Temos Archyvai: Teatras

Festivalis “Sirenos”: mažesnio formato, bet su svarbia žinia.

Į Vilnių teatro gerbėjus vėl kviečia Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis “Sirenos”. Nors šiemet festivalio programa savo apimtimi mažesnė, tačiau jos siunčiama žinia ne mažiau svarbi. „Man atrodo, kad dabar ore sklando teatro kaip laboratorijos, teatro kaip kūrybinės bendruomenės idėja, todėl bandėme sudaryti tokią programą, kuri pristatytų tokį kūrybinį metodą“, – teigia „Sirenų“ meno vadovė Audra Žukaitytė.

Pirmasis žiūrovų susitikimas įvyks su 1986 metais Italijoje įkurto Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro spektakliu „I am America“, sukurtu pagal amerikiečių poeto Alleno Ginsbergo eiles. Kita pažintis su italų šiuolaikiniu teatru – tai „Teatro del Carretto“ ir režisierės Marios Grazios Cipriani „Hamleto“ pastatymas. Paskutiniąją festivalio dieną žiūrovai išvys estų teatro NO99 spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“.

Jerzy Grotowskio ir Thomo Richardso centro trupę pasiūlė pakviesti OKT / Vilniaus miesto teatro meno vadovas režisierius Oskaras Koršunovas, kuris pamatė spektaklį „I am America“ ir buvo juo sužavėtas. Toliau skaityti Festivalis “Sirenos”: mažesnio formato, bet su svarbia žinia. →

Staigmena “Sirenų“ gerbėjams – papildomi bilietai į spektaklį „I am America“

Po daugybės žiūrovų, nespėjusių įsigyti bilietų į spektaklį „I am America“, nusiskundimų ir ilgų derybų su Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos” svečiais iš Italijos „The Workcenter of Jerzy Grotowski and Thomas Richards“ leista padidinti žiūrovų skaičių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, kur spalio 11 dieną 19 val. ir vyks spektaklis. Papildomus bilietus jau galima įsigyti „Tiketoje“. Toliau skaityti Staigmena “Sirenų“ gerbėjams – papildomi bilietai į spektaklį „I am America“ →

Realybė pranokstanti spektaklį arba M. Ivaškevičiaus ir R. Tumino “Mistras”

Krūva išankstinių anonsų, interviu apie pačią pjesę, jos gimimą, veikėjų ir įvykių autentiškumą lydėjo mane į šį spektaklį.  Spektaklio autoriai iš anksto uždėjo akcentus ant „Mistro“ pagrindimo tikrų tikriausiais faktais, tad nusiteikimas ir lūkesčiai pleveno kažkur tarp M. Ivaškevičiaus atkapstytų istorinių peripetijų interpretavimo ir R. Tumino teatrinio mistifikavimo.
Yra tokia teorija, kad kai žmonėms pabosta juos supantis pasaulis, šie pasineria į nuotykių, įkvėpimo paieškas “kitų pasauliuose”- literatūroje, filmuose, muzikoje ar kituose meno kūriniuose. Bet atrodo – tai užburtas ratas. Tie patys kūrėjai įkvėpimo semiasi iš tos pačios mus užknisusios realybės, nuo kurios ką tik bandėm pabėgti. Esu tikra, kad Marius Ivaškevičius taip pat skaito knygas, žiūri filmus, bet savo kūrybai jau nebe pirmą kartą įkvėpimo ir medžiagos semiasi iš visiškai realių nutikimų, iš realių asmenybių. Pjesės “Artimas miestas” pagrindu tapo tikras įvykis, aprašytas Kopenhagos dienraščio kriminalinėse žiniose, apie nužudytą prostitutę, gyvenusią dvigubą gyvenimą. Filmas „Tėve mūsų“ buvo sukurtas remiantis „Austrijos monstro“ J. Fritzlo, 24 metus savo dukteris kalinusio ir prievartavusio vyro, istorija, kuri išlindo į dienos šviesą prieš porą metų ir sukėtė visus vakarinių (negatyvių) žinių klausytojus. Gal kiek mažiau realybės buvo “Madagaskare”, bet pjesės personažai – taip pat visi kažkada tikrovėje egzistavusių asmenybių prototipai, tik gerokai pašaržuoti autoriaus plunksna.

