Temos Archyvai: Kinas

k/f Nepatogus kinas 2009.

Kinas

Beprotišką spalio mėnesio renginių maratoną Vilniuje užbaigs jau trečią kartą organizuojamas žmogaus teisių filmų festivalis „Nepatogus kinas”. Iš kitų (ypač kino) renginių jis išsiskiria temų aštrumu, aktualumu ir tuo, jog visi seansai nemokami.

Šiemet „Nepatogus kinas” plečia geografiją ir padaręs savo darbą Vilniuje (spalio 22-30 d.), Kaune (lapkričio 4-8 d.) ir Klaipėdoje (lapkričio 5-8 d.) dar keliaus į Panevėžį (lapkričio 11-15 d.), Varėną (lapkričio 11-13 d.), Ukmergę (lapkričio 12-13 d.) ir Šiaulius (lapkričio 18-21 d.).

Pirmą kartą festivalyje bus parodyta „Žalioji programa”. Labai stiprioje programoje yra ką tik k/t JAV pradėti rodyti „Žemės dienos” („Earth Days”) ir „The Age of Stupid” („Kvailumo amžius”). Pastarajam, mačiau, prieš kokį mėnesį savo facebook puslapyje pagyrų negailėjo Antony (iš And The Johnsons), o prieš kažkurią peržiūrą akustinį pasirodymą dovanojo Thom Yorke iš „Radiohead”.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=DZjsJdokC0s

Vienintelio Baltijos šalyse žmogaus teisių kino festivalio programoje 45 pripažinimą pelnę dokumentiniai filmai, suskirstyti į 5 programas. Be jau tradicinėmis tapusių nediskriminavimui, lygioms galimybėms skirtų, pilnametražių ir trumpųjų kino formų programų, šiemet ypač didelis dėmesys skiriamas socialinėms iniciatyvoms ir aktyvizmui. „Pagarba žmogaus teisėms, tarpusavio supratimo stiprinimas yra svarbūs, tačiau pradiniai žingsniai. Socialiniai pokyčiai neatsiranda savaime. Todėl tikimės, kad programos „Ryžtingas žingsnis“ filmai įkvėps žiūrovus imtis pilietiškų iniciatyvų.“ – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

Be filmų peržiūrų numatoma ir papildomų renginių: susitikimai su filmų režisieriais, diskusijos įvairiomis žmogaus teisių temomis universitetuose. Įdomus nusimato vakaras, kuriame dalyvaus režisierius Jean-Gabriel Periot. Jo kūryboje jau eilė trumpametražių socialinių filmų, kurie sukelia neįprastus judesius galvos srityje, vieną jų (apie prancūzes, karo metais turėjusias santykių su vokiečiais), galite rasti/pamatyti „youtube”:
httpvh://www.youtube.com/watch?v=I4OHT0MCdoM
Festivalio organizatoriai – Lietuvos žmogaus teisių centras – siekia suburti žiūrovus, menininkus ir žmogaus teisių specialistus diskusijoms apie žmogaus teises. Aplankyti festivalio taip pat atvyksta ir žinomas žmogaus teisių specialistas, mokslininkas ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto narys profesorius Emmanuel Decaux.

Filmų peržiūros, kaip ir minėjau, yra nemokamos. Viskas, ką jums reikia padaryti, tai ateiti prieš seansą ir pasiimti nemokamą bilietą. Bilietų kiekis ribotas, t.y., kas greitesnis, tas gudresnis. Bilietai dalinami tik į tos dienos seansą ir ne daugiau 2 vnt. vienam žmogui.

Daugiau informacijos apie festivalio programas, vietas, filmus, rodymo laikus, susitikimus su režisieriais rasite oficialiame k/f „Nepatogus kinas” puslapyje www.nepatoguskinas.lt

PROGRAMA (*.doc failuose)
Pasaka / Vilnius
Skalvija / Vilnius
Prancūzų kultūros centras / Vilnius (su aprašymais)

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (spalio 9-18 d.).

