Mano pažintis su jaunu režisieriumi Artūru Areima prasidėjo prieš porą metų toje pačioje „Menų spaustuvėje“, stebint Michalo Walczako „Kelionė į kambario vidų” pastatymą. Jau tada buvo pastebima, kad Areima nesistengia eiti lengviausiu keliu. Pasirinkęs gan neteatrišką pjesę, jis padaro kažką manieringą, o kartu stebuklingą. Nesukuria šedevrą, bet sukuria teatrą, kokio šiandien dažnai pasigendi repertuaruose. Tad nusprendžiau R.Tumino auklėtinio, A.Areimos, iš savo akiračio artimiausiu metu nepaleisti.
Antrasis pasimatymas su juo įvyko Kauno valstybiniame dramos teatre, spektaklyje “Laimingi”, pagal Friedricho von Schillerio pjesę „Klasta ir meilė”. Čia abejonių neliko – Artūras Areima neabejotinas talentas, galintis drąsiai vadintis vienu perspektyviausiu Lietuvos jaunosios kartos režisierių. “Laimingi” buvo nominuotas net trims auksinio kryžiaus nominacijoms ir tikrai buvo visų jų vertas.
Artūras Areima, kaip ir dažnas jaunas Lietuvis režisierius, stato spektaklius skirtinguose teatruose: Valstybiniame Kauno dramos teatre, Vilniaus Mažajame teatre, galiausia po savo stogu priglaudė pats Oskaras Koršunovas, suteikęs jaunam režisieriui galimybę statyti spektaklį pagal amerikiečių dramaturgo Eugene O`Neill pjesę „Gedulas tinka Elektrai”, apie kurią pasvajodavo jau studijų laikais. Vyresnioji teatralų karta gerai prisimena, kad tą patį kūrinį gana sėkmingai prieš vienuolika metų Valstybiniame Kauno dramos teatre pastatė Ginataras Varnas. Šį kartą A.Areimos suburta trupė, repetavusi OKT Ašmenos gatvės buveinėje, praeitos savaitės pradžioje persikėlė į pagrindinę Menų spaustuvės salę: čia gruodžio 9 d. įvyko pirmoji “Prakeiktųjų” premjera. Nors pjesės apimtis (trys dalys) žadėjo tikrai ilgą vakarą „Menų spaustuvėje“ – mesti darbus ir atrasti laiko šiam teatro įvykiui buvo verta.
Elektra – senosios graikų mitologijos personažas, kurio giminę nuo seno lydėjo prakeiksmas. Mitą apie Elektrą savo kūryboje panaudojo Aeschylus „Orestėja“, Euripides „Elektra“ ir Sopfocles „Elektra“. O‘Neill‘o pjesę su antikine tragedija vienija nepaprastas fatalizmo bei žmogaus dvasios nepalaužiamumo derinys. Jo personažai supranta, kad yra įtraukti į nesuvokiamą „aplinkybių voratinklį“, bet tuo pačiu niekas iš jų nepasiduoda.
Šioje pjesėje dramaturginio konflikto šaltiniu tampa meilės stichijų susidūrimas, gyvenimo geismo susikirtimas su puritoniškojo pasaulio, kuriame mirtis ir žmogžudystė yra norma, nepakantumu jausmui. Tragiškasis santykių kamuolys pradeda vyniotis nuo to momento, kai personažų protėvis Eibas Menonas pirmą kartą įvykdė nusikaltimą prieš meilę ir pastatė savo „neapykantos šventovę“. Nuo tada kiekvienas jo palikuonis vienaip ar kitaip bando išsivaduoti iš virš jo kybančio prakeiksmo, bet negali to padaryti – likimas veikia žmogų viduje.
