Temos Archyvai: Teatras

„Naujo poveikio teatras” arba ką mums žada 2011 – 2012 LNDT teatro sezonas

Rugsėjui persiritus į antrą pusę, teatrams sugrįžus iš vasarinių atostogų ar gastrolių, pats tinkamiausias metas pasidomėti, kuo gi žada nustebinti mus šį sezoną įvairūs Lietuvos teatrai.
Tikriausia, kad pats džiugiausias ir laukiamiausias teatrinis įvykis, tai neužilgo (rugsėjo 29 – spalio 8 d.) prasidėsiantis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“, kuris ir vėl visus teatro mylėtojus suburs į vieną didelę šventę svarbiausiose sostinės teatrinėse erdvėse. Bet apie tai truputį vėliau, prieš tai norim pristatyti bent trumpai visų sostinės ir kt. didžiųjų miestų teatrų naujienas, kad žinotume kur ir kada reikia suskubti pasidomėti bilietais. Šiandien pristatome bene turtingiausią naujajį sezoną pristatantį teatrą ir jo naujienas.

LIETUVOS NACIONALINIS DRAMOS TEATRAS

LNDT pradeda naująjį sezoną atsišviežinęs visomis prasmėmis: naujas požiūris, naujas repertuaras, naujo dizaino svetainė ir net naujos iškabos pasitinka teatro lankytojus. Visa tai kuria vieningą visumą bei demonstruoja naują požiūrį, kad Lietuvos nacionalinis teatras pakankamai pasitikintis savimi, nebijantis save reklamuoti gan novatoriškais sprendimais. Didžiausias naujojo vadovo Martyno Budraičio nuopelnas – naujo repertuaro sudarymas, kuriame be naujų premjerų įtraukta ir pripažinimą pelniusių režisierių Oskaro Koršunovo, prancūzo Erico Lecascade’o, suomio Kristiano Smedso spektakliai „Meistras ir Margarita“, „Dėdė Vania“, „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Toliau skaityti „Naujo poveikio teatras” arba ką mums žada 2011 – 2012 LNDT teatro sezonas →

Įspūdžiai iš trimis Auksiniais scenos kryžiais apdovanoto spektaklio „Mergaitė kurios bijojo Dievas”

Palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka pagaliau pamatėme Klaipėdos dramos teatro pažibą – net trimis auksiniais scenos kryžiais apdovanotą spektaklį „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“.

Kai gerai pagalvoji, tai tikras paradoksas, jog teatras, šiuo metu neturintis nuolatinių namų, sugeba ne tik kažkaip išgyventi, bet dar ir nušluostyti nosis sostinės teatrams. Aišku, tai vyksta su kviestinių režisierių pagalba, bet vis tik apdovanojimai pelnyti už vietinių aktorių vaidybą. Džiugu, kad Lietuvoje vis ryškesnis šiuolaikinių dramaturgų ir teatrų, režisierių bendradarbiavimas. Drąsesni kūrėjai po truputį imasi statyti lietuvišką dramaturgiją. Toliau skaityti Įspūdžiai iš trimis Auksiniais scenos kryžiais apdovanoto spektaklio „Mergaitė kurios bijojo Dievas” →

„Naujosios dramos akcija 2011“ – atviras ir prieštaringas tikrovės tyrimo teatras

Naujosios dramos akcijos laukiu kiekvienais metais vis labiau. Todėl, kad savo daugelį labiausia įsimintinų teatrinių patirčių sieju būtent su NDA organizuotais projektais.  Šios akcijos organizatorius Audronis Liuga per trylika metų tapo savotišku kokybės ženklu ir novatoriškų teatrinių įvykių generatoriumi, kurio  dėka  Lietuvos teatralai gali patys sudalyvauti bei susipažinti su kitų šalių įgyvendintais novatoriškais šiuolaikinio teatro projektais tokiais kaip:  „Ijul”  (Ivan Vyrapajev),  „hamlet ws” (Arpad Schilling), „Liūdnos dainos ir Europos širdies”, „Vyšnių sodas” (K. Smeds), „Frankenšteino projektas“ (Mundrucz) ir daugelį kitų.  Pats Audronis Liuga kažkuriame interviu yra pasakęs, jog tai elitinis festivalis, išrankiausiems teatro gurmanams, organizuojamas labai mažai auditorijai,  nes jos Lietuvoje būtent tiek nedaug tėra.  Ką šiemet įdomaus, intriguojančio žada NDA – skaitykite toliau, o aš einu pirkti bilietų…