Kinas


Labai keista paskutinę akimirką užsiminti apie festivalį, kuriam teko daryti reklamą (lankstukus, plakatus, etc.), tad skubiai primindamas puikiai festivalį nušviečianti pranešimą, dar pasakysiu šį bei tą nuo savęs…

Kiekvieną kartą, kai Lietuvoje vyksta koks festivalis (ypač tai pasakytina apie „Kino pavasarį”), vienas pirmųjų žvilgsnių krenta į dokumentinių filmų programą. Taip, būna ir ten „niekalų”, tačiau skirtingai negu meniniai filmai, dokumentiniai visada kažką duoda – supažindina su tau nepažįstama tikrove. Galbūt kamera ne taip grakščiai juda, galbūt dinamikos veiksme trūksta, tačiau sužinai: taip žmonės gyvena ten, štai, kaip jie elgiasi, kai atsitinka anaip. Lyg iliustruota geografijos, biologijos ar istorijos pamoka… Kartais žmonės dokumentiką įsivaizduoja, kaip nespalvotą, nuotaikomis pilką žanrą, bet nors tokios dokumentikos mums savu laiku įbruko iki kaklo, turi šis žanras ir labai šmaikščių juostų. Kad ir tame pačiame VDFF prieš kelis metus rodyti „Čekų sapnas” ar „Vaidybos įaistrinti”. Ar šiais metais kažkas keičiasi? Toliau skaityti Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (spalio 9-18 d.). →

Namų k/t:“Away we go“ (rež.: Sam Mendes, 2009m.)

Kinas, Namų kino teatras


Vienu sakiniu: švelnus parėjimas nuo plebėjiškai saulėtų vakarų prie šaltesnių su pledukais.

Apie: Keistuoliška (jis savaime keistas ir nelabai normalus, ji kiek nuovokesnė, bet nė už ką nesutinka tekėti, tai irgi kelia klausimą, ar ji gali būti normali (džiaukas), jie neturi „normalių“ namų, išvis, teturi vienas kitą (pfi) ir ne pirmo ( o maždaug antro) šviežumo pora pasišauna susirasti naujus namus ir naują miestą sau ir savo būsimam kūdikiui.

Intriga: Naujausias Sam Mendes darbas (nuoširdžiai tikiu, jog nėra nemačiusiųjų „American beauty“ ir vėliau sekusių „Road to perdition“, „Revoliutionary road“), bet šis filmas visai kitoks, jis „Comedy/Drama“ žanro (šaltinis: imdb.com).

Kodėl žiūrėti? Iš principo prisibijau komedijų, tai yra, jų vengiu, bet šįkart, pakerėta režisieriaus pavardės, nesusilaikiau, ir nenusivyliau. Tiesa, iš pradžių šiek tiek kausto įtarumas: ar tik neteks čia greit išjungti tai (turiu galvoje epizodą, kai jie pietauja su tėvais), bet ilgainiui pasirodo išganinga ironija, blaivaus proto šešėliai, kurie leidžia šiai porai daugiau ar mažiau adekvačiai reaguoti į kitas šeimas : motiną, besityčiojančią iš visų, o ypač iš savo vaikų, šiuolaikinį, sveiką gyvenimo būdą propaguojančią mamulę, kuri bijo vaikiškų vežimėlių, nes jie atitolina vaikus nuo jų tėvų, bet turi naujausio modelio automobilį. Kitaip tariant – paradoksai.

Sam Mendes kūryboje veikia tam tikras socialinis angažavimas, kuris, viena vertus, leidžia pasakyti daugiau, negu kad yra rodoma, bet, antra vertus, dažnai tokie ketinimai balansuoja tarp per įkyrios didaktikos, kuri ima darytis nebeskani. „Away we go“, retsykiais išpuola per tą ribą, bet netampa filmu vaikam apie vaikus, kas yra, žinoma, tik gerai.

Kodėl nežiūrėti? „Away we go“ iš tikrųjų yra miksas tiek skirtingų temų tiek iš dalies skirtingų tų temų interpretacijų, dėl to, sakykim, nukenčia pretenzijos laikyki konkrečiai šį filmą „aukštuoju kinu“. O ir pats žanras to neleistų.

Reziumė: Neblogas, bet bus geresnių.

Rekomendacijos po to : žiūrint „Away we go“, kilo įvairių kino asociacijų, tendencingiau ir rimčiau išpildančių konkrečias temas: „The Savages“ – kam patinka suterštos šeimos vertybės ir sarkazmas – kaip bendravimo forma,
„Into the wild“ – kelionės, muzika, vienatvė, „Juno“ – vaikai, humoras.

httpvhd://www.youtube.com/watch?v=4mpLvUY8TUE

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…

Šių metų Kino šortuose – inovacijos ir eksperimentai.

