Šis trumpas įrašas apie festivalį interest’08 atidarusiusius „Rajaton” yra puiki proga priminti, kad rytoj (penktadienį) nusimato Jacky Terrasson pasirodymas. Na, o šešetas accapelininkų iš Suomijos galiu sakyti 100% pateisino lūkesčius, kurie, tiesą sakant, nebuvo aukšti.
Pasirodymas iš tiesų buvo kaip reta žiūroviškas (klausytojiškas?), kas leido mėgautis, bet tuo pačiu trukdė triumfuoti girdint kaip balsas įveikia multiinstrumentinius kolektyvus. Blogiausia dalis ta, jog kolektyvo profesionalumas ir retkarčiais pademonstruotos galimybės smarkiai lenkia jų repertuaro reikalavimus. Trūko subtilių garsų imitacijų, pateikimo originalumo. „Rajaton” išmaino (nors galima pasakyti ir derina) suomiško kraujo turinčią šiurpinančią kalėdų giesmę ir seriją cover’ių iš ABBA, Beatles, Queen repertuaro, o tokie jaudinantys prisilietimai, kaip Stingo „I Was Brought To My Senses” bendrame linksminimo kontekste atrodė greičiau išimtis nei taisyklė.
Bet vieno dalyko iš atidarymo koncerto neatimsi – jis buvo labai laiku ir labai vietoj. Tokia muzika ir Vilniaus universiteto didysis kiemas buvo lyg sutverti vienas kitam ir, tik abejodamas dėl italų „Gabin”, esu tikras, kad apie šią dermę galėsiu kartoti po kiekvienos grupės pasirodymo.
Tas pasirodymas buvo nerealus. Atgaiva ausytėms. Šiaip jau labai pritariu dėl vietos – vaizdas tikrai derėjo su garsu.
Programa irgi super. Sužavėjo jų nuoširdumas. Ne tik dainose, bet ir pačiame bendravime su publika. Ir per patį pasirodymą (subtilūs juokeliai pavaidinant), ir per trumpus dainų pristatymus. Ypač gražiai atrodė, kai viena atlikėja bešnekėdama ar tai anglišką žodį pamiršo, ar pan, tai be problemų atsisuko į kolegas, pasiklausė…didelis reskeptas už paprastumą!
Tik kad šalta buva…
Juk arbatos buvo ;) O su anglišku tekstu problemu turėjo didesnė jų pusė :)))
Arbatos pradžioj nepastebėjau, tiesą sakant. Nes poreikio nebuvo. Atlėkėm tiksliai laiku sušilę. O paskui jau sustirom beklausydami.
Ir žiauru, kai tik vienas staliukas tebuvo, tai eilės bilekokios.
Nereali grupė!!!! Gaila, negalėjau būt šitam koncerte..
Šiaip kai atradau juos vasara taip ir skamba vos ne kasdien!
man tai skirtingai nei pauliui lukesciai buvo didesni (lyginant su a cappella koncertu patirtimi anksciau), todel siek tiek suglumau, kai teko reziumuoti „rajaton” pasirodyma. tai buvo blogai? ne. vadinas, gerai? am… tai, ka jie atliko, padare labai gerai, taciau kur zmoniu ambicijos ir ieskojimas? be abejo, viskas remiasi i skoni ir siek tiek isgyvenimo aspektus, taciau nepamirsiu apsalimo filharmonijoj, kai buvo atvyke amerikieciai ir ka jie ten isdarinejo balsais. didziausia ispudi padare akiracio prapletimas apie tai, ka galima atlikti/sukurti balsu. ir tai visai ne abba dainos smagi aranzuote. tiesa, butent ta visai smagi ir sarminga „ferrrrnando” buvo vienas geresniu momentu, atmetus pacia koncerto intro. o siaip koncertas siltas ir smagus, bet isprusimo/novatoriskumo lukesciu del repertuaro nepateisino. kaip bebutu, kol kas apie festivali esu labai teigiamos nuomones.
na ir nebuvo tas dzekis kazkas ypatingo. velgi – jo techniniam atlikimui kazi ar papriekaistausi, taciau pasirodymas buvo banguojantis. vietomis migde liuliavo, vietomis smagiai pazadindavo, o kai kada net erzino. erdves pakeitimas del lietaus (baznycia vs. kiemas) irgi turejo itakos. buvo taip slapiai skambu. idomu, kaip baznycioje klausytusi gabin :)
a-ha, matai, o aš dar galvojau prašysiu tavęs brūkštelt šiek tiek.. :) šiaip trumpai galiu pasakyti, kad buvai labai nedėkingoje vietoje. aš pirmus 2/3 klausiaus atlikejo per kovini atstuma ir tai ziauriai skiriasi nuo skambesio sales gale – visai neitraukia, garsas/energija kazkur isshsisklaido.
ATSISTOJUSIO mūsų pianizmo dievo Petro Geniušo ovacijos, drįstu teigti, kapitaliai neigia čia nuskambėjusias nuomones.
Nesu iš tų, kurie seka visų atvykstančių Lietuvon klavišų virtuozų pasirodymus scenoje, bet susidarė įspūdis, jog ko gero tokio lygio improvizacinę muziką kuriančio/atliekančio pianisto nebuvo mūsų platumose.