*****

Šiemet 13 kartą rengiama „Naujosios dramos akcija“, kuri prasidės jau balandžio 28-ąją, pasakos tikras istorijas, atkeliavusias iš skirtingų pasaulio vietų: Rusijos, Lenkijos, Belgijos, Prancūzijos, Suomijos ir Lietuvos. Festivalio rengėjai pristatomus spektaklius ir pjesių skaitymus vadina atviru ir prieštaringu tikrovės tyrimo teatru.

Šiemet tarptautinio naujosios dramaturgijos ir teatro festivalio programą sudaro trys užsienio svečių spektakliai, dviejų naujų pjesių skaitymai bei tiesioginė transliacija iš vieno didžiausių Europoje Vienos teatro festivalio.

„Naujosios dramos akciją“ balandžio 28 d. atidarys Menų spaustuvėje rodomas avangardinės rusų kompanijos „Soundrama“ spektaklis „Aš, kulkosvaidininkas“, Toliau skaityti „Naujosios dramos akcija 2011“ – atviras ir prieštaringas tikrovės tyrimo teatras →

Paskelbti Auksiniai scenos kryžiai

Ką tik baigėsi Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonija – graži tradicija minint teatro dieną. Esu tikra, kad kai kas iš teatro mylėtojų stebėjo šią ceremoniją gyvai, kai kas — tiesioginę transliaciją per televizorių, tad, daug į turinio subtilybes nesileisiu, tik, prieš surašant visas nominacijas, norisi pagirti šiųmetinių apdovanojimų renginio scenarijų ir režisūrą.

Visi svečiai pirmiausia pateko į teatro sceninę ir užkulisinę dalį, kurioje ir prasidėjo pirmoji renginio dalis. Edmundas Mikulskis, Gytis Ivanauskas bei „Utopijos“ teatro aktoriai nuo viršutinių scenos konstrukcijų vaidino ištrauką iš spektaklio „Publika“. Įjungus šviesas ir praskleidus scenos uždangą paaiškėjo, kad Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) salė tuščia, mat visi svečiai, tarp kurių ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kultūros ministras Arūnas Gelūnas bei visi kiti teatralai, tapo lyg gyva dekoracija: spektaklis vyko scenoje, o žiūrovų vietose sėdėjo garbingiausi vakaro svečiai – nominantai. Renginio vedėjai paskelbė, kad šįvakar jie ir bus vakaro „publika“. Toliau skaityti Paskelbti Auksiniai scenos kryžiai →

Paskelbti 2010-ųjų metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantai

Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją, už 2010-aisiais metais Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus premijomis ir atminimo ženklais apdovanosime geriausius šalies teatro menininkus. Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijos, Auksiniai scenos kryžiai, Boriso Dauguviečio auskaras šiemet bus teikiami Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje.
Pagal Kultūros ministerijos Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijavimo nuostatus pretendentus premijoms turėjo teisę siūlyti teatrai, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Valstybės teatrų asociacija bei Scenos meno kūrėjų asociacija.
Kultūros ministerijos ekspertų komisija skelbia Auksinių scenos kryžių pretendentus:

Geriausias 2010-ųjų metų spektaklis:
Maksimo Gorkio „Dugne“. Režisierius Oskaras Koršunovas (Oskaro Koršunovo teatras).
Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“. Režisierius Rimas Tuminas (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).
„Publika“ pagal Federico García Lorcos pjesę. Režisierius Gintaras Varnas (Teatras „Utopia“).

