Vasarios 20-osios vakarą į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę rinkosi žmonės prijaučiantys teatrui, kažką jame atrandantys ir tuo gyvenantys – čia vyko vakaras paminėti aktoriui, režisieriui, bardui Sauliui Mykolaičiui. Jam sausio 15 dieną būtų suėję 45 metai.
“Šis vakaras nebus liūdesio vakaras, mes norime pasidžiaugti tuo, ką Saulius paliko”- vos prasidėjus renginiui pranešė vakaro vedėjas aktorius ir režisierius Alvydas Šlepikas. O pasidžiaugti iš tiesų buvo kuo – tiek Sauliaus Mykolaičio spektaklių režisuota, tiek prasmingų vaidmenų ir gražių dainų sukurta!

Vakaro metu savo kūrybos ir S. Mykolaičio dainas atliko jo dukra Justina Mykolaitytė su Gabijos gimnazijos dainos teatru bei pirmosios Sauliaus Mykolaičio premijos, skirtos jauniesiems dainuojamosios poezijos atlikėjams, laureatas Mindaugas Anceničius. Buvo rodomos ištraukos iš šviesaus atminimo aktoriaus sukurtų spektaklių. Mintimis apie Saulių dalijosi aktoriai Monika Bičiūnaitė, Algirdas Gradauskas, Evaldas Jaras, Giedrius Savickas, Marius Jampolskis, Rasa Samuolytė, Ridas Jasiulionis, scenografas Marius Jacovskis bei kino režisierius Raimondas Banionis.

Visi Saulių prisiminė kaip teisingą ir šviesų žmogų:“Ligšiol atrodo, kad jis iš manęs per „Mažojo princo“ repeticijas reikalaudavo per daug, bet tai mane išmokė, jog geriau prieš save matyti morką ir žinoti, kad jos niekad nepasieksi, nei būti glostomam, visų mylimam ir užmigusiam ant lauro lapų aktoriui“ – sakė Marius Jampolskis, o aktorė bei Sauliaus kursiokė Monika Bičiūnaitė jam antrino: “Jis visuomet pastebėdavo, kas blogai ir tai pasakydavo, daug reikalavo iš kitų ir iš savęs. Jis buvo mūsų kurso vėliavnešys. “ O Algirdas Gradauskas šiltai pasakojo apie jo, Sauliaus bei Džiugo Siaurusaičio bendrą aktorystę scenoje: “Daugybę mėnesių šešias dienas per savaitę susirinkdavom visi trys repetuoti, visi labai susibendravome, su Sauliumi buvo gera dirbti. “ Aktorius Giedrius Savickas teigė, jog Saulius Mykolaitis buvo jam tarytum tėvas – su juo keliavo, iš jo mokėsi aktorystės paslapčių, o Ridas Jasiulionis netikėtai prisipažino, jog Saulius – jo krikštatėvis. Visi tatytum sutartinai tvirtino, jog Saulius nebijojo sakyti teisybės, buvo begalinio talento žmogus ir mums, teatro ir dainuojamosios poezijos mylėtojams, davė išties daug.

Pasibaigus vakarui, norėjosi šypsotis ir tyliai džiaugtis, jog net ir išėjęs Saulius Mykolaitis paliko labai daug. Ir belieka tikėti, jog šio šviesaus žmogaus dainos, spektakliai, teisingumo pamokos eis iš kartos į kartą ir mokys šviesumo, gerumo ir žinoma – meilės teatrui.

Tekstas:  Medos Petrikaitės