Neseniai Lietuvoje viešėjęs Dickas Idmanas – vienas garsiausių Suomijos aktorių, per 34 metus trunkančią karjerą sukūręs daugybę vaidmenų teatre ir kine, režisavęs nemažai spektaklių ir su meile dėstantis Suomijos teatro akademijoje. Nenustygstantis vietoje, žibančiomis akimis aktorius gali vaizdžiai papasakoti ir apie tris teatrus, kuriuos įkūrė drauge su bendraminčiais, ir apie gyvenimo aistrą – teatrą vaikams, ir apie darbą su lietuvių režisieriumi Cezariu Graužiniu, kurį pats atsikvietė į Suomiją prieš dešimt metų. Veržlumu ir jaunyste spinduliuojantis menininkas sakosi esąs labai senamadiškas ir kukliai priduria, kad būtent todėl jo, kaip menininko, pozicija – be jokių kompromisų.
Kada savo gyvenime atradote teatrą?
Tai buvo ankstyvoje vaikystėje – mano šviesios atminties tėtis buvo aktorius, o aš, galima sakyti, augau scenoje. To meto senamadiškame Suomijos teatre aktoriai naudodavo labai daug grimo, todėl mano atmintyje tie scenos žmonės įstrigo kaip išsipaišę keistuoliai. Prisimenu, kad pats nusprendžiau tapti aktoriumi labai anksti – kai man buvo 14. Nors dažniausiai paaugliai maištauja prieš teatrą ir tik vėliau jį iš naujo atranda, man taip nebuvo. Aš niekam nesakiau, kad stosiu į teatro mokyklą, ir tik tada, kai priėmė, visiems pranešiau.
Dabar pats turiu tris sūnus – du iš jų aktoriai, o trečiasis – scenografas. Mano žmona irgi aktorė. Todėl visada pabrėžiu, kad namuose mes kalbame tik apie merginas ir futbolą.
O jūsų sūnus irgi teatras patraukė anksti?
Ne, buvo etapai, kai jie teatro nemėgo. Kai pirmasis stojo į Teatro akademiją 2001 m., dirbau joje ir buvau tarybos pirmininkas. Nusprendžiau, kad bus teisinga palikti akademiją.Taip ir padariau. Antrasis sūnus baigė pernai, ir tai man atvėrė duris grįžti į akademiją.
Ar Suomijoje to reikalauja įstatymas?
Ne, tokio įstatymo nėra. Tokį sprendimą padiktavo mano paties etika. Be to, tuo metu aš labai norėjau grįžti į sceną, vėl vaidinti. Tad sprendimas buvo lengvas.
O kol dėstėte akademijoje, neturėjote galimybių vaidinti?
Ateidamas dirbti į akademiją, aš pasakiau sau, kad nuo šiol dirbsiu kitų labui. Todėl į sceną pats tuo metu stengiausi nelipti.
O kaip bus dabar, antrajam sūnui baigus akademiją? Vėl atsižadėsite scenos?
Praeitų metų gruodį išėjau iš „Viirus” teatro, kuriame dirbau iki tol. Ir nuo sausio pirmosios vėl dirbu akademijoje.
O kaip aktorystė?
Neplanuoju jai skirti daug laiko. Spektaklis „Pabaik kaip Bekhamas”, su kuriuo šiuo metu esu Lietuvoje, yra tik išimtis. Iš pat pradžių kurdami šį spektaklį su Cezariu galvojome apie festivalių ir užsienio šalių auditoriją, todėl spektaklis – anglų kalba. Manau, jei kelis kartus per metus šį spektaklį išvežtume į užsienį, to tikrai pakaktų, ir galėčiau tai suderinti su dėstymu. Penkerius metus tikrai ketinu atsidėti rimtam darbui akademijoje, o siūlymų filmuotis kine ar vaidinti teatre planuoju atsisakyti.
Kodėl jūsų nuostata šiuo klausimu tokia kategoriška?
Kaip dėstytojas, kaip pedagogas jaučiu atsakomybę už savo studentus. Galbūt galima derinti abi veiklas, bet, mano asmenine nuomone, geriausiai yra visiškai atsidėti darbui, kurį pasirenki.
Ko gero, Suomijoje, panašiai kaip Lietuvoje, nedažnas aktorius gali sau leisti atsiduoti tik vienai, mėgiamiausiai veiklai?