Scenografas ir kostiumų dailininkas:
Adomas Jacovskis – už spektaklio Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ scenografiją (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).
Laura Luišaitytė – už scenografiją ir kostiumus spektakliams Danielio Daniso „Akmenų pelenai“ (Kauno valstybinis dramos teatras), Mariaus Macevičiaus „Prakeikta meilė“ (Lietuvos rusų dramos teatras), Agniaus Jankevičiaus improvizacijos Roberto Schneiderio romano „Miego brolis“ temomis (Scenos meno kūrėjų asociacija, Menų spaustuvė), „Pati labiausia pasaka“ (Vilniaus keistuolių teatras).
Juozas Statkevičius – už kostiumus ir grimą Leo Fall operetei „Madam Pompadur“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras), spektakliui „Publika“ pagal Federico García Lorcos pjesę (Teatras „Utopia“), šokio spektakliui „Ana Karenina“ pagal Levo Tolstojaus romaną ir A. Šnitkės muziką (Anželikos Cholinos šokio teatras).

Kompozitorius:
Marius Baranauskas – už muziką spektakliui Agniaus Jankevičiaus improvizacijos Roberto Schneiderio romano „Miego brolis“ temomis (Scenos meno kūrėjų asociacija, Menų spaustuvė).
Martynas Bialobžeskis – už muziką spektakliui „Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poeziją (Teatras „Cezario grupė“).
Liudas Mockūnas – už muziką spektakliui „Prakeiktieji“ pagal Eugene O`Neill`o pjesę „Gedulas tinka Elektrai“ (Oskaro Koršunovo teatras).

Pagrindinio vaidmens aktorius:
Arvydas Dapšys – už Vyro vaidmenį spektaklyje Yasminos Rezos „Atsitiktinis žmogus“ (Teatras „Mens publika“).
Dainius Gavenonis – už vaidmenį spektaklyje Maksimo Gorkio „Dugne“ (Oskaro Koršunovo teatras).
Darius Gumauskas – už vaidmenį spektaklyje Maksimo Gorkio „Dugne“ (Oskaro Koršunovo teatras).

Pagrindinio vaidmens aktorė:
Eglė Mikulionytė – už Antigonės vaidmenį spektaklyje Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonė Sibire“ (Kauno valstybinis dramos teatras).
Inga Maškarina – už Senelės vaidmenį spektaklyje Mariaus Macevičiaus „Prakeikta meilė“ (Lietuvos rusų dramos teatras).
Goda Piktytė – už Moters vaidmenį spektaklyje Yasminos Rezos „Atsitiktinis žmogus“ (Teatras „Mens publica“).

Nepagrindinio vaidmens aktorius:
Vytautas Anužis – už Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis spektaklyje Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Klaipėdos dramos teatras).
Eimutis Kvosčiauskas – už Raudono nuogaliaus ir Žmogystės su vynuogienojais vaidmenis spektaklyje „Publika“ pagal Federico García Lorcos pjesę (Teatras „Utopia“).
Mantas Vaitiekūnas – už Šopeno vaidmenį spektaklyje Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).

Nepagrindinio vaidmens aktorė:
Elzė Gudavičiūtė – už Džiuljetos ir Antrosios damos vaidmenis spektaklyje „Publika“ pagal Federico García Lorcos pjesę (Teatras „Utopia“).
Gintarė Latvėnaitė – už Celinos vaidmenį spektaklyje Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).
Regina Šaltenytė – už Rodikos vaidmenį spektaklyje Erico Emanuelio Schmitto „Jausmų tektonika“ (Klaipėdos dramos teatras).