Tikrovė kartais pranoksta didžiausias kūrėjų fantazijas. Baisiausia, kad ji tokia neįtikėtina, jog prieš ją pateikiant žiūrovų verdiktui, reikia iš anksto perspėti „kad visa tai paremta tikrai faktais“. Kad tikrai egzistavo toks mistikas A.Towianskis, padaręs neigiamą įtaką poetui Adomui Mickevičiui. Kad tikrai iš pradžių viskas atrodė lyg beprotybė. Kad tikrai A.Towianskio įtaka buvo milžiniška. Kad savo keistomis idėjomis jis užkariavo ne paprastus lietuvių ar lenkų kaimiečius, o kultūrinį elitą, po Napoleono karų ir kitų sukilimų nusėdusį Paryžiuje. Kad jo idėjomis patikėjusį A.Mickevičių irgi galima suprasti – būtent A.Towianskis kažkaip stebuklingai išgydė poeto žmoną, kuriai gydytojai jokių vilčių jau nebeteikė. Kad būtent tai Mickevičiui galėjo pasirodyti tikras stebuklas. Kad šis mistiškasis poeto gyvenimo tarpsnis ir tapo pjesės “Mistras” autoriaus pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu.

Marius Ivaškevičius gan tiksliai savo pjesei atrinko ne tik įdomiausius faktus apie A. Mickevičiaus ir A.Towianskio bendravimo periodą, bet ir bandė kuo tiksliau atvaizduoti kitus šios pjesės personažus: George Sand, Frédéric Chopin, Honoré de Balzac, spaustuvininką Pierre´u Leroux, žurnalistę Margaret Fuller, A.Mickevičiaus žmoną Celine bei meilužę Ksawera Deybel. Visi šie personažai pjesėje vaizduojami su krisleliu (o kartais labai dideliu krislu) ironijos romantizmo epochai ir tam laikmečiui būdingam manieringumui, o kartu – su esminiais kiekvienos iš šių asmenybių portretų štrichais.

Labai gaila, kad leidykla “Tyto alba” dar nespėjo šios pjesės išleisti knygos pavidalu. Tikrai būtų įdomu pirma susipažinti su pačia pjese, o tik tada eiti žiūrėti režisieriaus R. Tumino interpretacijos. Tiksliau, atvirkščiai: po pjesės ypač rūpi paskaityti tekstą, iš kurio buvo lipdomas sceninis kūrinys. Na, bet turim ką turim ir vertiname tik tai, ką šiandien jau spėjo pateikti šis dramaturgo ir režisieriaus tandemas.

Ivaškevičius rašydamas “Mistrą” prasitarė, kad kurdamas kiekvieną personažą faktiškai „matė“, kas iš madagaskariečių jį galėtų atlikti. Nežinau, ar tas matymas sutapo su Rimo Tumino nuomone, bet pripažinsiu, kad parinkti aktoriai gan patogiai jautėsi savo atliekamuose personažuose.

Stebukladario Mistro, kurį vaidino Ramūnas Cicėnas, „veikimo“ metodai stipriai šaržuoti, o po kiekvieno savo seanso, prašydamas saldainio, tarsi metaforiškai prašosi vis daugiau pasitikėjimo ir palankumo jo skleidžiamai demagogijai. Adomo Mickevičius (Jokūbas Bareikis) paveikslas lyg „nukabintas“ iš literatūros vadovėlių: toks mąslus ir rimtas, o kai tokiu rimtu veidu jis įsitraukia į Mistro sektą, tampa komiškesnis negu pats Mistras.

Nepaprastai įtaigus ir įdomus pasirodė Gabrielės Tuminės įkūnytas rašytojos George Sand paveikslas. Ne tik charakterio savybėmis, bet ir išore, stiliumi, bei santykiu su spaustuvininku-filosofu Pierre´u Leroux (Leonardo Pobedonosovas). Šio dueto parodija kartais net lenkdavo Mickevičiaus ir Mistro sąjungą. Dialogų turinio prasme dažnai buvo net įdomesni.