O‘Neilas pagrindine trilogijos heroje laikė Laviniją, kurią Artūros Areimos spektaklyje įkūnija jauna aktorė Toma Vaškevičiūtė, jau spėjusi įrodyti savo talentą spektaklyje “Laimingi”. Šiai aktorei tenka pats didžiausias ir sunkiausias krūvis “Prakeiktuosiuose”: ji vienintelė keliauja per visas tris pjesės dalis, bandydama įvykdyti teisingumą, tuo pačiu pasirinkdama nuosprendį ir pačiai sau. Stebint jau kelintą šio režisieriaus darbą, pastebiu, kad jis turi kažkokį stebuklingą raktą, sugebantį atrakinti, atskleisti kiekvieną pasirinktą aktorių. Tiek Toma Vaškevičiūtė, tiek Tadas Gryn, tiek Daiva Stubraitė – jie visi jau vaidinę ankstesniuose Artūro Areimos spektakliuose, bet, mano manymu, jie nei pas vieną kitą režisierių (na, nebent D. Stubraitė pas G. Varną), nebuvo tokie tobuli, atsiskleidę, įsijautę ir atsidavę. Tuo pačiu ima ryškėti Areimos kūrybinis braižas: visi jo darbai yra paremti aktorių vaidyba, todėl visuma gaunasi labai teatriška, ko šiuolaikiniame teatre dažnai pasigendama.
Pats režisierius jau nuo studijų laikų, numatęs Orino vaidmenį Tadui Grynui, tikrai neklydo. Šis aktorius savo organiška, jausminga, gilia vaidyba, “nešė” nuo antros dalies šį, ant beprotybės ribos balansuojantį, spektaklį ant savo pečių iki pat pabaigos. Esu įsitikinusi, kad net keli aktoriai iš šio spektaklio turėtų būti numinuoti už vaidybą į auksinių scenos kryžių apdovanojimus. Man pačiai labiausia imponavo Kristinos vaidmenį atlikusios Daivos Stubraitės vaidyba – tokios tikroviškos aktorės ekspresijos jau seniai teatre buvau bestebėjusi.
Labai svarbus šiame spektaklyje dar vienas elementas – žymaus džiazo muzikanto Liudo Mockūno, gyvai atliekamas, muzikinis spektaklio fonas. Nors iš tikro fonu jo nepavadinsi, greičiau, tai antikinės dramos choras, kuris kalba, komentuoja veiksmą, skatina veikėją, perteikia jo vidinį pasaulį. Liudo Mockūno saksofonas šį kartą negrojo romantiškos, lyriškos muzikos (kaip įprasta šiam instrumentui), priešingai – jo pagalba skleidžiami garsai buvo džeržgiantys, barškantys, klykiantys, duslūs kaip ir emocijos, jausmai, gimstantys ir besivystantys tuo metu scenoje. Kad jis lygiateisis spektaklio dalyvis, tą kartais įrodydavo ir aktoriai, pribėgdami prie muzikanto ir lyg siekdami ranka užtildyti, užgniaužti tą, iš proto varančią, jų vidinio chaoso muziką.
Dar norisi bent trumpai užsiminti apie Kotrynos Daujotaitės sukurtą scenografiją. Šį kartą ji šalta, masyvi, metalinė, primenanti monumentinį antkapį, tarsi iš anksto pasmerktai, Manonų giminei. Jo skirtingose pakopose trilogijos dalyviai bando atsikratyti praeities, tačiau kas kartą tampa vis didesni jos belaisviai. Tarsi ant savo pačių kapo žudo vieni kitus, žudo save, naikina savo pačių giminę, pasmerktą prakeiksmui.
