Šį kartą g-taško interviu rubrikoje kalbiname teatro atstovą, jaunosios kartos režisierių Agnių Jankevičių, kuris Kaune prieš keletą dienų pristatė publikai savo jau keturioliktą spektaklį „Paskutinė Diuranų daina” pagal Danielio Danis pjesę „Dir diro daina”.  Ketvirtadienį startuosiančio „Teatro ir šokio maratono 24/4 bus parodyti net du A. Jankevičiaus statyti darbai: „Du vargšai rumunai kalbantys LT“ ir monospektaklis-opera „Izadora“.

Gero skaitymo ir žiūrėjimo!

G. Kaip tave veikia ruduo, jei veikia?

Skrandį kai kada paskauda (juokiasi).

G. Spektaklius su tavo pavarde galima išvysti net kelių skirtingų teatro įstaigų repertuaruose. Ar tai reiškia, jog Lietuvoje teatro įstaigos tolerantiškos jauniems režisieriams ar, atvirkščiai, tu niekur taip ir neapsistoji ilgesniam laikui, nes jaunam režisieriaus niekas nepatiki pastovaus etato?

A.J. Keliavimą iš teatro į teatrą lemia susiklosčiusios aplinkybės. Apsistoti vienoje vietoje esamu momentu nėra jokios galimybės. Mielai užsidaryčiau porai metų su pastovia trupe ir kurčiau, bet tam reikia tam tikrų sąlygų: finansavimo, vietos, kur galima būtų rodytis ir repetuoti, bei geros vadybinės komandos. Etatiniai režisieriai išnyko su nepriklausomybės paskelbimu, nors dabar jau pasigirsta kalbų apie tokių etatų sugražinimą, bet tos kalbos yra daugiau sąlygotos krizės, o ne kūrybinių intencijų.

G. Esi vienas iš produktyviausių jaunųjų režisierių. Vieną po kitos kepi premjeras viename ar kitame teatre. Kaip manai, ar kiekybė nenužudo kokybės?
Na, turime puikių pavyzdžių, kad pvz.  E.Nekrošius vieną spektaklį gali statyti kelis metus ir  gludinti viską iki detalių.. O gal tiek „žaisti“ jauniems režisieriams tiesiog neleidžiama, nes amžinai  spaudžia „deadlainai“?

A.J. Iš dalies darbo intensyvumas yra individuali savybė. Nekrošius, taip, kuria lėtai, jeigu galima taip pasakyti, bet sakykim, Vaitkaus, Koršunovo Graužinio darbo tempai ne ką lėtesni nei mano. Laiko dažnai irgi stinga. Kartais gryno repeticijų laiko, išmetus visus laisvadienius ir, šiaip, artistų užimtumus, lieka vienas mėnuo. Tenka daryti blizkrieg‘ą. Kita vertus repetavimo ilgumas nėra tiesiogiai proporcingas kokybei ar spektaklio sėkmei. Šie dalykai dažnai būna nenuspėjami. Stipriai suspaustas laiko limitas atima vieną dalyką – kūrybos malonumą, o tas jau yra blogai. Paskutiniai spektakliai, kurių pastatymui turėjau iš tiesų nemažai laiko buvo „Poliklinika“ ir naujausias mano spektaklis „Paskutinė Diuranų daina“. Abu šiuos darbus labai vertinu dėl sveiko, pozityvaus ir turiningo kūrybinio proceso.

G.  Įdomu, ar jauniems režisieriams, kurie auga tokių pasaulinių grandų kaip E.Nekrošius, O.Koršunovas, R.Tuminas šešėlyje, nėra sunku nustebinti Lietuvos teatro mylėtojus, išlepintus režisūriniais stebuklais. Atrodo, jei negimei genijumi, tai jau slėpkis po lapais čia pas mus, nes nuolat būsi ujamas už vidutiniškumą. Ką manai apie tai?