Aš dar mokydamasis sau pasakiau, kad studijuoju aktorystės meną ne tam, kad paskui naudočiau jį reklamuodamas kokias nors prekes. Tai mano asmeninė nuostata. Be abejo, dauguma aktorių tai daro. Aš taip pat kartais filmuojuosi kine, kartais – ir televizijoje, bet, žinoma, mano padėtis man leidžia rinktis. Kai baigiau studijas 1977 m., visiems aktoriams buvo tik vienas kelias – įsidarbinti teatre. Kiekvienas teatras tada turėjo savo trupę, ir jei į ją patekdavai, turėdavai darbą iki gyvenimo galo. Tačiau viskas pasikeitė. Tuomet sutartys su aktoriais būdavo dvejiems metams, bet jos būdavo nuolat pratęsiamos. Jei tuo metu kas nors save vadindavo „laisvai samdomu”, tai paprasčiausiai reiškė, kad jis – bedarbis. O dabar Suomijoje nuolatinės teatrų trupės yra labai mažos, o laisvai samdomi aktoriai sudaro didelę kiekvieno pastatymo dalį. Jie gali pasirašyti sutartį vienam spektakliui arba terminuotą – pusmečiui, metams ar panašiai.
Žinoma, tokia struktūra suteikia daugiau laisvės aktoriams plėsti savo veiklą – jie ne tik vaidina, bet ir dėsto, filmuojasi TV laidose, kine. Tik iš kino aktorius Suomijoje negali išgyventi, nes filmų pas mus nėra statoma daug. O akademija pas mus vis dar ruošia aktorius teatrui.
Ar Suomijoje daugėja teatro aktorių, dirbančių televizijoje?
Ne, nepasakyčiau. Žinoma, televizija sudaro didelę dalį pramogų rinkos, ir visada joje darbuojasi nemažai aktorių – serialuose, laidose. Tačiau nemanau, kad tas skaičius didėja. Mano jaunystės laikais populiarus buvo televizijos teatras ir radijo teatras, tačiau dabar tai jau seniena. O dėl televizijos – yra toks suomiškas pasakymas „žinomas iš televizijos”, bet tai visai ne komplimentas. Nes televizija gamina daug šlamšto.
Kaip manote, ar sprendimas eiti į televiziją labiau susijęs su finansine menininko padėtimi, ar su jo vertybėmis?
Manau, kad suomių aktoriai neretai yra išlepinti, nes mes turime darbo. Galbūt kitose šalyse finansinė pusė yra svarbesnė. O Suomijoje, sakyčiau, tai yra asmeninis sprendimas. Televizija nemoka labai didelių honorarų. Filmuose vaidindami aktoriai tikrai neblogai uždirba, tačiau filmų nedaug. Ko gero, šie sprendimai priklauso nuo to, kaip pats aktorius formuluoja, kas jam yra vaidyba. Šiuo klausimu aš esu labai senamadiškas. Man šešiasdešimt metų ir man rūpi rimti dalykai.
Būtent dėl to man buvo labai įdomu dirbti su Cezariu. Vaidinau septyniuose jo spektakliuose. Ir po kiekvieno pastatymo vėl imdavau laukti naujo. Suomijos teatro psichologinis realizmas man buvo įkyrėjęs iki kaklo. O Cezaris visai kitaip jautė ir matė teatrą.
Ar lengvai priėmėte kitaip mąstantį, jaunesnį režisierių, kuris atkeliavo kažkur iš Lietuvos kurti teatro suomiams?
Žinote, viskas prasidėjo 1998 m., kai dirbau akademijoje ir mes su studentais važiavome į studentų festivalį Malmėje, Švedijoje. Ten pamačiau Cezario spektaklį, sukurtą su Malmės aukštosios teatro mokyklos studentais. Tai buvo Brechto „Būgnai naktį”. Spektaklis man paliko didžiulį įspūdį. Kaip vėliau juokaudavome su Cezariu, neiškenčiau net iki spektaklio pabaigos – puoliau ieškoti Cezario ir iš karto pasiūliau jam atvykti į Suomiją. Su mūsų akademijos studentais jis po poros metų pastatė Kafkos „Procesą”. Tai buvo mūsų pirmasis kontaktas. Prabėgus dar dvejiems metams, suvaidinau ir pats jo spektaklyje – „Makbete”, kurį sukūrėme kaip nepriklausomą projektą Farerų salose.