Apskritai, kalbant apie spektaklį, man įdomiausios vietos buvo tos, kur veiksmas vykdavo George Sand draugijoje, o ne Mickevičiaus namuose. Negaliu sakyti, kad blogai savo vaidmenis atliko Gintarė Latvėnaitė, atlikusi Celinos, Mickevičiaus žmonos, vaidmenį, ar Valda Bičkutė neįtikinamai įkūnijusi guvernantės/meilužės/sektantės personažą, tiesiog tos Mickevičiaus asmeninės/šeimyninės tragedijos scenos buvo pernelyg nuobodžios. Lyg ir brendo kažkoks konfliktas tarp šių moterų, lyg ir vystėsi kažkokie santykiai tarp šeimininko ir guvernantės, bet visa tai neatrodė labai svarbu ar dramatiška, ir tikrai nejuokinga. Vienintelis įdomesnis dialogas Mickevičiaus namuose vyko tarp Celine ir besisvečiuojančio Frédéric Chopin (Mantas Vaitiekūnas). Mantas Vaitiekūnas nusipelno atskiros pagyros už vaidybą.

Labiausiai patikusi per visą spektaklį vieta – kai lietuvių kavinėje “pranašų” dvikovoje susitiko Mistras su Pierre´u Leroux. Man tai viena iš kulminacinių spektaklio scenų. Ne vien dėl to, kad joje pagaliau George Sand pamatė tikrąjį savo numylėtinio veidą, bet labiau dėl to, kad tokiu sarkazmu pasijuokti iš savęs, kaip tai buvo daroma šitame epizode, tikrai ne kiekvienas lietuvis geba. Stebint tuos juokingus, tautiniais rūbais apsirėdžiusius, lietuvaičius, polkos žingsniukais talžančius prancūzo šonus, prisimeni, kokiais epitetais lietuvius išvadino aktorius Melas Gibosnas ir kvatoji, ilgai kvatoji. Tas autoironiškas požiūris į lietuvio identitetą skirtingų istorinių epochų kontekste tampa kone esminiu Mariaus Ivaškevičiaus kūrybos braižu.

Atskirai noriu pagirti pjesės autorių dėl tekstų, nes tokių perliukų gali prisiklausyti, kad leipsti juokais, vienas iš jų: “Viešpatie, tu esi rusas, jei nematai kaip kenčia Lenkija”; arba kai Pierre´u Leroux lietuvių kavinėje pasiūlius paragaut kiaulės ausų, šis atšauna: “Ruošiuosi būti kiaule, o savo ausų juk nevalgysi”. Didžiausia juoko bangą sukėlė prancūzų šviesuomenės šifruotė lietuviškam tostui “Būk sveikas”, Georg Sand jį “išvertė” į “books wake us.”

Spektaklio režisūrą sunku vertinti, kai nežinai ką režisierius pjesei pridėjo, ką atėmė. Bent man didžiausias šio spektaklio trūkumas buvo tame, kad spektaklio finale buvo palikta daug dviprasmybių, o pačioje istorijoje nesijautė pačių autorių pozicijos: ką jie mano apie visą šitą istoriją, kaip jie šiuos įvykius interpretuoja. Tarsi būtų atpasakotos biografijos ir palikti daugtaškiai. Mariui Ivaškevičiui visai tai nebūdinga. Jis, jei net remiasi tam tikra istorija ar realiomis asmenybėmis, kūrinyje visada pateikia savo versiją ar fantaziją, išvadą – kokių aplinkybių dėka galėjo TAIP nutikti. Šį kartą kažkas buvo ne taip. Peržiūrėjus abi spektaklio dalis, aš taip ir nesupratau – tai kuo gi apžavėjo tą mūsų Mickevičių Mistras. Net jei realioje biografijoje rašoma, kad “išgydymu šizofrenija sergančios žmonos”, spektaklyje to “neįskaičiau”. Kaip pirmame veiksme naktiniuota Latvėnaitė lakstė paklaikusi pajuodusiais paakiais, taip labiau “pagerėjusios” aš jos nepamačiau iki pat spektaklio pabaigos. Kad kažką kerinčio būtų papasakojęs Mistras, irgi negirdėjau. Tad, brangieji kūrėjai, kur Jūsų įtaigumas? Tiksliau – kur Jūsų pavaizduoto Mistro įtaigumas? Kur toji paslaptis? Galit dangstytis visokiais “kad buvo toks sumanymas, kad palikot vietos mūsų pačių fantazijai, kad net nenorėjot čia kišti savo interpretacijos” ir pan., bet manęs šie argumentai neveikia. Jei teatro scenoje ta pati istorija pasirodo mažiau įtaigi, negu biografijose aprašyti realūs faktai, tai ką mums davė šis spektaklis?