Spektaklis gan ilgas – trukme beveik gali lygiuotis su Eimunto Nekrošiaus darbais. Ir, jei prieš spektaklį informaciniuose anonsuose buvo minima 3 val. trukmė, tai visumoje su dviem pertraukom, reginys truko arti keturių valandų. Kaip jaunam režisieriui, manau, tai didelis iššūkis ir kartu, aišku, didelė rizika. Man jau būtų pakakę dviejų veiksmų iki pilnos laimės, trečias veiksmas, nors ir nebuvo blogas, bet ir nedavė spektakliui pridėtinės vertės, daugelį žiūrovų priversdamas žvalgytis į laikrodžius ir išlikti salėje iki pabaigos vardan pagarbos režisieriui ir aktoriams, įveikusiems tokios apimties pjesę. O pagarbos, įveikus tokį veikalą, Artūras Areima tikrai vertas. Ne vieną kartą, sėdėdama mūsų grandų, R.Tumino ar J. Vaitkaus, ilgos apimties spektakliuose, norėjosi miegoti arba sprukti iš nuobodulio. Tai galiu sakyti, kad „Prakeiktieji“ tikrai buvo kur kas mažiau mintyse prakeikti, nei anie minėtieji. Artūras Areima gan sėkmingai susitvarko su spektaklio vidine dramaturgija, loginiais akcentais, aktorių vaidyba ir su visu bendru spektaklio vaizdu bei struktūra. Nežinantieji kūrinio turinio galėjo kartais pasimesti psichologinėse detalėse, dėl kokių priežasčių čia būtent taip atsitiko, o ne kitaip, bet eigoje spektaklio lyg tai viskas praaiškėdavo. Stebint spektaklį man buvo aišku, kodėl režisierius stato šią pjesę, ką ja siekia pasakyti, parodyti ir, svarbiausia, man nebuvo nuobodu ar neaktualu. Su tuo ir sveikinu Artūrą Areimą!
Apie artimiausius “Prakeiktųjų”spektaklio seansus, galite sužinoti čia.
Sudominai labai. Aš kaip dažniausiai būna, žinau pavardes, nenutuokdamas, ko jos vertos. (P
(Atleiskit, labai lengvai įsirašinėja komentaras, jeigu nusispaudžia du klavišai). Pvz. reikėjo tos pačioS kiros muratovos, kad sužinočiau, ko verta ZEMFIROS mmuzika.
Bet ir pati, kai aiškindavau, kokie geri yra instrumentinės muzikos koncertai, sakydavai – tik džiazo man ir tetrūksta… Taigi, dabar tame gabaliuke, kur skirta Liudui Mockūnaui, keistokai paporinai :). Esu tikras, kad Paulius irgi šyptelėjo, nes ne kartą girdėjo Mockūno saksofono romantiškumą…
Arūnai,
dar kartą cituoju ir atkreipk dėmesį kad skliausteliuose pabrėžiu patį instrumentą, o ne instrumentalistą ;):
„Liudo Mockūno saksofonas šį kartą negrojo romantiškos, lyriškos muzikos (kaip įprasta šiam instrumentui), priešingai – jo pagalba skleidžiami garsai buvo džeržgiantys, barškantys, klykiantys, duslūs kaip ir emocijos, jausmai, gimstantys ir besivystantys tuo metu scenoje.”
Nu gi ne pats saksofonas grojo :) O kertukas ironizuoja – Liudas visada panašioj stilistikoj groja, tai ne Kenny G, tad ir klausimas – ar tikrai tokie blogi tie džiazo koncertai, jeigu šį kartą pati Liudą išskyrei? Pvz., ar eisi kitą savaitę į https://www.g-taskas.lt/danijos-dziaza-artscape-programoje-pristato-iskilus-sios-salies-pianistas-kompozitorius-ir-grupiu-lyderis-jacob-anderskov/ kur bus ir Liudas? :)
Aš tuos kontekstus mačiau. Ir tikėjausi, kad juos akcentuosi. Bet situacija tokia, kad Pauliaus minimas nesenos praeities žvaigždėS STILIUS (nesitikslinu, bet nustebčiau, jei Kenny G yra šių metų žvaigždė, kaip buvo prieš dešimtmetį), ar sensnių laikų asų propaguota muzika (italas Fausto Papetti, čekas Irži Slovaček) yra visiškai nekultivuojama Lietuvoje. Todėl pamačius SAKSOFONĄ tikėtis romantiško, tęstinio garso muzikavimo programos, tikėtis beveik beviltiška. Galėčiau tik išskirti tenoro virtuozą RIMANTĄ BRAZAITĮ, kuris turi paruošęs tinkamą įmonių, vakarėlių, pobūvių programą šiuo stiliumi. (Čia kai kam pagal specialybę būtų priimti domėn…)