Opera ir operetė:
Joana Gedmintaitė – už Bruknelės vaidmenį Jono Tamulionio operoje „Bruknelė“ ir už Siuzanos vaidmenį W. A. Mocarto operoje „Figaro vedybos“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).
Kristina Siurbytė – už Madam Pompadur vaidmenį Leo Fall operetėje „Madam Pompadur“ ir Grafienės Vedlau vaidmenį J.Strausso operetėje „Vienos kraujas“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras).
Sigutė Stonytė – už Grafienės vaidmenį operoje W. A. Mocarto „Figaro vedybos“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

Choreografija:
Anželika Cholina – už šokio spektaklio „Ana Karenina“ pagal Levo Tolstojaus romaną ir A. Šnitkės muziką choreografiją (Anželikos Cholinos šokio teatras).
Vytis Jankauskas – už šokio spektaklio „Liepsnos virš šaltojo kalno“ choreografiją (Vyčio Jankausko šokio teatras).
Agnija Šeiko – už šokio spektaklio „Paikos mergaitės maldos“ choreografiją (Scenos meno kūrėjų asociacija, Menininkų grupė „Žuvies akis“).

Baletas ir šokis:
Beata Molytė – už Anos Kareninos vaidmenį šokio spektaklyje „Ana Karenina“ pagal Levo Tolstojaus romaną ir A. Šnitkės muziką (Anželikos Cholinos šokio teatras).
Eglė Špokaitė – už Olimpijos vaidmenį šokio spektaklyje Leo Delibes „Kopelija“ (Scenos meno kūrėjų asociacija).
Giedrė Ubartaitė – už vaidmenį spektaklyje „Mono Tyla“ (Scenos meno kūrėjų asociacija, Menų spaustuvė).

Lėlių teatras:
Etnologinio muzikinio veiksmo šeimai ,,Gandro dovana“ kūrybinė grupė: režisierius ir dailininkas Algis Mikutis, režisierė, dailininkė ir aktorė Saulė Degutytė-Šiekštelienė, kompozitorė ir idėjos autorė Snieguolė Dikčiūtė (Stalo Teatras).
Spektaklio „Stebuklingas Pelenės laikas“ kūrybinė grupė: režisierė Gintarė Radvilavičiūtė, dailininkė Viktorija Dambrauskaitė, kompozitorė Aušra Vaštakaitė, aktorė Renata Kutaitė (Klaipėdos lėlių teatras).
Spektaklio „Šeimynėlė iš Didžiosios girios“ kūrybinė grupė: dramaturgė Daiva Čepauskaitė, režisierius Olegas Žiugžda, dailininkė Lesia Lučko, kompozitorius Bogdan Ščepanskij (Kauno lėlių teatras).

Spektaklis vaikams:
Spektaklio „Baltoji stirna“ kūrybinė grupė (Scenos meno kūrėjų asociacija, „trupė liūdi“).
Agnė Dilytė – už spektaklio „Neklausinėk, Julyte!“ režisūrą (Scenos meno kūrėjų asociacija, Menų spaustuvė).
Spektaklio „Pati labiausia pasaka“ kūrybinė grupė (Vilniaus Keistuolių teatras).

Debiutas / jaunasis menininkas:
Aktorius ir dainininkas Mindaugas Jankauskas – už Pažo vaidmenį spektaklyje Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonė Sibire“ (Kauno valstybinis dramos teatras) ir vaidmenį spektaklyje „Publika“ pagal Federico García Lorcos pjesę (Teatras „Utopia“).
Aktorė Monika Vaičiulytė – už Marijos vaidmenį spektaklyje Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“(Klaipėdos dramos teatras).
Režisierė Loreta Vaskova – už spektaklio Ivano Vyrypajevo „Valentinų diena“ režisūrą (Šiaulių dramos teatras).