A.J. Niekada apie tai negalvojau. T.y. negalvojau apie šešėlio sindromą. Žinau, kad mano gyvenimas yra kelionė į save, o šešėliuose gyvena kalės ir intrigantai.

G. Prisipažinsiu, kad tave atradau ir kartu pamilau po spektaklio „Poliklinika“. Bet kartu pastebėjau, kad būtent apie šį spektaklį užvirė aršios diskusijos įvairiuose portaluose,  ir, sakyčiau, kur kas aktyvesnės bei piktesnės, nei po visų kitų režisierių darbų. Kaip manai, kodėl?

A.J.  Šiaip turėjau nuojautą, kad tas spektaklis sukels daug negatyvios reakcijos. O kas link komentarų portaluose, tai didžiąja dalimi tai yra menkavertė „fignia“, nes viskas apsiriboja apibūdinimu: šūdas arba fantastika.

G. Pastebėjau, kad dažnai lankaisi pas mus viešinčių užsienio teatrų spektakliuose, aktyviai dalyvauji pospektaklinėse diskusijose. Kurie Lietuvos ir užsienio režisieriai tau imponuoja labiausia? Gal išskirtum vieną ar keletą režisūrinių darbų, kurie paliko didžiausią įspūdį?

A.J. Man įdomu kas vyksta, ką žmonės galvoja apie nūdieną, apie praeitį, apie ateitį, kuom gyvena. Man simpatiška Cezario Graužinio laikysena lietuviškojo teatro kontekste, gilų įspūdį paliko Oskaro Koršunovo „Kelias į Damaską“, simpatiškas „Atviro Rato“ draivas. Vaitkaus gebėjimas išlikti jaunam ir aštriam. Iš užsieniečių labai įdomus lenkų teatro grandas Krystianas Lupa ir apskritai reiškiniai, vykstantys šiuolaikiniame lenkų teatre. Vokiečių teatras ir t.t. Daug atsiranda įspūdingų spektaklių, trupių, bet neįspūdingesnių dar daugiau.

G. Viename interviu skaičiau, kad iki pilnametystės į savo rankas nebuvai paėmęs nė vienos knygos. O pirmoji „po pilnametystės“ – Biblija. Kodėl būtent ji? Paaugliui staiga pasireiškė gyvenimo prasmės paieškos poreikis? Kokias esmines vertybes ar tiesas  atradai savo pirmajame gyvenimo elementoriuje?

A.J. Nežinau. Pagalvojau, jei jau reikia pradėt skaityt, tai reikia griebti kažką didelio. Ir paėmiau. O perskaičius Bibliją atėjo viena mintis į galvą, kuri mane persekioja iki šiol. GYVENIME PRIEŠ SAVE REIKIA NEŠTI DEGANTĮ KUMŠTĮ. Va.

G. Kaip manai, „sėkmės“ sąvoka egzistuoja realiame gyvenime, ar tai labiau mūsų pačių  įdirbio rezultatas?  Ar jautiesi pakankamai įvertintas Lietuvos publikos ir teatralų?

A.J. Vienareikšmiškai – taip. Egzistuoja. Darbas daug ką reiškia, ir man liūdna, kad dabar viską stengiamasi daryti greitai, tarsi peršokant patį darbo procesą. Akiratis ima siaurėti, sąmonė – bukti. Liūdna, bet tokios vartotojiškos visuomenės grimasos. Dėl įvertinimo kažkaip man čia neetiška kalbėt, tad patylėsiu.

G. Tavo spektakliuose galima atrasti nemažą dozę humoro, tai tampa vos ne tavo vizitine kortele. Ar humoru lengviau perteikti savo požiūrį į gyvenimą, meną?

A.J. Nežinau ar lengviau. Toks braižas mano, matyt. Per tokią prizmę daiktus matau.