Kinas


Vilniuje spalio 1-4 d. vyksiantis ir jaunus kūrėjus subursiantis ketvirtasis trumpo metražo filmų festivalis „Vilniaus kino šortai“ tik filmų peržiūromis neapsiribos. Renginyje bus pristatyti ir kino eksperimentai, raginantys ne tik pasyviai stebėti ekraną, bet įsitraukti į filmo tikrovę. Viso renginio metu vyks mokymų ciklas – kūrybinės dirbtuvės „Kinas ir naujosios medijos“, be to žiūrovams bus pasiūlytas interaktyvaus kino performansas „Priežastis ir pasekmė“. Užsiėmimai, organizuojami Tarptautinių kultūros programų centro „MEDIA Desk Lietuva“ ir kino teatro „Skalvija“, vyks jau pažįstamose kino teatro patalpose.

Pirmoji mokymų ciklo dalis „Įvadas į medijų meno studijas“ – teorinė, kurios metu lektorė Dagmara Kase dalyvius pakvies dalintis savo asmenine (kūrybine) patirtimi, patars, kaip vystyti interaktyvius audiovizualinius kūrinius. Dagmara Kase, gyvenanti ne tik Estijoje, tačiau ir kitose Europos šalyse, kuria audiovizualines, interaktyvias ir tekstine informacija grįstas instaliacijas, skaito paskaitas ir pranešimus apie medijų meną. Teorinėms studijoms skirtame seminare bus pasirinktos ir pristatytos svarbiausios medijų kultūros teorijos koncepcijos bei supažindinta su pagrindinėmis medijų meno formomis, įdomiais menininkais ir menininkų grupėmis, jų darbais. Seminaro dalyviai įgis žinių tolesnėms, individualioms multimedijų meno studijoms. Toliau skaityti Šių metų Kino šortuose – inovacijos ir eksperimentai. →

Amerikos fragmentai – šiuolaikinė JAV dokumentika (rugsėjo 22 – spalio 7 d.)

Kinas

Prieš tai, kai Vilniuje driokstels Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, o Lietuvą apvažiuos Žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas”, apšilimui turėsim JAV dokumentikos programą. Gerų filmų yra, tad siūlau susipažinti ir pasižymėti, kur kada reiktų nueiti. Filmai bus rodomi naujame k/t PASAKA.

*

JAV ambasados Vilniuje Amerikos centras ir VŠĮ „Panoptikumas“, kartu su JAV valstybės departamento piliečių mainų tarnybos kultūros programų skyriumi pristato keliaujančią kino programą, sudarytą iš prestižinių šiuolaikinių JAV dokumentinių filmų.

Universitetinės filmų ir video asociacijos (UFVA) kuruojama programa aprėpia įvairius požiūrius į amerikietišką gyvenimą bei vertybes. Drauge su grupe dokumentikos kūrėjų, scenaristų, mokslininkų, profesorių bei kitų šios srities žinovų, UFVA atrinko čia išvardintus filmus iš šimtų peržiūrėtų darbų. Toliau skaityti Amerikos fragmentai – šiuolaikinė JAV dokumentika (rugsėjo 22 – spalio 7 d.) →

Namų k/t: “Transsiberian ” (Rež. Brad Anderson, 2008m.).

Kinas, Namų kino teatras


Vienu sakiniu: Nesunkiai lengvas trileris su mažyčiais lietuvybės prieskoniais.

Apie: Amerikiečių pora, keliaudama traukiniu iš Kinijos į Rusiją, tradiciškai, sulaukia [ne]tikėtų nemalonumų ypač, kai susitinka su kita beveik amerikiečių pora.

Intriga: Larisa Kalpokaitė savo knygoje sakė, kad tai geras filmas.

Kodėl žiūrėti? Esame per mažyčiai, kad pastebėtų pasaulis, bet per dideli, kad nepastebėtume mes patys. Filmas kurtas bendradarbiaujant su Lietuvos kino studija, tad epizodiniai lietuvių pasirodymai kine visada džiugiau paveikia. Iš esmės filmas tokiam vakarui, kai nesinori saldžiausio popso, bet ir ant „valios ugdymo“ tipo filmų taip pat nuotaika neneša. Viskas čia yra gerai : neblogi aktoriai, europiniai kameros rakusai, leidžiantys ilgiau išlaikyti įtampą, mįslė „kas yra kas?“ iki pat filmo galo užkausto prie vaizduoklio. Toliau skaityti Namų k/t: “Transsiberian ” (Rež. Brad Anderson, 2008m.). →

Lietuvos k/t: 9-asis rajonas / District 9 (Rež. Neill Blomkamp) [2009]

Kinas, ,


Kiek pavėluotai užsimenu apie filmą, kuris realiai turi tik vieną minusą – jo pristatymas rinkai toks, kad didžioji dalis rimtų kinomanų jį nurašys net nesusimąstydami, ką prarado.

