Temos Archyvai: Kinas

Namų k/t.: „Is Anybody There?“ (rež.: John Crowley, 2008m.)

Kinas, Namų kino teatras

Vienu sakiniu: Mirtis vaiko akimis.Seno ir jauno tandemas.

Apie: Edward’o tėvai namuose įkūrė senelių namus, kuriuose ne tik visi miršta, bet ir vyksta savotiškas „povandeninių“intrigų kupinas gyvenimas. Kol berniuko tėvai šokinėja aplink švelniai pamišusius senukus, mažasis klausosi slapta įrašytų paskutinių senukų apsidūsėjimų, domisi vaiduokliais, pomirtiniu gyvenimu. Atsiradus vyresniam draugui, jie bando vienas kitą pracheerinti, neleisti nusižudyti ir neužsimiršti pseudo anapusiniame gyvenime.

Kodėl žiūrėti? Mano ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas “Is anybody there?” Trečiasis didžiajame ekrane šio neprasto režisieriaus darbas, kurį siunčiausi su didelėm viltim, kad bus bent jau neprastesnis už itin gerą „Boy A“.

J. Crowley nėra koks tai didis novatorius, jis nesiekia šokiruoti, neužpila įtampa. Bet lengvai ir šiltai, su nepaprastu jautrumu pasakodamas istoriją, paverčia ją atpažįstama… Ir net palieka vietos apmąstymams. Simpatija britui Caine‘ui, kurios motyvacija ir taip, manau, aiški („The Cider House Rules”, “The Quiet American”, “Sleuth”), kitaip tariant, du punktai, teikiantys vilčių.

 

Filmai apie žmones ir daiktus, dizainerius ir dizainą

Kinas, Kultūra (kt.)


Šiandien, lapkričio 26 d., šiemetinėje Europos kultūros sostinėje Vilniuje prasidės keturias dienas truksiantis dokumentinių filmų apie dizainą maratonas. Projekto „Dizaino dokumentika” metu bus siekiama parodyti, kad dizainas nėra vien mada, greiti automobiliai ar namų interjeras. Projekto iniciatoriai žiūrovams pristatys daugiau nei 30 filmų ne tik iš klasikinio pasaulinių ekranų repertuaro.

Į kasdienybę – nauju žvilgsniu
Projektas „Dizaino dokumentika” – viena iš daugialypio projekto „Dizainas miestui” dalių, kuri lapkričio 26-29 d. pakvies žiūrovus į nemokamus dokumentinių filmų apie dizainą seansus. Visi filmai bus rodomi Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centre „Titanikas” (Maironio g. 3, Vilnius).

„Lietuvoje vyrauja gana ribotas požiūris į dizainą. Mes jį suvokiame labai primityviai – geriausiu atveju tai mada, automobiliai ir interjeras. Tačiau retas susimąstome, kiek giliai jis įsismelkęs tiek į kasdienybę, tiek į mąstymą. Galiausiai, koks mūsų santykis su, regis, net nepastebimuose dalykuose persismelkusiu dizainu. Tikimės, kad dokumentikos ciklas privers į buitį pažiūrėti naujai, pažadins protą, smalsą ir sukels klausimų, versiančių mąstyti kitaip”, – teigė projekto „Dizaino dokumentika” kuratorius Arturas Jevdokimovas.
Žiūrovų laukia 31 filmas įvairiausia dizaino tematika.
„Žinoma, atrinkti juos teko iš gerokai didesnio filmų skaičiaus. Pasirinkome tuos filmus, kuriais atskleidžiama, kaip dizainas įaugęs į mūsų kasdienybę, kokia jo galia kasdien naudojamiems daiktams ir mūsų gyvenimo stiliui”, – pasakojo A. Jevdokimovas. Toliau skaityti Filmai apie žmones ir daiktus, dizainerius ir dizainą →

OTAKA: Anime dienos 2009 [Gruodžio 3-9 d., Vilnius].

