Lykke Li albumas “Youth Novels” kai kam jau tapo vienu iš geriausių šių metų albumų, man tik geru, bet praleisti pakely vykstantį jos pasirodymą būtų buvę nekorektiška pačios muzikos atžvilgiu. Ir dar tos liaupsės, kurios pilamos ant gyvo Li muzikavimo padarė savo.
Žvaigždutė Londono “Koko” klube nepasirodė iš karto: prieš tai dar nervus patampė kažkokie vietiniai electro punkeriai, pasivadinę Esser. Apie juos teisingai atsiliepė šalia stovėjęs klausytojas: „kažkas neblogai atliko namų darbus šiai beždžionėlių diskotekai“. Gitara, bosas, vokalas, būgnai buvo naudojami daugiau derinimui ir kažko rankose turėjimui – muzika pagrinde sklido iš ritmo/tembrų aparato, kuriuos spaudė paliegęs jaunuolis. Gal kažkada bus kitaip, bet šiandien apie šitos klouniados gyvą pasirodymą nieko teigiamo negaliu pasakyti.
[youtube 3hyh1QjP-KE]
Esser (live)
Teigiamas buvo pats klubas: senas Camden Town‘o pastatas, statytas dar 1900-aisiais buvo rajono teatras, kuris per ilgą amžių pakeitė kelis pavadinimus ir po restauracijos tapo KOKO klubu, kur gali išgirsti ne vieną šiandienos geros muzikos atlikėją. Penki balkonų aukštai, teatrui pritaikyta akustika, tamsiai raudonas makabriškas interjeras buvo būtent ta vieta, kur Lykke Li šėlsmas atsiskleidė visa jėga.
Jei keista girdėti žodį „šėlsmas“, galima jį pakeisti į „siautulys“. Būtent taip reikia apibūdinti patirtą reginį. Ir tikrai nėra jokio reikalo abejoti, kad ji laimės švediškąjį Grammy „Best live act” kategorijoje, kuriai jau yra nominuota kartu su kitomis keturiomis nominacijomis.
Toliau skaityti LYKKE LI @ KOKO, London, 2008 11 28.
Pradėsiu pompastiškai: ponios ir ponai, tai – įvyko. Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“, padedami Kauno kamerinio orkestro bei charizmatiškojo Andriaus Kulikausko, be didelio vargo surinko pilną „Forum Palace“ „balsas.lt“ salę (buv. „Galaxy“). Jeigu kam nors atrodo, kad tai – mažai, galiu priminti, kad šiuo metu tai yra pagrindinė padoresnių vietinių ir šiek tiek nišinių užsienio grupių arena (tas past Andrius Mamontovas, Marc Almond, De Phazz ar B. Grebenščikovas). Deja, šiuo metu Lietuvoje neliko nieko, kas galėtų surinkti pilną „Siemensą“ ar „Uteną“ („Telebimbam“ – išimtis) – paskutinį kartą tai sugebėjo „Antis“ per patį „Paksogeito“ įkarštį, bet spėju, kad dabar ir jai tai nepavyktų. Šis „Skylės“ koncertas tarsi vainikavo ilgai lauktą sėkmės istoriją žmonių, kurie pamažu, atkakliai, neišduodami savo svajonių, neparsiduodami „realybių šou“ debilizavimo konvejeriams ir glamūro žurnalams, sugebėjo pasiekti populiarumą. Tokį populiarumą, kuriuo galima didžiuotis ir dėl kurio galima džiaugtis, ne – džiūgauti! Aistroko bangos nušniokštė per Lietuvą ir nesudužo nei į tautiečių abejingumą, nei į radijo stočių dambas. Nes taip ir turėjo būti.