G. Ar menininkai jaučia ekonominę krizę,  ar jie tiesiog gyvena amžinoje finansinėje krizėje?

A.J. Tikrai taip. Kadangi nesu jokio teatro finansininkas ir nedirbu kultūros ministerijoj, nežinau kaip , kiek ir kokie pinigai cirkuliuoja, bet teatruose finansinė padėtis ženkliai suprastėjo. Jeigu anksčiau metai į priekį žinodavau, ką ir kur darysiu, tai dabar tas tapo labai neapibrėžta. Daug ką gaudyti tenka, kaip rusai sako „na chodu“. Pastatymų biudžetai stipriai sumažėjo. Kai kuriais atvejais tragiškai stipriai.

G. Ar esi gavęs pasiūlymų dirbti televizijoje ar kažkokiuose komerciniuose projektuose? Pvz. surežisuoti kokią baliušką verslininkui ir pan.? Ar jaunas aktorius/režisierius gali pragyventi vien iš teatro? Gal kokių gudrių patarimų gali padalinti pradedantiems menininkams?

A.J. Esu gavęs pasiūlymą režisuoti situacijas vienoje tv laidoje. Jau nebeatsimenu kaip ji vadinosi. Vieną sezoną terodė ją , man rodos. Atsisakiau. Dar buvo kalbos apie didelį komercinį šou renginį „Siemens“ arenoje, dar pora renginių. Atsisakiau irgi.
Na, dėl pragyvenimo tai anksčiau galėdavau, dabar kaip bus nežinau. Pažiūrėsim.

G. Dar trumpai papasakok, ką šiuo metu veiki? Ką naujo statai?

A.J. Ką tik išleidau premjerą Kauno dramos teatre. Spektaklį pagal šiuolaikinio kanadiečių autoriaus Daniel Danis pjesę „Paskutinė Diuranų daina“. Dabar „Sirenų“ festivalio rėmuose bus parodyti „Du vargšai rumunai kalbantys LT“ ir monospektaklis-opera „Izadora“. Dar vis iki galo neaišku, ar pradėsiu statyti Rusų dramos teatre spektaklį pagal autobiografinį Pavelo Sanajevo apsakymą  „Palaidokite mane už grindjuostės“. Spektaklis turėtų vadintis „Svoloč“. Dar planuose monoopera, kurios libretą dabar rašo poetas Dainius Gintalas, o muziką kuria Jonas Sakalauskas.

G. Vienas iš paskutinių tavo pastatymų, spektaklis „Du vargšai rumunai, kalbantys LT“, buvo įdomus tuo, kad jame vaidina labai skirtingų kartų, teatrų aktoriai (Gediminas Girdvainis, Paulius Tamolė, Agnė Ramanauskaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Aldona Vilutytė).  Kaip į jaunų režisierių eksperimentus žiūri vyresniosios kartos aktoriai, tokie kaip Gediminas Girdvainis? Ar negauni velnių, kad trypi teatro tradicijas ir pan..? Kaip pasiduoda šiuolaikiniams teatro eksperimentams mano minėtoji karta?

A.J.  Gediminas Girdvainis yra profesionalas, ir profesionalams demagogija užsiiminėti nedera. Šis aktorius taikliai interpretavo pjesėje išrašytą dviejų apsinešusių jaunuolių užkluptą ir terorizuojamą vairuotoją. Taikliai pagavo paradoksalų juodosios komedijos žanrą. Su Jolanta Dapkūnaite ir Aldona Vilutyte jau buvome susidūrę anksčiau ir, kaip rodo rezultatas, bendrą kalbą randame. Su Agne ir Paulium esame vieno kraujo. Su jais nors į pasaulio kraštą.

Ačiū už atsakymus!

Konkursas kvietimui (1 asm.)  į spektaklį „Du varšai rumunai kalbantys LT” (spektaklį rodys spalio 10d. 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre)  laimėti:

su kokiais aktoriais, vaidinančias mano aukščiau minėtame spektaklyje, režisierius A. Jankauskas keliautų nors į pasaulio kraštą?

Atsakymus siųskite el. paštu: teatras@g-taskas.lt iki spalio 7d. vakaro 23 val.