ĖĖĖ! ĖĖĖ!?, – purto man petį kažkoks išprotėjęs tautietis Mindė. Ė, a taip gali būt?!! Pasakyk, a taip gali būt?!!, – rėkia spjaudamas man į ausį. Tuo metu plaukus nuo galvos pakelia Supremacy dūžiai ir baugūs šeštos gitaros stygos draskymai. Ir kai Matt Bellamy aukšta nata suklykia Your SUUUUUU…premacYYYYY!, aš mandagiai, gal net gundančiai, paprašau tautiečio susitelkti ties esme. Mūsų kieme nusileido ateiviai ir reikės su tuo tvarkytis dar dvi valandas. Ir, ach, aš suprantu Mindės reakciją. Jis irgi, žmogus, susijaudino. Juk riedėjo geriančiame autobuse nuo vidurdienio. Per Pabaltijo sniegynus, kad sudalyvautų šiame kosmoso keliautojų apsireiškime.

Muse – kaip niekada stiprūs. Jau 2006 – ųjų ture buvo galima apčiuopti neatskiriamas jų identiteto detales. Tai – ypač gyva, auganti, visa apimanti muzika ir iš kojų verčiančios vizualizacijos. Ateiviai su gitaromis, nekitaip. Šįvakar jų laivas visiškai naujo modelio – visuma sunki ir kartu elegantiška (Širdies ritmą stabdančios, tačiau labai sterilios gitarų natos ir aukštyn kojom kabanti šviesų piramidė). Muzika plati ir aštri (padailinta lazeriais, kuriems pjaunant orą, gitaros skamba dar skausmingiau). Visas Muse buvimas neįprastai subtiliai pateiktas, tarsi tai būtų performansas iš kito išmatavimo.

Plug In Baby (kokia daininga Rygos publika!)

httpv://www.youtube.com/watch?v=VHgLON-rZmg

Muse neabejotinai padės pamatus ateities rokui. Jau dabar Matt ir Chris gitaros yra nebe gitaros, o kažkokie pakylėti instrumentai su touchscreen‘ais. Galbūt roko dinozaurai čia galėtų papurtyti savo žilus karčius ir kumščiu pagrūmoti, neva Muse – jau nebe rokas. Bet aš vėl pagalvoju apie Mindę, kuris rėkdamas sklaidėsi į visas puses ir žiūrėjo į aukštybes klausdamas, kur gi jis po galais atsidūrė. Jei ši muzika sukelia tokias emocijas ir tu leidiesi nešamas tos kosminės energijos…Jei dėl vaizdo ir garso švaros tu atsiskiri nuo kūno ir kažkur tarp ūkų ieškai savęs…po galais, nesvarbu kiek efektų pakabinta ant Matt ir Chris gitarų. Tai laisvo kritimo garso takelis. Jei žinočiau, kad mano parašiutas jau nebeišsiskleis, aš norėčiau, kad mano ausyse skambėtų ta begalinė Madness kūrinio pabaigoje atsirandanti erdvė…

httpv://www.youtube.com/watch?v=gdX_T3JRvgc

Iš profesionalaus koncertų lankytojo pusės turėčiau pasakyti, kad playlis‘tas buvo puikiai sukaltas. Kiek nuogąstavau dėl naujo albumo dainų derėjimo su senais agresyviais Muse hitais. Tačiau kai jie paleido techninį The 2nd Law: Unsustanable ir smogė su Survival ši abejonė iš karto dingo. Nauji, meistryminiam rokeriui mažiau priimtini kūriniai buvo labai subtiliai išsklaidyti tarp tokios agresijos kaip Plug In Baby ar New Born. Ir tiems (tame tarpe ir sau), kas sako, jog Muse labai pasikeitė, galiu atšauti, – nė velnio! Užsukite į artimiausią jų koncertą ir pamatysite, ką jie daro su Follow Me, tuo pačiu Survival ar net iš pažiūros švelniuoju, Radiohead kiek primenančiu Animals… Tad keliu rankas ir atsiprašau Muse, kad visa mano anksčiau naujam albumui išsakyta kritika buvo dėl neišmanymo ir trumparegystės.

Starlight (kokia daininga Rygos publika!)

httpv://www.youtube.com/watch?v=HGSV_Xu2qmo

Įsibėgėjus koncertui, jautėsi, kad ne tu lauki kūrinių, o jie – tavęs. Explorers ir Save Me (atliktas Chris‘o) sukūrė noro pabėgti į visatos pakraštį jausmą, tad skridau iš paskos. Ir kai vėliau Muse atidavė duoklę su Time Is Running Out bei kitais senais gerais, atrodė, kad šį vakarą nieko didingesnio už Invincible nebebus. Juk juo Muse yra įpratę užbaigti savo pasirodymus. Po revoliucingų Nothing‘s gonna take me alive šūkių ir desertinio Starlight jie vis tik įjungė… Survival… Ir pastarasis tiesiog trypte sutrypė paskutinius dėmesio tam, kas vyksta aplink, likučius. Nenustebsiu, jei kitame savo turo koncerte kaip rekvizitą jie turės nedidelę į sunkvežimį telpančią juodąją skylę. Nes šį vakarą kalant ir augant Survival smūgiams ta juodoji skylė susiurbė ir anoje pusėje išmetė tuos tūkstančius amo netekusių žmonių…Vargu ar dar kokiu kitu kūriniu būtų galima užbaigti šį šou. Jei tik Muse nepradės kurti daugiau tokių gabalų, viskas bus gerai, – juokavome krapštydami ausis ir skubėdami pasiimti paltų.

Įnaktijus nėrėme į sniegą, grožėjomės pro apšalusį langą slenkančia Ryga. Sakėm, – žiūrėk, tas tiltas per Daugavą apšviestas Muse šviesom! Draugas ant galinės sėdynės pratarė, – negarsink, pabūnam tyliai. Negarsinau, nes taip garsiai jau vis tiek nebebus. Tiltas liko kažkur gale, dešinėje, o į priekinį langą pradėjo krebždėti aštrios snaigės.