Kinas,


Antrus metus iš eilės Vilniaus (deja, tik…) kino teatrus šturmuos japonų animacijos (anime) festivalis OTAKA. Prisimenant praeitus metus, eiliniam kinomanui tegaliu rekomenduoti laiku įsigyti bilietus, nes anime gerbėjas, tai ne „Scanoramos” ar „Kino pavasario” gerbėjas, tad bilietų negauti galima ir prieš seansą, ir prieš savaitę. Kaip ir pernai, dauguma filmų ne patys naujausi, bet tuo pačiu akivaizdu, kad festivalis orientuojasi į kokybę ir rodo geriausius žanro filmus. Taip, daugelį jų galima pamatyti DVD, tačiau kino ekrane – reta proga. Šį kartą ir nemažai ankstyvųjų Miyzakio filmų ir porelė nominuotų Venecijos liūtui. Jeigu galit apsieiti be pramogos, drąsiai galit eiti į Jonvabalių kapas („Grave of the Fireflies”), jau vien dėl savišvietos pažiūrėti Miyzakį („Dangaus pilis Laputa”, „Mano kaimynas Totoro”), bet geriausia yra tiesiog permesti akimis filmų aprašymus, trailer’ius ir išsirinkti patiems. Toliau skaityti OTAKA: Anime dienos 2009 [Gruodžio 3-9 d., Vilnius]. →

Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.)

Kinas, Namų kino teatras,

Vienu sakiniu: užprogramuota būti geru.

Apie: būna pasitaiko, jog ir psichologai turi savo didelių problemų, tokių didelių, kad neina nei sau, nei kitiems pasakyti „viskas bus gerai“. Taip nutiko Henry Carter (Kevin Spacey) –sveikai ekcentriškam įžymybių psichiatrui, kuris, priešingai negu jo, taip pat ekcentriški, pacientai, nesistengia nieko pakeisti ir leidžia sau lengvai kristi. Būdai, kuriais gydė kitus, jam dabar pasirodo visiškai neveiksmingi, kai taikomi jam pačiam.

Kodėl žiūrėti? Labai nesmagu taip pradėti sakinį, tačiau, visi žinome, kokie amerikiečiai yra teisuoliški bei dramatiškai didaktiški. Tai va šito čia nėra. Nėra susikoncentruojama į tai, kad gydytojas rūko žolę bei kitaip svaiginasi. Ir tai, kad jis leidžia laiką su savo dileriu ( Jesus – vaid.: Jesse Plemons), čia neatrodo taip pigiai, kaip galėtų, vien dėl meistriškos vaidybos. Vieni charakteriai yra daugiau antiherojai ( pacientai : Holden (vaid.: Robin Williams) – nesąmoningai prašo Toliau skaityti Namų k/t.: „Shrink“(rež.: Jonas Pate, 2009m.) →

Viasat komedijų festivalis (Vilnius, Kaunas, Klaipėda).

Kinas,

Jeigu kam atrodė, kad po „Scanoramos” pagaliau bus galima trumpam išeiti nemokamų kino atostogų, tai tas smarkiai klydo. Lapkričio 27 d. Vilniuje startuoja, o vėliau į Kauną ir Klaipėdą ateina pirmą kartą organizuojamas Viasat komedijų festivalis. Komedija, kaip dažnai miniu, yra slidus (skonio) reikalas, bet vien matęs porą šios programos filmų ir permetęs akimis kitų aprašymus bei trailer’ius, tegaliu konstatuoti, kad bent jau vieną 5 bilietų abonementą įsigyti verta. O ką rinktis iš 8 pilnametražių filmų ir vienos trumpametražių programos – žiūrėkit pagal save.

Atšalusios sielos / Cold Souls [2009]

Rež. Sophie Barthes.
httpv://www.youtube.com/watch?v=SJ2t2vDfM1M
Egzistencinė futuristinė tragikomedija apie sielų kontrabandą.

