Pasakoja suomiai, kaip dažnai ir matome vaidybinuose filmuose, taupiai, tad retai istorijos skambesiu virsta simfonijomis, kurių pike per kūną perbėga šiurpuliukai. Kas tada belieka? – Stiprios ir skaudžios istorijos? Taip, bet kai kiekvienas iš dangaus į pirtį nukritęs suomis pasakoja apie žuvusį draugą, žmoną ar vaiką, imi jaustis manipuliuojamas. Ar atvirumas, nuoširdumas yra susijęs tik su tokiais skaudžiais dalykais? Jaučiu, kaip mane atakuoja, bando priverst suklust, tačiau man pasiduot tam, tai kone tas pats, kas atsiversti penktą „Lietuvos ryto” puslapį ir po kiekvieno straipsnio išlementi „vaje, vaje…”. Na, ne visus veikia svetimų žmonių bėdos. O tapti savais režisieriai filmo herojams neleidžia. Štai vienas suomis, štai kitas.. Išsišnekėjai? – kitas. Išklausai, kaip kunigas, tas pusantros valandos išpažintis ir eini į kitą filmą.

Dar rodys:
Lapkričio 17 d. 19:00 val. Kino centras „Skalvija”, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 28 d. 15:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

Kaip aš praleidau šią vasarą / Как я провёл этим летом (Rež. Aleksei Popogrebsky)

Ir visiškai priešingas atvejis iš karto po suomių parodytame ruso Aleksei Popogrebsky filme. Per dvi valandas mes faktiškai matome tik du aktorius, kartą mešką ir daug žuvų – štai pagrindinai juostos veikėjai. Abiems istorijos eigoje tenka tiek per save perleisti, jog net nematęs gali pasakyti, kad juosta stovi ant vaidybos, emocijų. Žiūrovui šiuo kart sekasi, nes Grigoriy Dobrygin ir Sergei Puskepalis nenuvilia. Abu už vaidybą pasidalina sidabrinį Berlyno kino festivalio lokį, kaip, kad identiškos prabos apdovanojimo nusipelno ir filmo operatorius Pavel Kostomarov. Anksti kalbėti apie festivalio geriausius, tačiau jeigu šią akimirką reiktų įvardinti, kas ryškiausiai matosi prieš akis, man tai būtų „Kaip aš praleidau šią vasarą”. Vis tik dvi valandas emocinis ryšys su herojais užsimezgė kaip reikiant. Pagal mane, tai praleist seansų Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje nevertėtų.

Dar rodys:
Lapkričio 21 d. 16:00 val. Forum Cinemas Vingis, 3 Salė, Vilnius
Lapkričio 25 d. 19:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas
Lapkričio 27 d. 16:30 val. Forum Cinemas Klaipėdoje, 6 Salė, Klaipėda

Bloga šeima / Paha perhe (Rež. Aleksi Salmenperä)

Begalinės rekomendacijos pamatyti „Blogą šeimą”. Akimirką primenantis Thomas Vinterberg „Šventę”, o emocionaliai kartais traukiantis link Mikael Håfström „Blogis”, jeigu sąžiningai, Aleksi Salmenperä darbas nėra nei viena, nei kita. Filmo kilmės regionas juntamas ir filmą pristatęs režisierius sulauks klausimo „kodėl suomiai taip mažai bendrauja”. Iš čia ir atsakymas apie filmo atsiradimo priežastis režisieriaus lūpomis: aš pats turiu sūnų ir pats jaučiu, kaip mokau jį gyventi (nedraugauk su tuo draugu, draugauk su anuo). kita vertus, jeigu filmo herojai būtų pašnekėję ir viską išsiaiškinę dar filmo pradžioje, šio filmo nė nebūtų. Aleksi Salmenperä ironizavo, kad negalėtų padaryti filmo apie vikingus ir mėnulį, nes taip meluotų sau – visa, ką jis rodo, yra kažkiek susiję su jo aplinka, jo gyvenimu. Tai labai natūraliai persiduoda ekrane. Vis tik viena stipriausių šio filmo vietų laikyčiau prodiuserio Aki Kaurismäki įsikišimą. Kaip pasakojo filmo režisierius istorijos fragmentai jo galvojoje sukosi daugelė metų, kai kartą antrą valandą nakties jam paskambino žymusis suomis ir paklausė ar jis turi kokių minčių filmui? Aleksi išklojo, kas gulėjo galvoje į ką Aki atsakė: ok, tik be brolio ir sesers sekso. Šio elemento vizualinis eliminavimas, bet emocinis palikimas filme įnešė tiek malonios intrigos bei paslapties, kad buvo lyg dalis hibridinio filmo variklio. Būtina pažiūrėt.

