Kevin Spacey pastaruosius aktorystės metus skyrė veik vien serialui „House of cards” („Kortų namelis”) ir negalima už tai ant jo pykti. Pyko nebent amerikiečiai, kuriems pagal britišką to paties pavadinimo serialą pristatęs internetinis transliuotojas „Netflix” leido visą sezoną pamatyti vienu ypu – tapus nuo serialo priklausomam trylika valandų prie ekrano gali pareikalauti nemažai jėgų.

Aš priklausomybės neįgavau (greičiausiai dėl neseniai žiūrėto ir, mano manymu, charakteriais stipresnio „Boso”), tačiau negalima teigti, kad „House of cards” yra pilkuma tarp masės. Ne, ši politinės korupcijos prisodrinta drama apie Amerikos politiniame elite besisukiojantį kongresmeną Francį Underwoodą žiba iš tolo ir turi būti įrašyta tarp geriausiųjų pastarojo dešimtmečio serialų. Toliau skaityti [tv series:] HOUSE OF CARDS (2013-2018) →

„Parenthood” („Tėvystė”) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. Gal net žiauriausiai ir ilgiausiai. Priežastis, matyt, yra paprasta – po visokių įmantrių pramoginių, politinių, kriminalinių, skraidančių drakonų ir androidų, kovojančių už savo išgyvenimą, istorijų šis šeimyninis serialas yra tikra atgaiva širdžiai.

„Parenthood” nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Tokią kaip galima artimesnę realybei, kurioje vyksta tai, kas kasdien sukasi aplink mus, eilinius, ne išskirtinius šio pasaulio gyventojus. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius. Todėl tu tiki tuo, ką matai, ne vieną situaciją jau esi išgyvenęs ar joje sukiesi dabar, o tas tikėjimas verčia tave kartu su serialo herojais pergyventi iki ašarų ar juoktis balsu ir džiaugtis už aplankiusią sėkmę. Toliau skaityti [tv series] PARENTHOOD (2010-2015) →

Vienas nuostabiausių „Tilto” momentų yra tas, kai išgirsti Choir of Young Believers „Hollow Talk”. Toliau skaityti [tv series:] BRON / BROEN (2011-2015) →

Keistas, tik septynių dalių mini serialas, kurį laisvai galima spoksoti ir kaip ilgesnį filmą.

„Top of the Lake” prasideda nuo scenos su jaunute mergaite, stovinčia ežere ir akivaizdžiai ketinančia skandintis. Ją išgelbėjus paaiškėja, jog dvylikametė laukiasi. Jos tėvas tuo tarpu aplanko prie ežero konteineriuose apsigyvenusią moterų grupelę, besistengiančią susitvarkyti savo gyvenimus ir atgauti vidinę harmoniją gamtos apsuptyje. O detektyvė Robin, komandiruota į atkampų miestelį, savo gimtinę, imasi narplioti tokį miestelio bei asmeninių paslapčių kamuolį, jog maža nepasirodo. Toliau skaityti TOP OF THE LAKE (rež. Jane Campion, 2013-2017) →

Apie šnipus ir įvairias žvalgybos sektoriaus sritis yra sukurta daugybė serialų, tačiau tik nedaugeliui pavyko priartėti prie tokio kokybės lygio, kokį savo darbu pasiekė prancūzų serialo „Le Bureau des Légendes” („Legendų biuras”) kūrėjai. Jeigu mėgstate „Homeland” ir „The Americans”, tai šitas serialas kaip tik jums ir, mano manymu, dar geresnis už minėtuosius.

Tai išties labai sumaniai, įtaigiai sukurtas serialas apie tarptautinę šnipinėjimo praktiką, apie šaltą, negailestingą slaptą pasaulį, apie Prancūzijos žvalgybos tarnybos (D.G.S.E), amerikiečių CŽV, Izraelio „Mossad” ir britų MI6 kasdienybę, kuri vyksta tai Paryžiuje, tai Alžyre ar Teherane. Žiūrovas giliai panardinamas į pavojingas šnipų džiungles, kuriose visų rūšių plėšrūnai apgaudinėjami ir šaltakraujiškai žudomi, nesvarbu, vyrai ar moterys, o jų vaikai tampa manipuliacinių žaidimų dalimi.

Perspėju, kad serialo pirmosios serijos gali pasirodyti nuobodžiai pilkos, lėtai įsibėgėjančios, bet labai rekomenduoju turėti šiek tiek kantrybės. Šis pradinis nepasitenkinimas kils greičiausia dėl to, kad amerikietiškuose serialuose mes įpratę prie  Toliau skaityti [TV series]: LE BUREAU DES LEGENDES (2015-2017-) →

The Leftovers gali būti būtent tai, kas dar labiau sugniuždys po tokių žiūralų kaip „True Detective” ar „The Killing”, tik čia nereikės įdėmiai sekti jokios kriminalinės fabulos. Šis serialas labiau primena prancūziškąjį „Les Revenants”, kuris kažkodėl žiūrėjosi labai sunkiai (gal dėl to, jog jau buvo matytas to paties pavadinimo 2004-ųjų pilnametražis filmas, katras nors ir be Mogwai garso takelio per pusantros valandos pasakė viską, ką galima buvo ta tema pasakyti).

The Leftovers žiūrėjosi taip pat sunkiai, po kiekvienos serijos strigdavau gerą savaitę dvi. Tik šįkart labiau ne dėl to, jog nesmalsu buvo sužinoti „o kas ten toliau”, veikiau dėl atmosferos, kurią skleidžia kiekviena serija ir visas serialas, po kurių jautiesi lyg gavęs į paširdžius, negalintis giliai kvėpuoti dėl plaukų gumulo gerklėje ir norintis užsitraukti cigaretės dūmą. Žodžiu, žiauriai atmosferinis kūrinys – tokios slogios, depresyvios, beviltiškos atmosferos, kuriai nepasiduoti ne visiems gali pavykti. Toliau skaityti [tv series:] THE LEFTOVERS (2014 – 2017) →