O dėl Cezario amžiaus… Visą laiką buvau supamas jaunesnių žmonių, todėl manęs tai neglumino. Paskui, kai Cezaris ėmė dirbti „Viirus” teatre, buvo nuostabus kūrybinis etapas, kai sukūrėme du mano širdžiai labai mielus spektaklius – „No Return” ir „Kaligula”. Dabar yra ir „Beckhamas”.
O kokie buvo pirmieji darbo su Cezariu įspūdžiai?
Kai pradėjome dirbti, Cezaris vis dar buvo labai rusiškos mokyklos atstovas, naudojo aktorius kaip kareivius savo meninėje armijoje. Jis buvo nepalenkiamas, bet tuo pačiu labai įdomus – su juo dirbti buvo didelis iššūkis. Pats Cezaris pripažįsta, kad darbas Suomijoje jam padarė didelę įtaką, nes „Viirus” teatras yra pats demokratiškiausias Suomijos teatras, kur kiekvienas gali pasakyti savo nuomonę apie viską.
Be abejo, per dešimt metų mūsų bendro darbo dėsniai labai pasikeitė. Mes tapome draugais, galime eiti vis giliau ir giliau, dirbti kartu pasidarė lengviau, nors mėgaujamės vienas kitam mesdami iššūkius.
Žinote, mes Suomijoje neturime daug gerų režisierių su didelėmis ambicijomis. Režisierius yra daugiau komandos lyderis. O su Cezariu buvo kitaip. Galėjome juo visiškai pasitikėti, nes žinojome, kad net priėję akligatvį, sulauksime iš jo nuostabaus sprendimo. Jo naujų idėjų galerija, vaizduotės talpyklė išties yra bekraštė.
Tai Cezario vadovaujamas kūrybinis procesas buvo abipusiai įdomus ir naudingas?
O taip! Nors svarbiausia yra tai, kad spektaklio kūryba yra rimtas dalykas, net jei tai atrodo kaip žaidimas, net jei kurdami žaidžiame. Man, kaip aktoriui, geriausi mokytojai yra vaikai ir gyvūnai. Nes jie nesididžiuoja intelektu, jų išraiška yra gana primityvi, ir jie turi pozityvų ego.
Darbas vaikų teatre – tai dar viena jūsų aistra?
Dar savo karjeros pradžioje supratau, kad darbas su vaikų auditorija yra labai sunkus, varginantis, bet jis man duoda labai daug. Jau tada sau pasakiau, kad niekada nenustosiu kūręs vaikams. Man patinka žaisti su vaikais, bendrauti su jais – tikiuosi, suprasite mane teisingai – primityviomis formomis. Visą praeitą rudenį važinėjau po Suomijos darželius, vaidindamas spektaklius vaikams. Neretai tekdavo keltis 4 val. ryto, vienam tamsoje dardėti kelias valandas į kokį kaimelį, paskui ruošti spektakliui sceną ir rekvizitą, lėles.
Kodėl tai darėte vienas?
Man patinka dirbti su vaikais vienam. Be abejo, esu kūręs, režisavęs ir spektaklius vaikams su kitais aktoriais. Tačiau savęs režisieriumi nelaikau. Esu tik kartais parežisuojantis aktorius. Kai su vaikais esu vienas, galiu jaustis lygiavertis. Kai esame keliese, tarpusavy viską aptarinėjame, sprendžiame. O kai esu vienas, atsisėdu per pietus prie kokio penkiamečio, mes kartu valgome mėsos kukulius ir sprendžiame rimtus klausimus. Tai mane labai praturtina.
Ar jūsų įsteigtas plaukiojantis „Archipelago” teatras taip pat skirtas vaikams?
„Archipelago” teatras veikia tik vasarą – mes keliaujame po Suomijos salas ir rodome spektaklius. Visiems, ne tik vaikams. „Archipelagas” veikia nuo 1969 m. – įsteigėme jį kartu su kolegomis, o pastarąjį dešimtmetį bendradarbiaujame su teatro akademija – baigę antrą kursą studentai veža savo spektaklius į gastroles salose. Per mėnesį jie parodo apie 20 spektaklių, kiekvieną vis kitoje saloje. Tai nelengva, bet gera mokykla pradedantiems aktoriams. Daugiausiai vaidiname ne teatruose, o mažuose kultūros centriukuose.