Dar rodys:
Lapkričio 15 d. 21:00 val. Kino centras „Skalvija”, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 20 d. 17:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

Ar tu mus sutuoksi? / Die Standesbeamtin (rež. Micha Lewinsky)

Kino kritikai bei snobofilai šioje vietoje turėtų nusisukti nes nuoširdžiai rekomenduosiu filmą, kurio vieta iš pirmo žvilgsnio būtų Baltijos televizijos eteryje. Jeigu kiek rimčiau, tai „Ar tu mus sutuoksi?” nesunkiai įsivaizduočiau, kaip alternatyvą mūsuose rodomiems filmams su Jeniffer Aniston ar Ashton Kutcher (žinoma, aš čia tik spėju, nes nelabai ką esu pilnaverčiai matęs su jų dalyvavimu). Nuo pat pirmų akimirkų filmas kvepia kiek provincialoka romantine komedija, tačiau nieko negali su savim padaryti – jeigu iš pradžių dar tvardaisi, tai paskui juostos nuoširdumas taip įsuka į savo humoro jausmo sūkurį, kad belieka pripažinti, jog nepaisant to, kad istorija vargiai galėtų pretenduoti į Kanų apdovanojimus, tačiau visiškai nesunkiai – į žmonių širdžių. Filmo režisierius po juostos peržiūros įnešė šiek tiek aiškumo – „Ar tu mus sutuoksi?” buvo filmuojamas, kaip TV filmas su visomis iš to išeinančiomis pasėkmėmis – nedideliu biudžetu, pigiom lokacijom, dideliais tempais, etc. Tai paaiškina paveiksliuko kokybę, tačiau niekaip – emociją, kurią iš filmo išsineši. Liežuvis sunkiai verčiasi tai sakyti, bet taip – labai rekomenduočiau filmo nepraleisti. Ir ne tik tiems, kurie gyvenime yra pasiruošę žengti labai svarbius žingsnius.

Lapkričio 22 d. 17:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas
Lapkričio 26 d. 17:00 val. Forum Cinemas Klaipėdoje, 1 Salė, Vilnius

Milžinas / Gigante (Rež. Adrián Biniez)

„Milžinas” vaikšto po teritoriją, kurioje jau buvo „Viskis”, o dar tiksliau – „Moteris be pianino” (abu rodyti Lietuvoje). Subtilus humoras iš filmo, kuriame niekas lyg ir nesistengia mūsų juokinti. Jis dirba naktiniu prižiūrėtoju, kuris kamerose seka, kas vyksta prekybos centre, kai jį tvarko naktiniai darbuotojai. Ypač viena jų – ką tik priimta mergina. Visas filmas, tai juokingi žingsneliai, kurių imasi filmo Milžinas bandydamas pažinti coliukę. Atsargūs, apdairūs, švelnūs ir nuoširdūs. Nėr čia ko slėpt – jų santykiai geriausiu atveju prasidės tik tą akimirką, kai jau prasidės titrai, tačiau būtent tai ir žavi – tai, ką vienu ar kitu būdu esam padarę patys iki, kol pirmą kartą išdrįsom pasakyti labas. Ir nesvarbu kokiais gigantais save laikome – tai žingsnis, kurį sunku žengti net milžinui. Tai ir paperka. Galbūt juostoje galėtų būti ir daugiau „mėsos” dėl ko ji taptų tik dar juokingesnė, bet… Galbūt tuo pačiu ir dirbtinesnė.

