Amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas į mano ir, tikriausiai, į daugelio kitų skaitytojų akiratį pateko su žymiausiu savo romanu „Pasaulis pagal Garpą”, kurio pirmasis leidimas lietuviškai pasirodė dar 1994-aisiais. Vėliau reguliariai išėję kiti, tiek ir senesni, tiek ir patys šviežiausi, Irvingo kūriniai rado savą skaitytoją, nors, priekabiai žiūrint, visi jo kūriniai turi daug tarpusavio panašumų, tad po dviejų trijų romanų autorius darosi nuobodokas ir norisi nuo jo pailsėti. Manasis poilsis truko gerą dešimtmetį, bet net po tiek laiko „Malda už Oveną Minį” su dar viena Naujojo Hampšyro istorija nuo pat pradžių atrodė, kaip jau skaitytų Irvingo kūrinių tęsinys. Panašus jausmas apima skaitant Stepheno Kingo siaubus, kurie siejasi su šiojo Kasl Roku. Ne paslaptis, kad abu minėtieji plunksnos broliai mėgsta savo tekstuose veikėjus-rašytojus, personažų fizinius išskirtinumus ir vienokius ar kitokius neurotinius nukrypimus. Tačiau šįkart man šie du rašytojai visą „Maldą už Oveną Minį” žygiavo greta, nes Irvingo pastarasis romanas neapsieina be geros mistikos dozės, tiesa, Irvingo iracionalumas nėra susijęs su piktomis dvasiomis, o kaip tik – kildinamas iš krikščioniškojo dievo. Toliau skaityti JOHN IRVING „Malda už Oveną Minį” →

Buvo žiema. Tokia šių dienų lietuviška pošiltė žiema, kurioje užsinorėjo ledinio kriminalinio trilerio. Jau nepamenu, kaip į akiratį pateko amerikietės Tess Gerritsen „Ledinis šaltis”, kuris ir atvedė prie „Ricoli ir Ailz” (Rizzoli & Isles) knygų serijos. O kad nebūtų nukritimų iš mėnulio ir knygos herojų biografijų praeities spragų, kaip būna, pavyzdžiui, ne chronologiškai skaitantiems Hario Hūlės serijos knygas, ėmiausi „Ricoli ir Ailz” serijos nuo pirmosios knygos „Chirurgo”. Ir lengvai užkibau.

„Chirurgas” pasitiko kiek įprastu serijinio žudiko, gebančio ypatingai originaliai apdoroti savo aukas, gaudynėmis. Žinoma, šiame literatūriniame amžiuje jau sunku bus nustebinti patyrusį skaitytoją meniškais arterinio kraujo piešiniais ant sienų ir lubų – šio gėrio Gerritsen tekste netrūksta, bet amerikietė turi savų kozirių. Jais gali būti įvardijamos medicininės detalios lavonų skrodimo ir tyrinėjimo scenos. Dažnai atrodo, jog autorė net mėgaujasi jomis ir specialiai nenori praleisti jokio lavono kojų laužymo garso, veido odos lupimo smulkmenų, kaukolės pjovimo pjūklu garsų, smegenų konsistencijos ir vidurių išėmimo kvapo bei dėjimo ant svarstyklių aprašymų. Bet tos Gerritsen pomirtinės autopsijos nėra savitikslės. Visų pirma, autorė žino, apie ką rašo – prieš tai ji įgijo medicinos daktaro laipsnį ir kurį laiką dirbo gydytoja; antra – tai yra pagrindinės serijos herojės, teismo medikės Moros Ailz, kasdienis darbas, tad be detalių tokios profesijos scenų būtų sunku įtikėti kuriamo personažo charakteriu.