Dėl muzikos recenzijoje nėra problomos. Tačiau problemą … jau suradau. Vakare mestelsiu čia… :)
P.S. Pauliau dėkui už nuorodą. Artscape koncertai būna šaunūs…
Kertuk, dirbtum mano srityje kur aš dirbu, pamatytum kaip tas Keny G vis dar pageidaujamas ir populiarus renginiuose kaip fonas ir pan. Tad tiems kad nevaikšto į džiazo koncertus (o tokių tikrai dauguma) patikėkit saksofonas vis dar asocijuojasi su gražia melodinga muzikėle :)
Aš bijau, kad tie, kuriems saksofonas asocijuojasi su Kenny G., nei G. skaito, nei į šį veikalą eis :)
Pauliau, aš matai į džiazus irgi nevaikštau, bet į spektaklius nueinu :)
Visdėlto, tai daugumai, kurie nevaikšto į džiazus, bet eina į teatrus, šio spektaklio atveju, matau, derėtų išsitraukti iš yotube Liudą Moskūną ir susipažinti su jo propaguojama muzika. Kad po to nebūtų nesusipratimų, kadangi muzika šiame spektaklyje, kaip supratau, ne paskutinėje vietoje :)
Tačiau muzikos detalė man nesukėlė klausimų išsamioje recenzijoje. Problema kita.
Kiekvienas recenzentas išvedžioja pagal savo „sugedimo” laipsnį. Recenzijų vartotai iš to turėtų užsiduoti turėti vienintelį tikslą – suvokti, ar recenzentas su kūrėju, ar jo išvedžiojimai giria aprašomą meną, ar, atvirkščiai, išsuka reikalus taip, kad būtų aišku, kad nepatiko ir neskatina recenzijos naudotojus vykti pasisemti šio meno.
Remiantis šiuo tikslu, Jurgos recenzija ideali – aiškiausiai supranti, kad patiko ir skatina kitus pamatyti spektaklį.
Tačiau išlenda kita patyrusi recenzentė, VLADA KALPOKAITĖ ir pateikia kitokią idealią recenziją – vartotojas aiškiai supranta, kad spektaklis nepatiko ir neverta jo žiūrėti:
http://www.lrytas.lt/-12922252531291194807-alsuoja-tragedijos-oru.htm
Tai ir žinok, žmogau, kuria tikėti, nes bisko nepamatysi savom akim? Kas suinteresuotas kažkuo? Kieno žvilgsnis tyresnis? :)
Bet gi tam ir yra mylimi recenzentai. Atsirenki tuos, kuriu skonis atitinka tavaji. As jauciuos ant tiek perkandes kertuka, kad drasiai skaitau jo liaupsinancias recenzijas ir sugebu iziureti, jog eiti neverta bei atvirksciai – idirbtuose iziuriu poreiki paziureti, nes.. Zinau, kas tau ne/patinka ir, jeigu pateiki saziningai, atsirenku kas kur :)
Visą laiką akcentavau, kad mano pozicija šiek tiek atlaidesnė jaunų režisierių darbams, negaliu jų vertinti kol kas tais pačiais matais kaip O.Koršunovą, R.Tuminą ar E.Nekrošių. Jau tai, kad šis darbas tam tikrai aspektais pranašesnis už mažiau vykusius minėtųjų režisierių darbus, morališkai leidžiu sau apie jį rašyti G.erų naujienų apie kultūrą tinklapyje. Nors viduje irgi manau, kad A.Areimos „Laimingi” buvo sėkmingesnis darbas, tad Kertuk juos pirma ir rekomenduoju pamatyti prie tinkamos progos, kada bus atvežti į Vilnių ;)
Dėkui. Turėsiu omeny.
Mano nuomone apie si spektakli, kuri vakar maciau Kaune – pasiremiant Charmsu:
„Rašytojas: Aš rašytojas.
Skaitytojas: O mano galva, tu š…das!
(rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį išneša.)”