Dar rodys:
Lapkričio 16 d. 19:00 val. Kino centras „Skalvija”, 1 Salė, Vilnius
Lapkričio 18 d. 21:00 val. Forum Cinemas Kaune, 3 Salė, Kaunas

Juokas pro ašaras / Crying with Laughter (Rež. Justin Molotnikov)

Vien teiginys, jog tai Lietuvoj rodyto „Unmade Beds” prodiuserių darbas („O jie kitokių filmų nedaro”) maloniai nuteikė gomurį. Britiškas, su meniškai užblūrintais kampais, „Juokas pro ašaras” pasakoja „stand-up” komiko Džojaus Frisko istoriją. Vaikinas suka istorijas apie vakarykštį seksą trise, idiotą mokyklos laikų draugą, kuris jį užkalbino baseine bei buto savininką, kuris reikalavo pinigų ir gavo juos – išmozotus prezervatyvu, kurie liko po sekso trise. Juokinga, bet būtent idiotas draugelis ir buto savininkas staiga apverčia Frisko gyvenimą aukštyn kojom taip, jog jis būtų norėjęs niekada apie juos nejuokauti ir nesusitikti. Mistikos dozė įvilkta į veiksmo filmą, komediją ir detektyvą kažkiek primena „Panelės Smilos sniego jausmą” net jeigu globaliom konspiracijos teorijom čia ir nekvepia. Mes visą gyvenimą arba laikomės praeities, arba susitaikom su ja, priimam ją ir gyvenam toliau – paprasta gyvenimiška tiesa virtusi puikiai suvaidintu ir išvystytu detektyviniu trileriu. Dienos nesugadintų.

Jauna Lietuva trumpai

Visų pirma sveikinimai Jūratei Samulionytei, kuri triumfavo konkursinėje Baltijos šalių trumpametražių filmų programoje ,,Svečio balsas”. Tiesa, neteko matyti nei programų „Estija trumpai”, nei „Latvija trumpai”, tačiau šie faktai neatrodo labai svarbūs, kai prieš akis matai akivaizdžiai stiprų darbą. „Šanxai banzai” „Scanoramoje” yra rodomas programos NAUJASIS BALTIJOS KINAS – „Jauna Lietuva trumpai“ rėmuose ir yra tik vienas iš 6 darbų. Mano subjektyvia nuomone – vienintelis, kurį verta pamatyti. Taip, jeigu ne kone vaikiškas žaidimas viso filmo metu su diafragma, žiūrėtinas yra ir Ramunės Čekuolytės „2H* Dvi valandos”, o ir keli poros minučių darbeliai neerzina (nors man jie panašėjo ne į konceptualius mini darbus, bet į poreikį turėti kažką, kas atspindėtų, jog ir tu kažko akademijoj išmokai), tačiau bendra to vakaro atmosfera be konteksto cituojant Edviną Pukštą „išgąsdino”. Švedijoj gyvenanti Marta Dauliūtė sukūrė dvidešimties minučių „Trys dienos”, kuris būtų laisvai sutilpęs į tris minutes (nors vis tiek būtų apie nieką), tačiau organizmui jautėsi lyg trys dienos. Filmo dramatizmas nulio lygmenyje žongliruoja visas dvidešimt minučių – kaip pradeda, taip ir baigia. Sunku atsakyti į klausimą: kodėl šį filmą išvis reikėjo daryti? Kad sutrumpint žiūrovų gyvenimą, parodyt, kad jis idiotas? Tada, taip, pavyko (guodžiuos tuo, kad žiūrėjau, nes laukiau Jūratės filmo). Ir kai atrodė, kad blogiau būti negali, atsitiko „Man klinikinė depresija ir aš siurbiu žolę”. Pagal žiūrovų sutikimą dar prieš seansą, akivaizdu, jog vietinės akademijos žvaigždės ir net leptelėjo kažką prieš seansą, ko nebūtų susigėdijęs Karolis Jachimavičius, kai jam buvo keturiolika, tačiau užteko pamatyti pirmas dviejų studentų šūdo minutes, kad likusios virstų totalia kančia. Po vieno iš filmo herojų žodžių „Aš suprantu, kad neturiu ką pasakyti pasauliui…“ norėjau pradėti ploti ir sušukti bravo, bet bijojau būt sumuštas aplinkinių, kurie juokėsi iš kiekvieno „pistis”, „baigti”, „šūdas” ir panašių. Šia prasme baisu ne tik tai, ką matai ekrane, bet ir tai, kaip visa tai priimama. Čia jau lai Jūratė nesupyksta (ji buvo ir programos sudarytoja), bet manau, kad tokių filmų atrinkimas į programą prie gero vardo neprisideda (čiort snym dėl asmeninio, bet tikrai gaila dėl paties festivalio ir komisijos, kuri turi tai žiūrėti). Bet tai tiek apie šūdą…