Greta Moros koja kojon žengia detektyvė Džeinė Ricoli, kuri bylas narplioja iš kriminalistės perspektyvos. Šios paveikslas kiek paprastesnis ir ne toks ypatingas. Bet šis tandemas pagimdo tokį neįprastai moterišką literatūrinį „CSI. Bostonas”, kurį skaityti malonu ir nenuobodu. Toliau skaityti TESS GERRITSEN Ricoli ir Ailz serija (1-7 knygos) →

Visai laukiau trilogijos paskutiniosios knygos, pavadintos „Budėjimas baigtas” (End of Watch). Net nežiūrint to, kad „Radybos” buvo labai vidutiniškas kūrinys. Vienok Kingo sukurtas Bilo Hodžeso personažas pavergė ir su juo būtų galima keliauti dar ne po vieną detektyvinę istoriją, tačiau siaubo karalius kažkuriuo momentu paleido vadžias, įsiūbuotas vežimas nebegrįžo į reikiamas vėžes, o nuvirsdamas nuo kelio nusitempė ne tik Hodžesą, bet ir patį jo kūrėją.

„Budėjimas baigtas” grįžta prie pono Mersedeso istorijos, kuri baigėsi pamišėlio Hartsfildo galvos skilimu ir vegetavimu ligoninėje. Kaip ir buvo galima nuspėti – blogiukas pabunda iš komos ir aplinkui jį ima dėtis keisti dalykai. Keistumai, susiję su žmonių mirtimis, buvo pradėję pinti intriguojančią detektyvinę fabulą, tačiau (deja) Kingas nebūtų Kingas, jeigu nežengtų toliau ir neįmaišytų paranormalumų (telekinezę, sąmonės perkėlimą, hipnozę ir kt.), nuo kurių kažkokiu būdu trilogijos pirmoje ir antroje knygose sugebėjo atsilaikyti. O blogiausia, kad šitos fantazijos visiškai prasilenkė su sveiku protu ir bet kokiu įtikinamumu. Galėjo į siužetą įpinti ir NSO, ateivių, zombių – efektas būtų toks pats. Galbūt pirminis sumanymas buvo visus keistumus paaiškinti kokiu detektyviniu triuku ar moksline egzotika, tačiau atėjo tas etapas, kai to jau nebepavyko niekaip paaiškinti, tai nusispjovė į logiką ir svaigo dar labiau. Toliau skaityti STEPHEN KING „Budėjimas baigtas” →

Kodėl kone kiekvienas sveikas ir tvirtas berniūkštis, apdovanotas sveika ir tvirta berniūkščio siela, būtinai anksčiau arba vėliau pakvaišta dėl jūros?

Herman Melville

Kai, po trijų mėnesių plaukiojimų, jau įveikęs Herman’o Melville’io žodžių vandenyną, skaičiau apie tai, kad „Mobį Diką” literatai ėmė garbinti tik po autoriaus mirties – po knygos pasirodymo praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai sukakčių, nė kiek nesistebėjau. Šis romanas yra tobulas literatūroje naudojamos sąvokos „monumentalus” pavyzdys, tačiau per gan užtrukusį skaitymo ir dūmojimo po perskaitymo laiką aš likau neapsisprendęs dėl jo galėjimo būti aktualiu šiandieną. Paprastai skaitant kažką, padabintą „klasikos” etikete, nekyla abejonių, jog tai klasiškas kūrinys, nes jis nebojant literatūrinio archajiškumo vis dar net ir šiame virtualybės amžiuje geba užkabinti aktualias, amžinas temas, geba prisikasti prie to pasaulinio prado, kuris nepavaldus jokiems išradimams ir pasaulio dinamikai. O „Mobis Dikas” pastarųjų akcentų stokoja. Taip, negalima nuvertinti Melville’io erudicijos, milžiniškų pastangų, apsiskaitymo ir gebėjimo tai perteikti skaitytojui, gal net indėlio į cetologiją. Negalima nepateikti romano teksto kaip pavyzdinio audinio, kuriame tiek įausta, jog eiliniam, vien raštais besigrožinčiam, bet neturinčiam tikslo iš audinio išskirti atskirus siūlelius, viską pastebėti ir perprasti gali neužtekti kelių gyvenimų. Net tie trys šimtai su viršum išnašų neatveria visų aiškumo kelių, o tik parodo duris, kuriomis galima paskui pranašą Joną žengti į Mobio Diko vidurius. Tarkime, jūsų nuolankusis tarnas atvėrė netinkamas duris ir nužengė netinkamu takeliu, katras buvo perdėm klaidus ir neleidžiąs mėgautis pasivaikščiojimu. O kas sakė, kad knygos skaitymas turi būti briziško malonumo promenada? Gink Dieve, niekas taip man į ausį nešnabždėjo, niekada tokios gyvenimo taisyklės neužrašiau ir tokia nesekiau, kaip kitaip būčiau ėmęs ir juolab pabaigęs tą varginantį plaukiojimą su Izmaeliu. Kaip tik dažnai mėgaujuosi teksto pažinimo saviplaka, gimstančia iš savo amžių pralenkusių raštų kvapo, bet šįkart Temidės svarstyklės man rodė, kad ši banginių medžioklė stokoja nuosaikumo ir saikingumo.

