Pirmiausia, matyt, reiktų prisipažinti, kad nors ir  esu gan reta „Keistuolių teatro“ lankytoja, vis tiek manau , kad šis teatras yra šaunus. Tai yra, bene, vienintelis teatras, kurį myli visi: nuo pačių mažiausių „Geltonų plytų kelio“ gerbėjų, bohemai prijaučiančių paauglių iki mūsų tėvų, kurie su didele nostalgija prasuka vis iš naujo „Brėmeno muzikantų“ takelį. Manau, didžiausia „Keistuolių teatro“ paslaptis glūdi tame, jog jie stato gražius, muzikalius, žaismingus spektaklius, neapkrauna žiūrovo intelektualiomis sapalionėmis, nepriverčia pasinerti į psichoanalizes ir kitą kontempliacinį šlamštą. Į „Keistuolių teatrą“ žmonės traukia atsipalaiduoti, pramogauti, pasikelti nuotaiką, todėl jis toks patrauklus ir mylimas publikos, todėl jis jau daugiau nei trisdešimt metų nenuvilia savo ištikimų žiūrovų.

Bet šįkart A. Giniotis užmanė kažką visiškai kitokio Toliau skaityti Įspūdžiai iš Keistuolių teatro premjeros „VASAROTOJAI” →