Jūratės Samuolytės darbas jau buvo rodytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, jeigu neklystu bent kartą jį galėjo pamatyti Fluxus ministerijos interesantai ir, tikiu bei viliuosi, jog jį dar galėsim ne kartą išvysti ateityje (mielai ir pats pakartočiau neskaudančia galva). Iš dalies galima sakyti, jog jai tiesiog pasitaikė puiki medžiaga filmui. Galbūt. Tačiau pabandykit pakartoti. Po programos turėjau skubiai išlėkti, tad nepasisekė autorės paklausti, kaip ji pati jautėsi pirmą kartą įkėlusi koją į Lietuvos Šanchajų, kai matai, jog šešiolikinis jaunuolis ekrane entuziazmo kupinu veidu pasakoja, kaip jie susirenka chebrą ir atpisa jei kas užsuka iš kitų rajonų, tuo tarpu vienas užkietėjęs Šanchajaus gyventojas prisiekinėja, kad čia nėra vagių ir jis net eidamas naktį niekada nesidairo sau per petį – čia saugu. Kiekvienas personažas filme – herojus. Čia nėra blankių asmenybių, o netikėti kasdienybės atributų pavidalai mėtosi kone kiekviename žingsnyje. „Čia man baldus atvežė” sako viena filmo herojų, o ranka rodo į kažkokį kieme sumestą šlamštą. Kuo tai skiriasi nuo už penkių metrų įrengtos virtuvės? – Niekuo. Egzotika bei tam tikras kaimo nuoširdumas lydi kone kiekviename žingsnyje, o kai pagalvoji, jog nuo „Scanoramos” salės iki veiksmo vietos tėra dešimt minučių kelio, tai ir bendrai suvoki, kiek greta mūsų yra visiškai nepažintų dalykų. Tiesa, pažintį su šiuo vis tik noris palikti kino salei. Gražus ėjimas ir su purvyne elegantiškai judančiais Tai Chi (?) atstovais, kuriuos taip puikiai filmo pabaigoje parodijuoja vietiniai gyventojai, ne ką mažiau tinkanti muzika. „Šanxai Banzai” puikus filmo be šūmaliavimo pavyzdys, kurio dvidešimt minučių susižiūri, kaip dvi ar penkios. Taip ir norisi daugiau, tad belieka pritarti konkurso komisijos pirmininkui Jan Erik Holst: „mes lauksime tavo pilno metro”.

Ordinary People / Vladimir Perisič

Serbo darbas pasirodė ganėtinai nušlifuotas paviršiuje, bet nebrandus ir perdėm apskaičiuotas gilumoje. Reflektuodamas karo žiaurumus Jugoslovijos laikais, Vladimir Perisič rodo jaunuolius kareivius, ypač paauglišką Džonį, kurie ryte iš kareivinių išvykstą į misiją – kaip vėliau paaiškėja tiesiog nuošalioje vietoje sušaudyti teroristus. Partijomis. Čia jau galima pradėti laukti asmeninių dramų, argumentų su sąžine… Tiesą sakant, visa, ko gali tikėtis, čia ir gauni. Filmo metu dažnai aplanko toks tarytum deja vu jausmas. Ne tiek dėl to, kas rodoma, kiek dėl paties schematiškumo. Tai tiesiog nušauni žmones, tai tenka matyti kaip nušaunamas tas su kuriuo užmezgei kontaktą, tai reikia šauti tam, kuris nori žiūrėti žudikui į akis, tai reik nušaut vaiką. Toks dirbtinas dramatizmas, pavadinkim. „Kiek nušovei? Nežinau, tiek kiek ir kiti” – iš tokio dialogo turėtum suprasti apie žudymų beprasmybę ir tuštumą kareivių galvose, bet ir vėl neapleidžia jausmas, jog tokie žodžiai nebūtų ten nuskambėję – jie skirti specialiai žiūrovui, specialiai, kad jis pagalvotų būtent tai. Lygiai kaip, kad ir žiūrėjimas į mozolį delne, kuris atsirado dėl dažno „darbo” su automatu. Vladimir Perisič sakė, kad neatėjo į filmavimo aikštelę su galutiniu tekstu. Susirado neprofesionalius aktorius ir klausdavo jų: o kaip tu pasielgtum toje vietoje, ką pasakytum šioje? Suprask, kad filmas tai kiekvieno aktorių požiūris, indelis į bendrą istoriją. Tačiau atsakymas į žiūrovų klausimą (kaip ir daugelį kitų) „O ką jūs norėjot pasakyt ta paskutine scena, kur vaikinas geria kavą” replika „Nežinau – jūs jo paklauskit” man nenuskambėjo užtikrintai. Anaiptol. Keista girdėti, jog vieną akimirką režisierius leidžia aktoriui nenužudyti vaikui, nes, matai, aktorius sako, kad to jis nedarytų ( ir eina galvot, ką daryt su scenarijum), vėliau gi sulaukia aktoriaus žodžių, kad dabar jis išgėręs, tad padarytų tai, tad scena vis tik nufilmuojama. Tai gerai, tą dieną aktoriui atrodo, kad jis nušautų, o dar sekančią? Taip ir atrodo, kad filmas tėra dirbtino dramatizmo kadrų junginys, taip ir nesueinantis į nuoširdų, unikalų režisūrinį matymą.