Geriausiu aktoriumi Karlovy Varų kino festivalyje karūnuotas garsusis Paulas Giamatti vaidina Niujorko teatro aktorių Paulą Giamatti, repetuojantį spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania”. Jis taip įsijaučia į vaidmenį ir susigyvena su nelaimingo personažo vidiniu pasauliu, kad susiduria su rimtais sunkumais sugrįžti į realų gyvenimą ir atsiriboti nuo emocijų. Nelaimingas, viskuo nepatenkintas ir piktas Paulas palaimą atranda laikraštyje atspausdintame paslaptingos firmos skelbime apie stebuklingą paslaugą. Profesorius Flintsteinas jaučiasi neišpasakytai laimingu žmogumi, galėdamas šiuolaikinės technologijos aparatais už simbolinį mokestį ištraukti kliento sielą ir laikinai užkonservuoti ją banke. Paulas Giamatti sutinka išmėginti keistą eksperimentą ir įsisavina išsinuomotą rusų poeto sielą. Bet didžiausios jo problemos prasideda, kai užsimanęs susigrąžinti asmeninę nuosavybę aktorius išgirsta šokiruojančią žinią, kad jo siela kontrabandos būdu buvo išvežta į Rusiją. Nesuprasdamas situacijos absurdiškumo Paulas keliauja ieškoti teisybės į Sankt Peterburgą, kur gyvena jo sielą nelegaliai „pasiskolinusi” ambicinga, graži ir netalentinga muilo operų aktorė.

Prancūzų kilmės režisierė Sophie Barthes kartu su sutuoktiniu ukrainiečių operatorimi Andriju Parekhu sukurė vieną iš originaliausių filmų, kokį jūs pamatysite šiemet. Įkvėpimo šaltiniais jie nurodo psichoterapeutą Carlą Gustavą Jungą, ukrainiečių rašytoją Nikolajų Gogolį, ispanų kino legendą Luisą Bunuelį ir amerikiečių režisierių Woody Alleną. Toliau skaityti Viasat komedijų festivalis (Vilnius, Kaunas, Klaipėda). →

Scanoramos dienoraštis: trečiadienis (lapkričio 11 d.).

Kinas

TREČIADIENIS, lapkričio 11 d.
Šiek tiek trūksta „smarvės” ir motyvacijos rašyti apie prieš pusmetį matytą „Žmogus ant lyno”, bet jeigu ne mano rekomendacija, tai bent „Oskaras” kaip geriausiam dokumentiniam filmui turėtų jus paskatinti įsigyti bilietą (jau pusė bilietų į sekmadieninį seansą Vilniuje išparduota) į jį.

Režisierius Baltasar Kormákur („101 Reikjavikas”) Lietuvoje gerai žinomas, bet, kad vėlyvame 21.30 „Baltųjų naktų vestuvių” seanse trečioje salėje nebus vietų, nesitikėjau. Jeigu susirinkusios publikos emocijos jums yra koks nors rodiklis, tai perduodu, kad filmas buvo priimtas gan šiltai, su dažnai nuvilnijančiomis juoko bangomis. Aš gi būsiu prie filmo skeptikų (ne pesimistų), kurie taip ir neužčiuopė režisieriaus sumanymo. Kalbant apie filmą dažnai minima, kad jis remiasi laisva A. Čechovo „Ivanovo” pjese ir žodis „laisva” čia yra svarbiausias. Prisipažinsiu, neteko susipažinti su kūrinio originalu, bet viso filmo metu persekiojo mintis, kad kažkas pasakojime negerai. Ir iš tiesų, pasirodo Čechovo veikalas yra rimta drama, tragedija, tuo tarpu Baltasar Kormákur akcentuoja juokinimą, humorą. Taip tu nusijuoki vienoje vietoje, šypteli kitoje, bet tai niekaip nepadeda atskleisti pagrindinių herojų tragedijos – kone visa, ką matai, yra tikrosios istorijos, tikrosios dramos balastas. Istorijos „flashbackinimas” prie aiškumo taip pat neprisideda. Įdomiausia, kad šios iškraipytos istorijos paskutinių penkių minučių taip ir nemačiau, tad nežinau ar Čechovo tragedija virto happyend’u ir labai bijau, kad atsakymas gali būti „taip”.