Vienu sakiniu: Kaip „Grobuonis” nufilmuotas „Blairo raganos” stiliumi, tik su dideliu socialinės kritikos užtaisu.

Apie: 1989 m. virš Johanesburgo (Pietų Afrika) pakimba milžiniškas ateivių laivas. Žmonės tikėjosi agresyvaus puolimo arba toli pažengusių technologijų, tačiau jų lūkesčiai nepasitvirtino. Vietoj to sulaukė pabėgėlių – paskutiniųjų gyvųjų, palikusių gimtąją planetą. Būtybės kurį laiką buvo apgyvendintos laikinuose namuose Pietų Afrikoje, Devintajame rajone, tačiau jų keliami rūpesčiai priverčia perkelti naujuosius žemės gyventojus į naujus plotus (10-ąjį rajoną), toliau nuo Johanesburgo. Perkėlimo operacijos imasi privati karinė kompanija, o jai vadovauja Vikusas van der Merwe. Netikėtai įvykiai pasisuka netikėta linkme, dėl ko Vikusas van der Merwe tampa didžiausiu išdaviku ir ieškomiausiu žmogumi pasaulyje. Toliau skaityti Lietuvos k/t: 9-asis rajonas / District 9 (Rež. Neill Blomkamp) [2009] →

Namų k/t : „Il y a longtemps que je t’aime“ (rež.: Philippe Claudel, 2008m.)

Kinas, Namų kino teatras


Vienu sakiniu : Psichologiškai sunkus išbandymas tikram snobui.

Apie: Po 15metų belangėje Juliette Fontaine, kurią vaidina Kristin Scott Thomas („The English Patient“, „The Horse Whisperer“) apsigyvenus savo jaunesnės sesers šeimoje, pradeda gyventi iš naujo, ieško darbo ir kitaip adaptuojasi.

Intriga: Juliette Fontaine buvo nuteista už savo šešiamečio sūnaus nužudymą.

Kodėl žiūrėti: iš pirmo žvilgsnio apgaulingas pavadinimas ( Liet.: „Aš tave mylėjau taip ilgai“), prancūzai ir Kristin Scott – Thomas, rodos, nuteiktų romantiniam vakarui prie vyno taurės, tačiau,o, bet, pasirodo, tatai tiesiog optinė apgaulė. Nuo pirmos filmo sekundės į akį krenta dokumentiškai realistiški kadrai – galbūt bandymas parodyti, jog situacija įtikėtina bet kam, bet kada, taip pat ir visiškai neromantiška pagrindinė jo herojė – stojiška, atšiauri – kurios neina nei palaikyt, nei nekęst (čia tiem, kas mėgsta susitapatinti su filmo/knygos veikėjais) ir taip sukelia vos ne vidinį konfliktą.

Kontrastas tarp ledinės ledi Juliette ir šiltai šeimyniškos ją supančios, bet jokiu būdu ne jos, ne šeimos, kurie ją palaikė visada, o ne tik dabar, aplinkos tik paaštrina mintyse viso filmo metu besisukantį klausimą – intrigą „kodėl?… Kaip?“

Didelis filmo pliusas, jog ilgainiui viskas atsiskleidžia ne taip, kaip atrodė nuo pat pradžių – charakteriai auga palaipsniui, taip palikdami netikėtumo efektą.

„Socialinėse dokumentikose“ , kur visi labai laikosi, o paskui pratrūksta „staiga“, paprastai visą žiūrėjimą nubraukia pabaiga, bet šiuo atveju, pabaiga padaryta itin preciziškai, neperspaustai, kad pavydėtų ir pats Michael Haneke.

Kodėl nežiūrėti: Emociškai slegia toks šaltumas, neleidžia atsipalaiduot ir žiūrėt filmo, užsidėjus koją ant kojos, dialogai taupūs, bet daug pasakantys, na, o tikro happy end‘o, žinoma, nėra. Jau nekalbant apie lengvą laisvalaikio praleidimą – jo irgi nėra.

Reziumė: vertas dėmesio kino debiutas.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=YSlFhdEQFBs

Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…