Gal A. Areima ir nekris negyvas (nezinau, ar tai gerai, ar blogai, nes kitu jo spektakliu nemaciau), bet auksciau mineta citata visiskai pasako, ka manau apie „Prakeiktuosius”.
Kodel? Daug smulkmenu susidejo i viena, todel tai, ka vakar maciau, negaliu vertinti teigiamai – o kai suzinojau, kad A. Areima beveik mano metu, ir jau daug parezisaves, negaliu nesipiktinti tokiu s…, koki maciau vakar. Plius ta visa panegirika, kuri yra surasyta virsuje, brr…Gal gerb. J. Mandrijauskaite nemate sio veikalo?
Faktas, kad spektaklis yra po OKT veliava, daro ji populiaru, zmones moka babkes ir ziuri. Gal rezisierius koks Oskaro draugelis ar pan.? Nes belaukiant spektaklio pabaigos (o laukti pradedi jau nuo antros dalies), pradedi itarineti – gal cia tikrai ne OKT?
Taip, nuogas aktores krutis matem (tai turbut turejo buti „vinis” kaimieciams – spektaklio esme ir gerumo kriterijus), panasiai, kaip O. K. „Shoping&Fucking”. Tai ir buvo vienintele sasaja su OKT, nes visa kita panasejo i dar nesusirepetavusiu zmoniu kalbejimasi scenoje. Viskas gerai, bet kodel uz tai tureciau moketi? Tarp kitko, „Oidipa karalius”, mano manymu, A. Areimai tikrai turetu duoti daug peno pamastymui ir kai kuriu personazu charakterio gerinimui.
Kas krito i akis? Pradekim kad ir nuo D. Gavenonio „trukciojimo” scenoje – keista, kai toks talentas-superstar kas penktam sakiny suklysta: pradeda sakyti ne ta zodi, kartoja ta pati, o karta ziurejo i sale ir tylejo – pamirso zodzius? F**k, kyla itarimas, ar tik nebus nerepetaves, o gal isgeres, o gal dar kas? O gal jei vaidini ne namuos, tai dzin?
Sorry, bet kai ateini kulturintis, technika ir elementarus teatriniai dalykeliai neturetu erzinti, trukdyti (iskaitant ir puse val. velavimo). Kai taip atsitinka, i viska pradedi ziureti kiek itariau.
Ir tada pamatai – kad scena tuscia, be esanciu laiptu scenografijos daugiau neprisireike (plius-minus sofa, stalas). Aisku, tai modernu, tai OKT, juk svarbiausia aktoriai – taciau ziurint ilgiau (o pasak J. M., „Spektaklis gan ilgas – trukme beveik gali lygiuotis su Eimunto Nekrošiaus darbais”), ta vyraujanti pilka spalva erzina, nusibosta, ji niekaip nesusijusi su tekstu, jos net nereikia! Cia velgi rekomenduociau rezisieriui pamatyti „VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNA” – ten minimalizmas yra liuks, ir lentos, galincios transformuotis i bet ka, „veza”.
Sunku buvo nepastebeti kitu aktoriu „keistybiu”: na, kad LAVINIJA beveik visa laika snekejo falcetu, dar nieko. Liudniausia buvo, kai ORINAS atitardavo tokiu keistu balsu, l. panasiu i ta, kur igarsina filmus is linkomanijos. Gal taip ir reikejo, toks uzmanymas, taciau vietomis dialogai skambedavo labai, labai itartinai – toks ispudis, kad lyg ir nesusikalbama, tiesiog „freestyle”as…ir tai liudino.
Nepaisant to, LAVINIJOS, KRISTINOS ir EZRA MENONO personazai buvo patys itikinamiausi, retkarciais „puose” spektakli. Taciau kitu personazu veidyba buvo blanki. HEIZĖ pabaigoje (gal pavargo?) isvis primine klasioke is mokyklos burelio…o apie D. Gavenoni jau pasisakiau.