Bendras mano vertinimas šiam spektakliui nėra blogas. Didesnę dalį apžvalgos visgi dalinausi teigiamais įspūdžiais, bet rakto į šį spektaklį, deja, neatradau (klausimas ar pats R.Tuminas jį rado..?) Galiu girti atskiras spektaklio dalis, dialogų tekstus, aktorių vaidybą, kostiumus, bet visumos – kol kas ne. Gal kažką daugiau suprasiu, kai perskaitysiu pjesę, bet kol kas Tumino interpretacija man paliko daugiau klausimų negu davė atsakymų.

Foto: Martyno Siruso/adfoto.lt

Teatriniai pasivaikščiojimai tarp Atėnų, Vilniaus ir Helsinkio

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų teatruose bei festivaliuose – naujas Cezario Graužinio spektaklis „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją. C.Graužinį kalbina Kristina Savickienė.
Tekstas iš MiestoIQ.lt


Esate trijų miestų gyventojas. Žiemojate Atėnuose, vasarojate Helsinkyje, taip pat būnate Vilniuje. Koks jūsų santykis su kiekvienu iš šių miestų?

Esu vieno miesto – Vilniaus gyventojas, dažnai išvykstantis į kitus miestus. Man Vilnius visais atžvilgiais puikus miestas. Ir būtų tiesiog tobulas, jeigu būtų prie jūros.
Helsinkyje turiu keletą senų mielų draugų, su kuriais sieja kūrybiniai interesai. Todėl kartais grįžtu į tą miestą, kuriame apsistojus ilgesniam laikui iškyla didelė rizika pradėti nemylėti gyvenimo. Arba tapt filosofu. Tarp kitko, būnant Helsinkyje, aplanko šviesios ir džiugios meninės idėjos. Galbūt iš poreikio pasipriešinti aplinkai.
Visai kas kita – Atėnai. Kiekvienas sugrįžimas į Atėnus – lyg pabėgimas iš mums įprasto racionalaus absurdo pasaulio į gaivios anarchijos zoną. Toliau skaityti Teatriniai pasivaikščiojimai tarp Atėnų, Vilniaus ir Helsinkio →

Tarptautinis modernaus šokio festivalis (Rugsėjo 18-26 d.)

Jubiliejinis 20-asis Tarptautinis modernaus šokio festivalis šiais metais žada naują ir įdomią šiuolaikinio šokio programą. Rugsėjo 18-26 dienomis Vilniuje ir Kaune vyksiantis festivalis kasmet sukviečia ne tik žymiausias šiuolaikinio šokio trupes iš viso pasaulio, bet ir naujus scenos atradimus.

Tradiciškai didžioji dalis pasirodymų bus parodyta Kaune, tačiau pirmoji festivalio premjera įvyks Vilniuje, Menų spaustuvėje, Rugsėjo 18 d. Čia bus pristatytas bendras Ispanijos teatrų Manantiales, Tranvia bei Kauno Auros šokio teatro tarpdisciplininis projektas „Atvirų akių panoramos“. Įdomu tai, kad spektaklio kūrėjai neįsivaizduoja savo pasirodymų be politinio diskurso. Šį kartą spektaklį įtakojo Federico García Lorca ir Jono Meko kūryba bei gyvenimo istorijos. Čia kūno, muzikine ir vaizduojamojo meno kalbomis bus kalbama apie kapitalizmą ir vartotojišką kultūrą.

Festivalyje šių metų premjerą rodys puikiai šokio scenoje žinomas vokiečių kilmės choreografas Johannes Wieland, šiuo metu dirbantis Niujorke. Jo trupės ir Kaselio valstybinio teatro spektakliui „Partrenktas žvėris“ muziką kūrė kritikų išgirtas eksperimentalistas Ben Frost iš Islandijos. Spektaklyje parodoma siurreali situacija, kuomet du žmonės paliekami ant lėktuvo pakilimo tako, jiems tenka stebėti besiskleidžiantį gyvenimo chaosą. Toliau skaityti Tarptautinis modernaus šokio festivalis (Rugsėjo 18-26 d.) →

Teatras, užrašytas natomis: pasikalbėjimas su aktoriumi Vytautu Leistrumu

Aktorius Vytautas Leistrumas puikiai žinomas tiek teatro „Atviras ratas“, tiek Keistuolių teatro žiūrovams ir gerbėjams. Žinomas jis ir tiems, kurie labiau domisi muzika negu teatru. Tačiau žinoti ir pažinti – du skirtingi dalykai, tad siūlome susipažinti – aktorius, muzikantas, dainininkas, kompozitorius ir geros dūšios žmogus – Vytautas Leistrumas.
Apie muziką, gyvenimą teatre ir ne tik šnekučiuojamės baigiantis dar vienam kūrybiniam teatro sezonui. Apie gyvenimo esmes ir prasmes kalbamės paprastai, su šypsenomis ir juokais.