Toliau skaityti HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis” →

 

Lytiniai santykiai niekada niekam neatnešė nieko gera ir reikia laikyti save laimingu, jeigu jie nekenkia. Išmintingas žmogus niekuomet neves ir neturės vaikų. (Epikūras)

Tokiam interneto puslapiui kaip G. tikrai reikėtų turėti daugiau tekstų apie g tašką, nes kitaip galima apvilti netyčia čia apsilankiusius to taško ieškotojus. G taško svarba ir su juo susijęs vienoks ar kitoks orgazmas aktualumo nepraranda ir dar ilgai nepraras. Tai patvirtino ir neseniai praūžusi reklamos kampanija #vilniusgspot ir pasipiktinimai Beatos Tiškevič pardavinėjamais vibratoriais. Taip, esame gilioje lytinio švietimo, kurio pastaruoju metu daugiau jau reikia tėvams, nei vaikams, duobėje. Taip, „už uždarų durų” vykstančiomis temomis lietuviams vis dar sunku kalbėti prie kavos puodelio pietų metu. 

Tą paslaptingąjį intymumo šydą bando praskleisti žurnalistas Jonathanas Margolis knygoje „Intymioji orgazmo istorija”. Tiksliau, jis tinkamai sudėlioja taškus ir akcentus, kurie parodo, kodėl tas šydas iš vis atsirado ir iš kokių prietarų siūlų jis nuaustas.   Toliau skaityti JONATHAN MARGOLIS „Intymioji orgazmo istorija” →

Būtent meldžiantis mane užplūsta didžiausios abejonės dėl Dievo, o žvelgdamas į žvaigždes pajuntu tikėjimo antplūdį.

Pastaraisiais metais jau vis dažniau girdime nuomonę, kad lietuvių skaitytojai neturi kuo labai skųstis – knygų išleidžiama tiek, kad net išrankiausias ras, ką skaityti. Visgi, viena sritis lieka neužpildyta – mokslinės fantastikos. Per metus šito žanro lietuviškus leidinius (ne perleidinius) galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ok, paaugliškajai auditorijai asortimentas pildomas gan sparčiai, tačiau suaugusiems praktiškai nėra iš ko rinktis, tad tenka vėl atsigręžti į seniau, jau amžinatilsio „Eridano” leistą Pasaulinės fantastikos aukso fondą, kuris dar nėra iki dugno išsemtas.

Kanadietis, genialiojo „Mirtino eksperimento” autorius Robert‘as J. Sawyer‘as ir jo romanas „Skaičiuojantis dievas” (orig. Calculating God) 2001-aisiais buvo nominuotas Hugo ir kitokiems mokslinės fantastikos apdovanojimams. Nelaimėjo, bet tai nereiškia, kad romanas silpnas. Iš tiesų jis man labai patiko, buvo tikra atgaiva akims ir sielai po visokių rimtų skaitinių.