Vienintelis zmogus, saziningai atlikes vaidmeni (arba savo funkcija), buvo Liudas Mockūnas. Treciam veiksme nuo uzmigimo jis ir gelbejo – tiesiog uzsimerkdavau ir klausydavau. Taciau negaleciau pasakyti, kad jis butu gerai ikomponuotas i visuma. Greiciau atrode panasesnis i svetimkuni. Ypac kai sededavo apsviestas ir krapstydavosi galva. Realiai, jei muzika butu is CD, efektas toks pat bendraja prasme. Aisku, gyva muzika isgirsti daug smagiau, ir ji gerina bendra bloga ispudi. Taciau norint didesnio muzikos ir vaidybos susiliejimo, geras pavyzdys yra „Meistras ir margarita” – ten fortepijonas su P. Geniusu neatrodo ne laiku ir ne vietoj, jo ikomponavimas i visuma daug geresnis.
Reziumuojant belieka pasakyti, kad nuogi papai, gyva muzika ir padori aktoriu kompanija dar nereiskia, jog is spektaklio iseis kas gero. Netgi jei ir parasyta OKT. Negali teigti, kad isejo popsas, bet kai kur stipriai tuo uzkvimpa. Truksta akcentu, ir kai pasisnekejimai scenoje uztrunka, darosi nebeidomu…
Ir dar: man, eiliniam kulturos „vartotojui”, visai dzin, kieno nors pozicija ar opozicija kazkuriam rezisieriui („Visą laiką akcentavau, kad mano pozicija šiek tiek atlaidesnė jaunų režisierių darbams, negaliu jų vertinti kol kas tais pačiais matais kaip O.Koršunovą, R.Tuminą ar E.Nekrošių”, J. M.). Juk svarbu spektaklio esme, visuma, tai, ka tu pajauti – o ne pavardes, ordinai ar pozicijos. Hau!:)
Super!!Ačiū už išsakytą numonę, kuri visiškai sutapo su manąja :)Lauksiu minčių apie OKT ,,Dugne” ;)
Klausimas – jeigu pradedi laukti nuo antros dalies, kada spektaklis pasibaigs, tai kurių galų žiūrėti trečią? Kad taip išsamiai ir šauniai (nemačiau spektaklio. Komentuoju stilių) aprašytum įspūdžius ir recenzuotum spektaklį? Juk laiko tuštiems dalykams nieks šiais laikais neturi…
Iš paminėto R.Tumino Mistro paskubėjau išeiti, kai tik prasidėjo pertrauka. Abejojau, ar ne per staigiai nusprendžiau. Laimė, literatūriniame susitikime su M.Ivaškevičiumi gavau progą įsitikinti savo sprendimo teisingumu…
to kertukas>
Turejau laiko, tai ir laukiau iki galo:)
Cia kaip su buteliu snapso – gal ir nesinori, bet isgeri iki dugno.
Issamiai ir sauniai? Auksciau esanti recenzija dar saunesne ir issamesne, tai ir parina:)
Vakar JazzKablyje pagalvojau, kad gal ir be reikalo ir neteisingai užsipuolėme Jurgą dėl saksafono įvaizdžio.
Liudas Mockūnas pirmadienį piano.lt pateikė nors ir labai gerą, bet PUSFABRIKATĮ. Dviems savaitėms anksčiau, kitas avangardo tėvas, PETRAS VYŠNIAUSKAS piano.lt su savuoju sopranu atstovavo tokį aršų avangardą, kad trečdalis salės per pertrauką ištuštėjo…
O štai vakar buvome devintame danguje kai jis ėmėsi demonstruoti Jurgos supratimą apie saksafoną. Melancholišką lyrika skleidė tokį grožį, kuris kompanijoje su kitais puikiais atlikėjais vertė klausytojus tirpti ir šildė gūdžią žiemos vakarą…
Ne, Felikso Slovačeko, na, gerai, šioms kartoms Kenny G (nelabai aš jo daug ir klausęs) muzika, kai meistrystė kartu, vis dėlto „veža”…
Gražiai dera „labai gerą” bei „pusfabrikatį” :) Man pirma abiejų atlikėjų dalis pasirodė iš lempos, bet vėliau ir visas pasirodymas, ir Liudo dalis buvo super. Jeigu ne pusfabrikatis, tai Liudo darkysmasis, tai reikia suprasti, jog piano.lt visai ne ta erdvė, ypač turint omeny, jog albumas buvo įrašinėjamas. Gal kiek ir ramesnis, subtilesnis, bet tikrai profesionalus pasirodymas.
