Berlinalė tolsta šį kartą, atrodo, per greitai, tad, kol ji galutinai netapo tik praėjusio gyvenimo prisiminimais, ir „Kino pavasaris“ neužtemdė visų minčių, dalinuosi.
Atrodo, vis sunkiau įbristi į tą pačią upę, ir iš Berlinalės grįžti su mintimi, kad pamatei TĄ filmą. Žmonės kalba, kad su amžiumi daraisi vis išrankesnis. Panašu, kad tai tiesa: naivumą išstumia žinojimas, ko nori, t. y. „prasmingai“ išnaudoti laiką, nes juk jo dabar nebėra, o filmų daug, pažinčių irgi… Panašu ir tai, kad mes tikimės vis išgyventi katarsį, kurį turėtų sukelti tik tam tikro pobūdžio / emocijos / estetikos filmas. Dėl to ir aš vis pasiduodu norui pritarti kolegoms akredituotiesiems, kad „nebėra čia ko žiūrėti“… Bet vėlgi, upė jau nutekėjo, tad belieka tik skaičiuoti viščiukus.
Panašu, kad kinas kinta, todėl kinta ir tai, ką mums serviruoja Berlinalė, turint galvoje, kad kino festivalis – tai naujausių pasaulio kinematografijos tendencijų lakmusas. Žinoma, tai neprasidėjo nei vakar, nei su pirmąja šių metų Berlinalės diena, bet tai vis ryškėja…
Atrodo, festivalio filmuose vis dažniau analizuojamos kadaise ar ne taip seniai padarytos klaidos. Filmai apie karinius–politinius konfliktus, kurių šiais metais apstu: realius (nuo 1937 m. japonų invazijos į Nankiną Zhang Yimo filme The Flowers Of War / Jin líng Shi San Chai iki Angelinos Jolie romantizuoto, ir gal kiek per daug satūruoto Balkanų konflikto filme In The Land Of Blood And Honey) ir pramanyti: suomių mokslinė fantastika apie piktuosius nacius iš tamsiosios Mėnulio pusės filme The Iron Sky ar Tsui Hark 3D filmas Flying Swords Of Dragon Gate apie skraidančiuosius durklus ir nemariuosius jų šeimininkus.
Berlinalėje ir šiais metais parodyta nemažai queer filmų. Vieni jų ir toliau maloniai žaidžia žanrais (pvz. My Mommy Is Coming), o kiti konvencionalumu neatsilieka nuo daugumos konkursinių filmų ir darosi tokie pat nuobodūs (ar, kalbant nuosaikiau, labiau tinkami rekreacijai „po sunkios darbo dienos“), kaip ir bet kuris ilgai praktikuojamas konvencionalumas.
Filmų geografija išlieka ta pati, t. y. visa-aprėpianti. Čia ir toliau mylimas Tolimųjų Rytų kinas, tačiau tarp Trijų didžiųjų banginių (Kinijos, Japonijos ir Pietų Korėjos) galima pamatyti ir beveik visai nepažįstamo kino iš Kambodžos, Vietnamo. O jei žiūrėtume, kokios bangos kyla, tai akivaizdžiai būtų arabų šalių kinas.
Tokios būtų mintys.
O filmai, kuriuos mačiau ir kuriuos norėčiau parekomenduoti, jei kada pro šalį slystų galimybė juos pamatyti, apačioje:
Savo šių metų TO filmo etiketę klijuočiau olandų režisierės Sachos Polak filmui Hemel. Filmas kalba apie artimus, kartais net perdėm intymius tėvo ir dukros santykius; nepuritonišką seksualumą; šiuolaikinę kartą, gyvenančią akimirka. Filmas apdovanotas, ir ne veltu.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=-eJ4tPIEJCk
Jayne Mansfield’s Car – dar vienas puikus Billio Bobo Thortono filmas, šįkart analizuojantis šeimos ir šalies (patriotiškumo?) vertybes 7-o deš. pb. , maloniai ironizuojantis. Belsiu į medį, kad būtų parodytas Lietuvoje. Įrodymas, kad ir konkursinėje programoje gali būti dėmesio vertų filmų.