Nacionalinė dramaturgija
Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Klaipėdos dramos teatras).
Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras).
„Nutolę toliai“ pagal Pauliaus Širvio poezją (Teatras „cezario grupė“).
Padėkos premijos ir Boriso Dauguviečio auskaro laureatus skelbsime kovo 27-ąją dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Įspūdžiai iš judesio spektaklio „Mono Tyla”

„MONO TYLA“ – tai judesio, muzikos ir šviesų sintezė. Šokėja Giedrė Ubartaitė tarsi vienu tonu šneka su Eglės Sirvydytės muzika. Elektroninės muzikos skambesys ne tik įgarsina judesį, bet ir atlieka pasakotojo vaidmenį, o šviesos greičiau yra dekoracijos, negu apšvietimas.
40 minučių trukmės spektaklis pasakoja žmogaus (iš)gyvenimo istoriją, susidedančią iš kelių dalių, kurias pagal emocijas ir nuotaiką skiria muzika, o pagal erdves – šviesos. Kas tas žmogus, sprendžia žiūrovas, bet spektaklis pasirodė labai moteriškas (gerąja šio žodžio prasme), Giedrė Ubartaitė sukūrė ir perteikė ne šiaip žmogaus, bet žmogaus-moters vaizdą, kupiną švelnumo, vienatvės, liūdesio ir aistros. O štai muzika liko belytė, nors ji ir susiliejo su judesiu, tačiau pasakyti, kad ji buvo moteriška ar vyriška – negalima. Tai buvo tiesiog muzika, kažkas atskiro, kažkas iš vidaus, tarsi vidinis balsas neturintis lyties, išvaizdos, tai pats savaime esantis jausmas, kalba, tai tiesiog būsena. Toliau skaityti Įspūdžiai iš judesio spektaklio „Mono Tyla” →

Gyvenimas su Laisve. Pamąstymai apie Cezario Graužinio spektaklį „Drąsi šalis“ kovo 11-osios belaukiant

Tekstas:  Silvijos Čižaitės-Rudokienės
„Rašykite man laiškus.
Kaip reikia gyventi?“

A.Škėma

Žmogus seniai nuėjo dirbti, o laisvė vis dar siekiamybė, vis dar reginys, ateinantis iš praeities dainuojančios revoliucijos, tarpstantis niūrioje kasdienybėje ir pasibaigiantis ateities fabrikuose. Apie Cezario Graužinio spektaklį „Drąsi šalis“ kalbėta ir rašyta ne vieną kartą, aptartas siužetas, pagirta ironija ir satyra, kartais sukritikuotas antrosios dalies nuoširdumas, kuris patiekiamas tarsi saldus desertas po pirmosios dalies ekspansijos į mūsų sąmonę, pasąmone ar bent jau egzistencinę realybę. Bet laisvė nenusibostanti tema, neišsemiama – kažkada ją reikėjo atsikovoti, dabar (vis dar) reikia išmokti su ja gyventi. Kol teatro scenai (ir ne tik) bus aktualus klausimas, tai koks vis dėlto tas lietuvio identitetas – tapatybė, tol ieškosime savęs susikurtoje gyvenimo tikrovėje – laisvėje. Toliau skaityti Gyvenimas su Laisve. Pamąstymai apie Cezario Graužinio spektaklį „Drąsi šalis“ kovo 11-osios belaukiant →

Saulius Mykolaitis: „Bet kaip gaila, kad šiais metais ten tikrai nebus manęs..”

Vasarios 20-osios vakarą į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę rinkosi žmonės prijaučiantys teatrui, kažką jame atrandantys ir tuo gyvenantys – čia vyko vakaras paminėti aktoriui, režisieriui, bardui Sauliui Mykolaičiui. Jam sausio 15 dieną būtų suėję 45 metai.
“Šis vakaras nebus liūdesio vakaras, mes norime pasidžiaugti tuo, ką Saulius paliko”- vos prasidėjus renginiui pranešė vakaro vedėjas aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas. O pasidžiaugti iš tiesų buvo kuo – tiek Sauliaus Mykolaičio spektaklių režisuota, tiek prasmingų vaidmenų ir gražių dainų sukurta! Toliau skaityti Saulius Mykolaitis: „Bet kaip gaila, kad šiais metais ten tikrai nebus manęs..” →