Savaip sąžiningas žmogus / Režisierius Hans Petter Moland

Šiek tiek paradoksali situacija gaunasi su puikiu atidarymo filmu – „Savaip sąžiningas žmogus”. Vilniuje du kartus parodytas tą pačią dieną (kas reiškia, jog antram seansui nei parekomenduosi, nei ką), jis dabar daugiau negu savaitę dulkės lentynose, kol iškeliaus į Kauną, vėliau – Klaipėdą. Laimingi tų miestų gyventojai. Būtent dėl tokių kuriozų reikia atidžiai studijuoti programą…

Hans Petter Moland piešia savotišką Norvegijos vaizdelį, kuris akimirkomis net gi panašėja į Kaurismäki Suomiją. Nėra čia tiek tamsos ir depresijos, tačiau emocijų ir tempo subtilumas bei išlaikytumas daro savo. Dvyliką metų kalėjime atsėdėjęs Stellan Skarsgård vaidinamas herojus Ulrikas grįžta į gimtąjį miestelį pasiimti savo antrojo šanso, tačiau jo pasyvumas ir gerumas aplinkybių atžvilgiu daro somewhat paprastą istoriją ganėtinai komišku reginiu. Ulriko pasirinkimai apima ir kelionę su buvusiu bosu, kad įsigytų šautuvą dar vienai žmogžudystei (už vieną jis jau sėdėjo), ir pasidūlkinimus su fantastiškai nepatrauklia jo kambario senyva šeimininke, nes na… Ji jam atnešė kotletą, nusimovė kelnaites, atsigulė greta ir pasakė: „daryk, jeigu jau taip nori”. Nori jis tai daryt su kita moterimi, bet negi atsakysi šiai, jeigu ji to prašo? Gerumas iš Pasroviui upės vieną dieną baigsis, bet humoro, vaidybos ir režisūros lygis išsilaikys iki pat filmo pabaigos. Paviršinis filmo lėtumas kai kam gal ir užgoš jo vidinę dinamiką, tačiau man, neabejoju, Stellan Skarsgård vaidyba ir scena su dantų plovimu bei cigarete, o taip pat sekso scenos išliks iki pat festivalio pabaigos. Toks šiltas norvegiškas šaltumas.

Ar verta dėl filmo trenktis į kitą miestą? Nemanau. Ar gaila, kad jo Vilniuje daugiau nepamatysim? Net labai.

FESTIVALIO PUSLAPIS:
http://scanorama.lt/

NAUDINGOS NUORODOS:
Naujausias Europos kinas (7 MD)
Živilė Pipinytė: „Scanoramoje“ – vaizdų medžiotojas W. Wendersas (moteris.lt)
Edvinas Pukšta (Veidas.lt) “Scanoramos” nurinktame derliuje yra ir skanėstų, ir nelabai saldžių gardėsių
Kino kritikė G. Arlickaitė: nekreipiu dėmesio į „topus“ (moteris.lt)