Viename pokalbyje minėjote, kad bėgant laikui didėja atotrūkis tarp jūsų asmeninio teatro suvokimo ir to, ką tikisi išvysti žiūrovas. Kitaip tariant, publika vis mažiau nori analizuoti rimtas temas teatre, jiems užtenka paviršutiniškos pramogos, o jums norisi gylio.
Taip, tą atotrūkį bandau visaip mažinti. Tačiau kiekvienas spektaklis turi būti įdomus nors vienam auditorijos sluoksniui, nes kitaip neverta jį kurti. Jei publika labai konservatyvi , turi prie jos derintis, bet tuo pačiu norisi džiaugtis ir savo darbu, daryti kuo geriau. Aš manau, kad net jei 90 procentų repertuaro yra pramoginio turinio, 10 procentų teatro produkcijos turi būti atsvara tam. Ir aš, kaip aktorius, kuriu tuos 10 procentų. Ir tikiuosi, kad tai nepasikeis.
Tačiau šiuo metu vėl atsiduosite dėstymui. Ar nebuvo gaila palikti „Viirus” teatrą, kurį įsteigėte drauge su bendraminčiais?
„Viirus” įkūrėme 1987 m.. Norėjome sukurti teatrą, kuriame jaunimas kurtų jaunimui. Aš pats jau tada nebuvau jaunas, todėl stengiausi būti šalia ir pagelbėti jaunimui savo patirtimi. „Viirus” aktoriumi tapau tik 2007 m., tuo pat metu, kai prie mūsų prisijungė Cezaris. Vos įsikūrę, buvome labai įvertinti – valstybė skyrė ilgalaikę paramą šiam teatrui, kuriančiam švediškai kalbančiai auditorijai. Tai buvo neįtikėtina, tiesiog stebuklas, nes tokia parama skiriama labai retai.
Tačiau prieš keletą metų visi kartu nusprendėme, kad laikas atiduoti teatrą jaunajai kartai. Turėjome išsikelti iš senų patalpų, ilgai ieškojome naujų, jas remontavome ir štai, dabar, „Viirus” jau vėl veikia, tik jo trupė – visai nauja, jauni aktoriai, kurie vėl kurs jaunimui. Mes vadiname tai „Viirus – antrąja karta”. Manau, nusprendėme teisingai. Beje, neplanuotai nutiko, kad naujojoje trupėje vaidina ir mano sūnus.
2005 m. buvote apdovanotas prestižine nacionaline premija – už „bekompromisę menininko poziciją”. Kokia yra jūsų pozicija, nepasiduodanti kompromisams?
Kai buvau studentas, visoje Europoje pūtė kairuoliški politiniai vėjai, tad ir aš esu tų vėjų vaikas. Dabartis mus pastato prieš naujovišką buržuazinę visuomenę, o aš ginu savo senuosius įsitikinimus. Tarkime, jei pasirašau kontraktą su kokiu nors dideliu teatru, iš karto įtraukiu punktą: atsisakau vaidinti miuzikluose.
Ko dar atsisakote?
Reklamų. Televizijos laidų, kurios yra grynai pramoginės. Aš ne juokdarys. Bet aš neatsisakau dirbti teatro administracijoje, dėstyti. Ir būdamas scenoje labai mėgstu humorą. Tik niekada nepritariu buvimui scenoje, jei to tikslas – pademonstruoti aktorinį meistriškumą. Tarkime, aš labai ilgai priešinausi Cezario idėjai statyti monospektaklį, nes neretai monospektakliai virsta aktorinių gebėjimų demonstracija. Pradinė spektaklio mintis buvo atskleisti visos Beckhamų šeimos gyvenimą, kuriame aš būčiau įkūnijęs Viktoriją. Bet dėl įvairių aplinkybių liko du pasirinkimai: monospektaklis arba nieko. Paaiškinau Cezariui, kad manęs visai nedomina one-man-show (angl. vieno žmogaus pasirodymas). Bet jis mane įkalbėjo. Ir dabar aš džiaugiuosi, kad spektaklis gimė, nes jaučiu, kad pasakoju istoriją, kuri man pačiam yra labai svarbi.
Ar tiesa, kad sukėlėte skandalą Helsinkyje, atėjęs atsiimti apdovanojimo su raudona klouno nosimi?
