„MONO TYLA“ – tai judesio, muzikos ir šviesų sintezė. Šokėja Giedrė Ubartaitė tarsi vienu tonu šneka su Eglės Sirvydytės muzika. Elektroninės muzikos skambesys ne tik įgarsina judesį, bet ir atlieka pasakotojo vaidmenį, o šviesos greičiau yra dekoracijos, negu apšvietimas.
40 minučių trukmės spektaklis pasakoja žmogaus (iš)gyvenimo istoriją, susidedančią iš kelių dalių, kurias pagal emocijas ir nuotaiką skiria muzika, o pagal erdves – šviesos. Kas tas žmogus, sprendžia žiūrovas, bet spektaklis pasirodė labai moteriškas (gerąja šio žodžio prasme), Giedrė Ubartaitė sukūrė ir perteikė ne šiaip žmogaus, bet žmogaus-moters vaizdą, kupiną švelnumo, vienatvės, liūdesio ir aistros. O štai muzika liko belytė, nors ji ir susiliejo su judesiu, tačiau pasakyti, kad ji buvo moteriška ar vyriška – negalima. Tai buvo tiesiog muzika, kažkas atskiro, kažkas iš vidaus, tarsi vidinis balsas neturintis lyties, išvaizdos, tai pats savaime esantis jausmas, kalba, tai tiesiog būsena. Būsena, kuri susilieja ne tik su šokėja, bet ir su žiūrovu, susilieja tiek, kad kartais atrodo, jog lieki tyloje.

Spektaklį galima skirti į tris dalis: pirmoji – moteris ir virvė esančios šiltos šviesos apskritime. Kas ta virvė – spręsti žiūrovui, bet bet kuriuo atveju, ji yra kažkoks ryšys, kuris stipriai laiko moterį ankštame pasaulėlyje. Tačiau moteris nori ištrūkti iš šios erdvės ir jai tai pavyksta. Antroji dalis – laisvai judanti moteris, jos jau niekas nebelaiko. Tik vis dar kabanti šiltai apšviesta virvė tarsi su gailesčiu žiūri į ištrūkusią į svetimą erdvę moterį. Trečioji dalis – moteris norinti grįžti į pradžios erdvę, į savo ankstesnį gyvenimą, tačiau vėl suaugti su virve nebepavyksta, virvė nutrūksta, o tai reiškia, kad nutrūko ir ryšys su savąja erdve, kurios, užgęsus jos šviesai, taip pat nebelieka. Praradusi savo pasaulį, kažkur tamsoje dingsta ir pati moteris, tik scenos krašte lieka šviesos spindulys, kažkodėl taip stipriai primenantis saulėlydį.
Spektaklio trukmė: 40 minučių prabėgo labai greitai, taip pat greitai tikriausiai prabėga ir pats gyvenimas, palikdamas tik norą grįžti į jau seniai prabėgusį, bet geriausią buvusį laiką.

Bendras vaizdas: šokis, muzika ir apšvietimas – puiku. Galbūt truputį ausį raižė vietomis nelabai kokybiškas garsas, o į akis krito scenos kraštuose esantys priešgaisriniai raudonai balti lipdukai, durys ir niša, bet tai tik smulkmenos, kurios tikrai nesugadino spektaklio.
Žodžiu, vertas dėmesio spektaklis.

Tekstas: Jurgitos Vrublevskojos

Foto: Editos Grėbliūnaitės