Pirmiausia, matyt, reiktų prisipažinti, kad nors ir  esu gan reta „Keistuolių teatro“ lankytoja, vis tiek manau , kad šis teatras yra šaunus. Tai yra, bene, vienintelis teatras, kurį myli visi: nuo pačių mažiausių „Geltonų plytų kelio“ gerbėjų, bohemai prijaučiančių paauglių iki mūsų tėvų, kurie su didele nostalgija prasuka vis iš naujo „Brėmeno muzikantų“ takelį. Manau, didžiausia „Keistuolių teatro“ paslaptis glūdi tame, jog jie stato gražius, muzikalius, žaismingus spektaklius, neapkrauna žiūrovo intelektualiomis sapalionėmis, nepriverčia pasinerti į psichoanalizes ir kitą kontempliacinį šlamštą. Į „Keistuolių teatrą“ žmonės traukia atsipalaiduoti, pramogauti, pasikelti nuotaiką, todėl jis toks patrauklus ir mylimas publikos, todėl jis jau daugiau nei trisdešimt metų nenuvilia savo ištikimų žiūrovų.

Bet šįkart A. Giniotis užmanė kažką visiškai kitokio ir pristatydamas „Vasarotojus“ viename interviu prasitarė, jog ši premjera ypač patiks išprususiam žiūrovui. „Jis nebūtinai turi būti intelektualas. Mes kuriame žmogui, kuris domisi ne tik televizijos serialais ar bulvarine spauda, bet ieško ir įvairesnių, gilesnių temų. Negaliu pasakyti, kad tai bus spektaklis, skirtas tik mąstymui. Jame bus visko“, – sakė režisierius.

Masalas, viliojantis į šį spektaklį, buvo gan ilgas ir labai intriguojantis aktorių sąrašas, kuriame puikavosi ne tik “Keistuolių teatro” aktoriai, bet ir kviestiniai, gerai žinomi kitų teatrų bei kino aktoriai: Dainius Gavenonis, Gabija Jaraminaitė – Ryškuvienė, Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Ainis Storpirštis, Tomas Žaibus. Buvo įdomu pažiūrėti, kokia gi cheminė reakcija įvyks sujungus tokios skirtingos patirties aktorius bendram darbui.

Maksimo Gorkio kūriniai mūsų teatro scenoje statomi retokai, bet jų poreikis, matyt, priklauso nuo laikmečio aktualijų ir tam tikrų socialinių ir dvasinių prioritetų visuomenėje. O. Koršunovas paskutiniajam savo darbui pasirinko Gorkio “Dugne”, A.Giniotis – “Vasarotojus”. Pasak žinomo M. Gorkio dramaturgijos specialisto B.Bialiko, abi minėtos pjesės priklauso bendram ciklui veikalų, skirtų Rusijos gyvenimui pirmosios revoliucijos priešaušriu (iš čia naujo gyvenimo ilgesys ir jo nuojauta, aktyvios kelio paieškos ir pan.). Dviejų visiškai skirtingų režisierių sumanymą vienu laiku statyti M. Gorkį, galime laikyti prielaida ar ženklu, kad menininkai tarsi manifestuoja prieš šių dienų žmogiškųjų vertybių iškrypimą, gi būtent M.Gorkis veik visą savo kūrybą paskyrė šiai temai – “skausminga realybė” ir iš jos kylanti „naujojo žmogaus” gimimo idėja. Tą viešai deklaruoja abu minėti režisieriai.

A.Giniotis teigia, kad trijų dalių spektaklyje nagrinėjamos žmonių visuomenės dvasinės bei kultūrinės krizės sukeltos problemos, nepaisant aplinkybių skirtumo, šiandien yra lygiai taip pat aktualios ir skaudžios, kaip ir XX a. pradžioje. Koršunovas atsisakė tiesioginio pjesės teksto bei siužeto, tačiau leido susitikti akis į akį aktoriaus asmenybei su savo kuriamu, bet jam svetimu personažu, kartu pasiūlė žiūrovui pabandyti pajusti, suprasti, kiek jis pats yra savimi, ir kiek leidžiasi apgavinėjamas paties savęs, leido paliesti tikrąjį dugną, nuo kurio atsispyręs tik gali gimti “naujas žmogus”.