Lapkričio 15 d. 21.15 val. Forum Cinemas Vingis, 12 Salė, Vilnius
Lapkričio 18 d. 21.00 val. Forum Cinemas Kaune, 2 Salė, Kaunas

Žinoma danė Paprika Steen tempia ir ištempia „Aplodismentus”, bet gal nuovargis į festivalio pabaigą daro, gal faktas, jog „Scanoramoje” kasmet būna bent po vieną-du panašaus formato filmus, tačiau „Aplodismentai” man galvoje ilgai neskambės. Paprika Steen herojė vienu metu vaidina geriausią savo rolę teatre ir tuo pačiu bando susitvarkyti gyvenimą, kuriame buvusio alkoholizmo padariniai – nuo motinos atskirti, su tėvu gyvenantys, vaikai. Akivaizdu, kad problemu mūsų herojė turi ir daugiau, ką drebančia kamera su daugybe stambių planų bando nagrinėti režisierius Martin Zandvliet, bet dėl jau minėtų priežasčių, filmas ilgainiui panašėja į aktoriaus „castingą”, nei asmenybės studiją. Trūksta ir charakterio vystymo, ir bent elementarios istorijos. Kita vertus, faktas, jog juosta neprailgsta ir sugeba išlaikyti iki galo. Lengvo psichologizmo, dramos ir geros vaidybos čia yra. Toliau skaityti Scanoramos dienoraštis: trečiadienis (lapkričio 11 d.). →

Namų k/t.: „Disgrace” (rež.: Steve Jacobs, 2008m.).

Kinas, Namų kino teatras,

Vienu sakiniu: keistuolis filmas.

Apie: kur skaičiau, ten rašo, jog pagal to paties pavadinimo knygą apie Pietų Afrikos degradaciją ir moralinį nuosmūkį… Bet aš taip nepasakyčiau… Pasakyčiau, kad viskas daug globaliau.

Taigi. Afrika. Gan pašlemėkiškas dėstytojas paįvairinimui suvedžioja vieną savo studenčių, „romanui“ iškilus į viešumą, kyla mažumėlę skandaliukas, bet kadangi visa situacija jam per daug menka, jog rūpėtų, jis, ciniškai burbtelėjęs kažką žurnalistams, susipakuoja daiktus ir išvažiuoja pas savo dukterį, į jos trobelę kažkur laukymėj. O štai ten vyksta žiaurūs dalykai…

Intriga: ją išprievartauja trys vyrai, ji pastoja, be abejo, vaiką ruošiasi gimdyti, horizonte pasirodo vienas iš prievartautojų, o ji jį vadina irgi vaiku… ir praktiškai susituoktų su juo, jei būtų vyresnis… Čia kuriam žemynui būdingas toks elgesys? Toliau skaityti Namų k/t.: „Disgrace” (rež.: Steve Jacobs, 2008m.). →

Gražina Arlickaitė apie SCANORAMA 2009.

Kinas


Išskirtiniai Europos kultūros sostinės metams skirti renginiai, klasika ir modernybė, šiaurietiškos dimensijos lygmenys, tradicijos ir naujovės – tokios gairės suformavo šių metų „Scanoramos“ programinius pamatus. Trylika naujų ir laiko išbandytų programų padės žiūrovams aprėpti ryškiausias kino naujoves, tradicijų ir inovacijų sąsajas, suvokti šiuolaikinio Europos kino proceso dėmenis.

Norėčiau pasidžiaugti, kad galėsime Jums parodyti ryškių kino asmenybių filmus, ne tik pripažintų ir gyvais klasikais tituluojamų režisierių (Larsas von Trieras, Andrzejus Wajda, Janas Troellis, Kenas Loachas ir kt.) kūrinius, bet ir būsimųjų klasikų juostas. Europos kino forumas „Scanorama“ – tai atradimų festivalis. Ne tik populiarūs ir žinomi filmai, bet ir naujos pavardės, nauji kūriniai, naujos idėjos, nauja stilistika, galimybė atrasti tai, ko neparodys niekas kitas, nes kiekvieno festivalio veidas – tai jo rodomi filmai. Dar nei vienais metais „Scanoramoje“ nebuvo tiek daug naujų filmų iš visos Europos. Toliau skaityti Gražina Arlickaitė apie SCANORAMA 2009. →