http://www.critic.de/film/jayne-mansfields-car-3520/trailer/
http://www.critic.de/film/jayne-mansfields-car-3520/trailer/
Golden Slumbers / Le sommeil d’or (Rež: Davy Chou) – khmerų kilmės Prancūzijoje gimusio režisieriaus bandymas bent fragmentiškai atkurti Kambodžos kinematografijos istoriją, didžia dalimi sunaikintą raudonųjų khmerų. Vis dar šildo vaizdinys, kaip žmonės „prie žemės“ atpasakoja siužetus filmų, kurių jau nebėra. Rekomenduojama sinefilams su lakia vaizduote.
http://vimeo.com/16495276
Parade / Parada (Rež: Srđan Dragojević) – referuoja į pirmąjį gėjų paradą Belgrade. Labai supaprastintas (kartais gal net per daug) požiūris į homoseksualumą, nors gal tai ir būdas masėms kalbėti apie marginalias temas. Berods, kažkam antrinu, bet rekomenduojama besidomintiems Petro Gražulio išsišokimais. Beje, filmą bus galima pamatyti ir „Kino pavasaryje“.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=g3qv-OkIo6s
Iron Lady (Rež. Phyllida Lloyd) – apie Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher. Filmo faktų autentiškumas kvestionuojamas, bet vertinantiems kiną, o ne istorijos pamokų medžiagą, Meryl Streep – nuostabi.
http://vimeo.com/33589865
Iron Sky (Rež.: Timo Vuorensola) suomių mokslinės fantastikos komedija apie tai, kaip dalis nacių 1945 m. pabėga į tamsiąją Mėnulio pusę, o 2018 metais grįžta užimti Žemės. Tema nuperka, tik truputėlį gaila, kad iki pabaigos pritrūksta kvapo.
http://www.ironsky.net
Marley (Rež: Kevin Macdonald) – išsamus visų mūsų rastamanų krikšatėvio Bobo portretas.
http://thefilmstage.com/trailer/kevin-macdonalds-marley-u-k-trailer/
Mėgstantiems trash estetikos queer tematikos filmus rekomneduoju Bugis Street Redux (Rež: Yonfan) – vaizduojantis vienos 7-ojo deš. Singapūro gatvės transeksual(i)ų gyvenimą, pilną meilės ilgesio… pervaidintas, pilnas „karalienių“ (queen), kalbančių medinėmis frazėmis, ir jų emocijų. Rekomenduojama gurmanams.
http://vimeo.com/37577435
Tęsiant queer temą: Among Men – Gay in East Germany / Unter Männern – Schwul in der DDR (Rež: Markus Stein, Ringo Rösener) – dokumentinis filmas, gan fragmentiškai, tačiau informatyviai ir spalvingai vaizduojantis Rytų Vokietijoje gyvenusius gėjus, kur, kaip ir „pas mus“, seksualumas (juo labiau homoseksualumas) „neegzistavo“.
Mommy is Coming (Rež. Cheryl Dunye) – pilnas rožinės spalvos queer filmas apie bendrąsias nebesugebėjimo įsipareigoti vieniems santykiams problemas (tematika bendra ir hetero- ir homoseksulaiems santykiams). Gaivi trash komedija.
http://www.clipfish.de/special/kino-trailer/video/3737306/mommy-is-coming-trailer-englisch/ (S)
Rodė ten ir dokumentinį filmą apie Mariną Abramović – vieną iš labiausiai lauktų ir labiausiai nuvylusių filmų. Televizinė dokumentika. Jokiu būdu nepradėkite pažinties su Marina nuo šio filmo, jei ne prie širdies graudulį spaudžiantis, pseudo-intymus montažas.
Tekstas / Text by: Giedrė Simanauskaitė