Grįžtant prie „Vasarotojų“, pirmiausia reikia akcentuoti, dėl ko verta išsėdėti šį ilgą spektaklį – tai kelių aktorių puiki vaidyba. Be nepriekaištingos kaip visada Dainiaus Gavenonio ir Rasos Samuolytės vaidybos, norėčiau pagirti Gabiją Jaraminaitę – Ryškuvienę, kuri puikiai žiūrisi ne tik kino ekrane. Tikiuosi, režisieriai ja dažniau papuoš savo pastatymus ateityje. Pagirtinas ir Ainiaus Storpiršio, G.Varno auklėtinio, indėlis – komiškajam jaunojo studento personažui jis puikiai tiko ir organiškai jį atliko. Norėjosi ryškesnės aktorės Varvaros Michailovnos vaidmeniui, kurį atliko Viola Klimčiauskaitė, tačiau jai trūko galingesnio vidinio užtaiso, įtaigumo, dabar gi visiškai neįtikino „vidiniu išsilaisvinimo šauksmu“. Artistiškumo ir komiškumo pakako Aldonos Vilutytės sukurtam Kalerijos vaidmeniui – šiame pastatyme ji karaliavo. Taigi, daugumai aktorių neblogai pavyko įkūnyti režisieriaus sumanymą, kitas klausimas – ar režisieriui pavyko įgyvendinti savo sumanymą?

Kviestiniai aktoriai paįvairino pastatymą, bet viso spektaklio metu niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad visi aktoriai tarsi atskiros salos atskiruose vandenynuose su savo teatrine ir gyvenimiška patirtimi, su savo požiūriu į gyvenimą ir į Gorkio „Vasarotojus“, tarsi atskiros dėlionės dalys, kurių kiekviena atskirai lyg visai neblogai žiūrisi, bet į bendrą, vientisą paveikslą režisieriui jų nepavyksta sudėlioti. Aidas Giniotis spektaklio atskiras scenas jungia kinematografiniu principu, tarsi kamera filmuotų vieną pokalbį namo viduje, staiga pasisuktų prie geriančiųjų arbatą terasoje, po to peršokanti prie filosofuojančių pakūdry ant suoliuko, o vėliau vėl grįžtanti prie pirmųjų. Epizodai keičiasi veikėjams dar nespėjus pabaigti sakinį, o “kamerų šviesos” jau nukreiptos į kitus herojus. Šis principas visiškai suprantamas, nes pagal beveik visas M. Gorkio pjeses (jų parašymo stilių) lengviau statyt filmus, o ne spektaklius. Kartu tai ir spąstai žiūrovui, kuris tarp greitai besikeičiančių scenų, su paliktais ir nespėtais atsakyti klausimais, pasimeta: kas tie vasarotojai, ko jie čia plūstasi, kur ir ką jie čia veikia?

A. Giniočio „Vasarotojai“ labiau priminė teatralų dirbtuves, eksperimentą, bet ne vientisą kūrinį. Dar labiau spektaklį “išbarstė” įpinti “teatro teatre” fragmentai. Ne vien aš negalėjau suvokti, ką konkrečiai šiais epizodais norėjo pasakyti režisierius? Kokią žinutę žiūrovui nešė šios scenos? Galiu numanyti, bet tikrai nieko aiškiai apčiuopiamo ir suprantamo, o juo labiau “paprotinančio” neradau. Išvada – arba žiūrovas nepaaugęs iki režisieriaus užmačių, arba režisierius neaiškiai apibrėžė, į ką orientuoja šį spektaklį. Tiesa pasakius, šis klausimas galioja ne tik stebint “teatro teatre” scenas, bet ir – visą kūrinį.

Vertindami bet kurį klasikos pastatymą, mes kas kartą svarstome, kiek režisieriui pavyko savaip perteikti veikalo problematiką ir esmines idėjas, ką naujo gyvenimo pažinimui davė dar vienas klasikos pastatymas, kokią naują informaciją apie gyvenimą ir save pateikė žiūrovui menininkas, kaip senos aktualijos santykiauja su šiandiena.
Kad ir kaip būtų gaila, manau, kad režisieriui A.Giniočiui  šiuo darbu nepavyko pasakyti nieko naujo nei apie save, nei apie dabartinį gyvenimą. Neprivertė jis manęs, miestietės, susimąstyti nei apie vartotojiškumą, nei apie miesčioniškumo grėsmes. Tiesa pasakius, apie nieką neprivertė susimąstyti. Ne todėl, kad neturiu vidinės sąžinės, todėl, kad tos išstatytos dienos švieson grėsmės ar pasekmės nebuvo pateiktos nei įtikinamai, nei aktualiai. Šiandien prisiminimuose iš premjeros liko tik keli juokingi epizodai, kurie praskaidrino premjeros vakarą, bet tai buvo tik mažos bangelės didelėje jūroje. O gal buvau tiesiog ne „tas” žiūrovas buvau? Gal…