Ne, ne, tai nebuvo skandalas. Tiesiog situacijose, kurios atrodo labai rimtos ir oficialios, noriu pabrėžti, kad esu viso labo tik menininkas. Tą nosį naudojau ne kartą savo gyvenime, itin rimtomis progomis. O tąkart, užsidėjęs nosį, gražiai padėkojau už premiją, visai neketinau kelti skandalo ar iš ko nors tyčiotis. Žinoma, dažniausiai žmonės nesideda raudonų nosių atsiimdami premijas, bet man tai buvo tiesiog smagus reikalas, ir nemanau, kad tai galėjo ką nors užgauti. Perfrazuojant Shakespeare´o „Makbetą”, esu kaip tas komediantas, „kurs jam skirtą laiką papostringauja scenoj, pasimaivo, išeina ir nutyla amžinai”. Manau, kad ta nosis pabrėžia mano esmę ir … kuklumą.
Kalbėjosi Kristina Savickienė
Pirmiausia, matyt, reiktų prisipažinti, kad nors ir esu gan reta „Keistuolių teatro“ lankytoja, vis tiek manau , kad šis teatras yra šaunus. Tai yra, bene, vienintelis teatras, kurį myli visi: nuo pačių mažiausių „Geltonų plytų kelio“ gerbėjų, bohemai prijaučiančių paauglių iki mūsų tėvų, kurie su didele nostalgija prasuka vis iš naujo „Brėmeno muzikantų“ takelį. Manau, didžiausia „Keistuolių teatro“ paslaptis glūdi tame, jog jie stato gražius, muzikalius, žaismingus spektaklius, neapkrauna žiūrovo intelektualiomis sapalionėmis, nepriverčia pasinerti į psichoanalizes ir kitą kontempliacinį šlamštą. Į „Keistuolių teatrą“ žmonės traukia atsipalaiduoti, pramogauti, pasikelti nuotaiką, todėl jis toks patrauklus ir mylimas publikos, todėl jis jau daugiau nei trisdešimt metų nenuvilia savo ištikimų žiūrovų.
Laisvasis universitetas (LUNI) ir OKT/Vilniaus miesto teatras kviečia į atvirą diskusiją „Ar homoseksualumo temoms reikalinga rampų šviesa?”. Sausio 30 dieną 17 val. OKT Repeticijų salėje (Ašmenos g. 8) vyksiančiame pokalbyje švedų režisierė, dramaturgė AnnaLina Hertzberg ir švedų aktorius Christofferis Svenssonas pristatys švedų spektaklių homoseksualumo tema retrospektyvą ir kartu su lietuvių dramaturge Gabriele Labanauskaite pasiūlys diskusiją, ar reikalingos homoseksualumo temos Lietuvos teatro scenai.
Mano pažintis su jaunu režisieriumi Artūru Areima prasidėjo prieš porą metų toje pačioje „Menų spaustuvėje“, stebint Michalo Walczako „Kelionė į kambario vidų” pastatymą. Jau tada buvo pastebima, kad Areima nesistengia eiti lengviausiu keliu. Pasirinkęs gan neteatrišką pjesę, jis padaro kažką manieringą, o kartu stebuklingą. Nesukuria šedevrą, bet sukuria teatrą, kokio šiandien dažnai pasigendi repertuaruose. Tad nusprendžiau R.Tumino auklėtinio, A.Areimos, iš savo akiračio artimiausiu metu nepaleisti.
Lapkričio 16 ir 25 dienomis Lietuvos rusų dramos teatras kviečia į neeilinę premjerą – spektaklį „Pas pažįstamus…“ A. Čechovo apsakymų motyvais pristato Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antro kurso studentai. Ankstyvas jaunųjų aktorių debiutas profesionalioje scenoje netruko būti pastebėtas – Jono Vaitkaus auklėtiniai yra pakviesti pradėti šeštąjį tarptautinį Sankt Peterburgo festivalį „Meistro mokiniai“.
Kol nespėjo nublankti įspūdžiai po aplankyto „cezario grupės” naujojo spektaklio, skubu jais dalintis. Nes žinau, kad prasidėjus spalį eiliai pačių įvairiausių festivalių, smulkesni spektakliai ir kiti renginukai, greitai paskęs miesto renginių karuselėje, net nespėjus jiems parodyti tinkamo dėmesio.