Akcentuokim žodžius „labai geras”.
O jeigu kliudo „pusfabrikatis, tai man galutinis produktas buvo pats TOXIKUM. Dabar gi, muzikavimas be ritm grupės iššaukė tik gražaus audinio nerimą. Bet neapsirodė normalu, kad ritm funkcija buvo atlikema su sakso klavišais. Gražu, originalu, bet pilnavertiškumo lyg ir stokojo toks KOLEKTYVAS.
Pasirodė per mažas dano indėlis esant bando narių stygiui. Bent finalinėje dalyje, kurią ir girdėjau…
Man labai gaila, kad recenzija parašyta tokia „nekultūringa” lietuvių kalba. Kokios čia „Geros naujienos apie kultūrą”, jei kalbos klaidos akis bado.
Rima, jums, matyt, geriau žinot dėl kalbos klaidų, bet, kad tamstos teiginyje logikos įgriuvos akis bado, tai irgi faktas.
na neisizeiskit, del tu klaidu, man irgi uzkliuvo kai kur, bet jusu tinklapis pats sau aukstai kartele issikeles, tai galejot ir pasiredaguot;)
o siaip laukiam daugiau spektakliu recenziju- net nzn kur ju rasti internete, be g-tasko. aciu:)
jau nebe pirmą kartą klausiam, gal kas laisvalaikiu norėtų nemokamai padirbėti g-taske klaidų redaguotoju? :) Visi labai gudrūs pirštais į kitus badyti, apie užkeltas karteles kalbėti, o kai pasiūlom patiems redaguotojais padirbėti, arba patiems tas recenzijas savo laisvu laiku naktimis parašinėti, tada kažkur visi staiga dingsta.. Rašom kaip mokam ar spejam, tikrai neįsižeidžiam dėl pastabų, jau greičiau apatiškai reaguojam į panašias priekabes nei puolam ieškoti padarytų klaidų. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Ar ne? ;)
Komentuojantys žmonės galėtų nurodyti konkrečias klaidas, tai padėtų jas greičiau ištaisyti.
Iki šiol nesuprantu, kodėl dalinate kvietimus ir bilietus be įsipareigojimo aprašyti reginį??…
Arūnai, o kaip tai susiję su mūsų siūlymu padirbėti redaguotojais? :)
Dėl kvietimų būna visaip, kartais duodame tuos kvietimus už pažadą aprašyti renginį, bet būna ir taip, kad renginį pažiūri ir kažkodėl nesulaukiam net trumpiausio komentaro…
Tai tegu pirma paredaguoja, po to kvietimą gauna… :)
Geras kritikas stipriai „išpendzeliuoja” spektaklį, iškeldamas tik du teigiamus dalykus:
http://www.7md.lt/lt/2010-12-17/teatras/lavinija_ir_demonai.html
„Liudo Mockūno saksofonas šį kartą negrojo romantiškos, lyriškos muzikos (kaip įprasta šiam instrumentui), priešingai – jo pagalba skleidžiami garsai buvo džeržgiantys, barškantys, klykiantys, duslūs kaip ir emocijos, jausmai, gimstantys ir besivystantys tuo metu scenoje.” – akivaizdu kad recenzente neitin susipažinusi su saksofono galimybėmis ir funkcija šiuolaikinėje muzikoje, džiaze…
Tiksliau būtų pasakyti, kad komentaro autorė dar neišmoko skaityti arba suvokti, kas parašyta.
Laura, man šiaip smalsu. Jūs šią apžvalgą radote įvedus į google žodį „saksofonas” ar „lyriška muzika”..? :)