Esame pažįstami nuo 2006 metų – tą rudenį su kolegomis įkūrėte savo teatrą, pirmąją ir vienintelę Lietuvoje teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Toliau skaityti Teatras, užrašytas natomis: pasikalbėjimas su aktoriumi Vytautu Leistrumu →

Debiutų festivalis „Tylos!“ ir Menų spaustuvės programa „Debiutai“ pristato: „LAIMINGI”

Kauno valstybinio dramos teatro spektaklio „Laimingi“ jau kuris laikas laukiau Vilniuje, netgi buvau pasiruošusi dėl jo nušokti ir iki Kauno. Pasirodo Kaune šis spektaklis irgi nestokoja populiarumo. Bilietų platinimo svetainėse, ties spektaklio „Laimingi” eilute, jau kurį mėnesį nesikeičia užrašas „išparduota”. Tokį populiarumą Kauno valstybiniame dramos teatre pelnė tik R.Kazlo spektaklis „Palata”.

Spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliekanti Toma Vaškevičiūtė, už šį vaidmenį šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia aktorė. Teatro kritikai tvirtina, kad „Laimingi” tiesiog gundo iškilmingai paskelbti, kad Artūras Areima – talentingiausias ir perspektyviausias iš savo kartos režisierių.” [Andrius Jevsejevas, Kultūros barai, 2010 Nr.1].

Spektaklis „LAIMINGI”

Dviejų dalių spektaklis pagal F. von Schillerio „Klastą ir meilę“
Režisierius: Artūras Areima
Scenografė ir kostiumų dailininkė: Kotryna Daujotaitė
Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Kauno valstybinis dramos teatras
Vaidina: Tomas Rinkūnas, Toma Vaškevičiūtė, Egidijus Stancikas, Daiva Stubraitė, Ričardas Vitkaitis, Henrikas Savickis, Daiva Rudokaitė, Kęstutis Povilaitis, Vilija Grigaitytė Toliau skaityti Debiutų festivalis „Tylos!“ ir Menų spaustuvės programa „Debiutai“ pristato: „LAIMINGI” →

Teatro sezono pabaiga atneša naują pradžią

Birželis dar visai neseniai tapo teisėtu teatro sezono pabaigos mėnesiu – daugelis teatrų vis dar linkę paskutinius sezono spektaklius pristatyti gegužę. Tačiau birželis Menų spaustuvėje šiemet atsisveikindamas su sezonu dovanoja ir gražią pradžią, tarsi įvadą į rudens sezoną ir kartu – scenos naujokų krikštą. Iki birželio 22 dienos Menų spaustuvėje bus galima aplankyti spektaklius, premjeras, eskizus – ir tai bet kokiu oru, nepaisant perkūnijos, kaitros ar padidėjusio slėgio.

Visą šią savaitę Menų spaustuvėje šurmuliuoja debiutų festivalis „Tylos!“, kuriame savo darbus pristato šiemet bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją bebaigianti „Trupė liūdi“ ir Rimo Tumino studentas, magistro pakopos režisūros studijas baigiantis Artūras Areima. Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio kurso studentai, susibūrę į „Trupę Liūdi“ diplominių darbų programoje parodys šešis spektaklius – „Išvažiuoju“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę (1 d.), Eugene Ionesco „Plikagalvę dainininkę“ (2 d.), Mindaugo Valiuko „Trintuką“ (4 d.), poezijos spektaklį „Kokia čia teisybė?“ (3 d.), spektaklį jaunimui „Baltoji stirna“ (5 d.) bei grupės „Liūdni slibinai“ koncertą (4 d.). Artūras Areima atveža Kauno valstybiniame dramos teatre sukurtą spektaklį „Laimingi“ (8 d.), kuris pagrindinį vaidmenį sukūrusiai aktorei Tomai Vaškevičiūtei šiemet atnešė „Auksinį scenos kryžių“. Toliau skaityti Teatro sezono pabaiga atneša naują pradžią →