Delsiau rašyti šią apžvalgą. Nors ir naiviai banaliai, manyje kovojo dilema. Ar rašyti apie simpatiją, nors ir gerai užmaskuotą, naciams reiškiančią grupę? Ar rašyti apie jos atliekamą muziką, kuri nors ir naciams prijaučianti, vis tik yra ypatinga? Post-punk laikus menanti, pėdsaką palikusi ir kitus įkvėpusi. Ar rašyti apie įvykį, žiniose nenuskambėjusį, tačiau melomanų širdis sušildžiusį – juk pats ūsuotas ir kaukėtas Douglas Pierce savo grupės trisdešimtmentį nutarė švęsti Vilniuje! Klube Propaganda, kuris, reikia pripažinti, regėjo daugiau žvaigždžių nei mainstryminės mūsų miesto salės.

Nesileisiu į spekuliacijas apie nacizmą propaguojančius Death in June. Pasakysiu tik tiek – jiems tai tinka. Kad ir kiek pykčiau už Douglas Py aprangą scenoje, jis buvo labiau panašus į sveikatą ryte taisantį lietuvį medžiotoją, nei į nacių idėjas propaguojantį gėjų, koks jis iš tikrųjų yra. Mat jis, pasidabinęs kamufliažine apranga, padabinta esesininkų nešiotu galvos apdangalu ir nacių garbintų pagoniškų dievybių kauke, labiau priminė vyrukus, nakčia atvykusius prie ežero žvejoti karšių, nei kokį pavojingą ligotų politinių idėjų skleidėją.

Antra, simbolika, kurios apstu jų muzikoje, tekstuose ir vaizduose. Jau vien jų „firminė“ kaukolė – anuomet puikavusis ant SS karininkų kepurių, ko verta. Bet paliksiu visą šią „atributiką“ keliems publikoje šmėstelėjusiems šleikuotiems žalia-rudamarškiniams. Jei kas norėsite, interneto platybėse gausu analitiškų straipsnių, nagrinėjančių Death in June ženklus, simbolius ir tekstus. Kai kurie entuziastai Death in June lyriką yra išnagrinėję iki kaulelio ir, žinoma, įrodę, kad ši grupė – tikra nacių pakalikė. Tegu prijaučiantys žavisi šiais blizgučiais, o mes pasikalbėkime apie muziką.

httpv://www.youtube.com/watch?v=iNs5Is1vo3Y

Death in June – itin produktyvi grupė. Per savo karjerą jie išleido apie trisdešimt albumų, neskaičiuojant kompiliacijų ir rinkinių. Matyt pasirinktas muzikinis formatas buvo labai dėkingas – dažniausiai keturių šešių akordų monotoniški kūriniai, kurių pagrindas – Douglas Py tekstai ir jo akustinė dvylikastygė gitara. Pradėję industrial garsais ir keistais vokaliniais efektais, jie dabar ypač lyriški – paskutinis praeitų metų albumas „Peaceful Snow” sugrotas vien tik klavišiniais. Tik, žinoma, „išmintinga“ Douglas Py lyrika niekur nedingusi. Atsiribojant nuo poteksčių – tai yra puikus lyrinių gotikinių baladžių rinkinys. Jei nesigilinsite į tekstus, tai bus graži vakaro muzika.

httpv://www.youtube.com/watch?v=VITBbcmZqKI&feature=related

Koncertas, nors ir kiek nuobodokas, vis tik buvo privalomas. Death in June grojo dviese ir kiekviena daina buvo beveik tokia pat kaip prieš tai skambėjusi – akustinė gitara, šiek tiek perkusijos ir gilus žemas balsas. Tai tinkamas formatas nesusitupėjusiems gotams ir post-punk seniams, tokiems kaip aš. Ši tamsi monotonija nukėlė į savitą Twin Peaks‘ą. Pradžioje pykęs dėl Death In June atjautos naciams, supratau, kad kažkas šiame jų pasirinktame įvaizdyje yra savito.

httpv://www.youtube.com/watch?v=nknrwAh-xFE

Toks keistas, paprastas, bauginantis ir vis „uždelėjintas” garsas sukūrė ypatingą nuotaiką. Kažkam palietė tamsias sielos gelmes. Kažkam priminė paauglystėje klausytą, tačiau tada dar nesuprantamą muziką. Kažkam ketvirtadienio vakarą padarė dar vienu, išsiskyrusiu iš kitų. Sukėlusiu minčių, paskatinusiu pasidomėti istorija ir būtimi.

p.s. Death in June pavadinimas yra aliuzija į Adolfo Hitlerio užsakymu nužudyto jo bendražygio, gėjaus, Ernst Roehm, mirtį. Šis žmogus propagavo „bolševikinį nacizmą“, labiau kairesnį požiūrį į šią nacionalsocialistinę doktriną. Už tai jis, kaip ir vėliau Adolfas Hitleris, gavo kulką į galvą. Ernst Rohem nužudytas June 30, 1934. Death in June.