Visiškas paspausto klavišo užfiksavimas ir galimybė mėgautis statišku PETROF’O stygos skleidžiamu tyru garsu (kai jo bandymai šnekėti visai paskendo Šv.Jonų bažnyžios aukštųjų skliautų akustikoje) su virtuozo perėjimu į kokių 64-inių natų tempo akordinų skambinimo rankų judesiais. Tų akordų atlikimas vertė susižvalgyti su greta sėdinčiaisiais: žiūrint į rankas vaizdelis tapo tarsi kino juostoje sukurta multiplikacija – akyse grynas mirgėjimas, susiliejimas, iš dviejų paeiliui kalančių į klavišus rankų tapo viena su neryškiais kontūrais. Ir čia pat vėl jausmo pliūpsnis, vėl visai skirtingi tempai, lydimi netgi atlikėjo keisto, panašaus į kriokimą leidžiamo iš kūno vidaus lyg viduriai dalyvautų atlikėjo jausminiuose pojūčiuose, kilusiuose iš MUZIKOS.
Pianistas negrojo „marazmų”. Dauguma gabalų – žinomi ir populiarūs standartai. Bet improvizacijos jėga buvo viršūnėje. Stygų tampymas, ritmo mušimas koja ar delnu per fortepijono korpusą, nekalbant jau apie kūrybingą ir nelauktai kontrastingą pačių žemiausių bei pačių aukščiausių klavišų įterpimą dėl efekto, paliko neišdildomą bei neprilygstamą įspūdį.
Greit atvykstantis Lietuvon korifėjus CHICK KOREA taip pat efektingas. Bet leidžia sau koncerto metu ir geras dozes poilsio, leidžia sau pabūdi kitų tuo metu grojančių kolegų guru. JACKY TARRASSON – vienas. Ir neatrodė, kad jam reikalinga „pagalba”. Netikiu, kad spaudoje bus nors lašelis skepticizmo…
o! pasirodo, tas genijus kazkam visgi padare ispudi :) net neabejojau, kad taip ir buvo, elmir_d, tiesiog isreiskiau savo emocijas (visai ne skepsi), kurioms pritruko ir nuotaikos, ir patirties, ir turbut skonis ne tas. retai kada zaviuosi technika, kurios jacky terrasson tikrai netruko, nes pamenu, kai paklausiau „o cia jis dviem rankom groja?” turbut dauguma ir rajaton pasirodymu buvo patenkinti, bet tikrai ne visi, nors ir lingavo, ir pritariamai trepsejo. anyway, kiek galvu, tiek nuomoniu. ir tai ypatingai dziugina.
jausmo jo muzikavime tikrai ne mažiau negu technikos…
metalistai taip pat ideda daug jausmo drozdami stygas ir baubdami, bet manes tai neveikia :)
o kas tave veikia? nes, kaip suprantu, jausmai/nejausmai bei technika/ netechnika ne.
tiesiog muzika manyje iziebia jausma arba ne. tai susideda is keleto dalyku, bet tikrai ne patys svarbiausi yra technika ar atlikeju mimika. realiai turbut tai susije su muzikos aktualumu ir uzdegimu. liaudyje tai vadinama „muzikiniu skoniu” turbut. ir tai man lemtu strazdo pries lordi monstrus, pvz. o kokia yra teisinga formule? :P t.y. kas jums sirdi braizo?
iš tavo kratinio eliminuočiau MIMIKĄ. J
Visai ja nesinaudojo ir nerodė kaip „kenčia” grodamas. Buvo tik nepastebimi dešinės rankos masažo judesiai. Net nuogąstavau, kad traukia raumenis. Bet vėliau to neprireikė. Iš mimikos išskirčiau blizgančias akis, kada užmetęs žvilgsnį į publiką, matė, jog žiūrovams patinka jo muzikavimas. Šiaip, jis priklauso tiems didiesiems menininkams, grojusiems Lietuvoje, kurie nuo scenos aiškiai rodo, jog nereaguoja į publiką. Būna tik muzikoje ir rodosi vienodai, kaip ten jaučiasi klausytojai. Ryškus pavyzdys tokių atlikėjų buvo kad ir Paco de Lucia bei dideji JAV saksafoninkai iš Vilniaus jazz programos Kongresų rūmuose – faktiškai jokios reakcijos į publiką. Paprastai tai būna grandioziškesni koncertai nei kokių tavo minimų metalistų, kurie viską daro „dėl efekto” bet jausmo kažin ar daug. Pvz. greitai vėl koncertuosiančių Scorpionų, Ozzy gitaristai – va ten tai „bendrauja” su publika…
tu matai.. tiesa, tame koncerte sedejau tokioj vietoj, kad galejau apyzlibem akim matyt tik kinkuojancia galva – daznai nei to nemaciau. tad tenkinausi vien muzika.
beje, imponuoja tie, kurie paskesta muzikoje. stebint lengviau paciam pasinerti. sou elementai turi trumpalaiki poveiki. tuomet publika labai atsisijoja – kuriems reikia lengvumo ir kuriems tikrumo.
Matai kaip būva… Pasak GABINO niuorlendietės, vakar lūzeris, šiandien – laimėtojas. (O įdomu, ką tos Baltos lankos inteikė?)
Nežiūrint to, jog finalas priminė britų TARANTINO sukeltą furorą publikai per 2007 m. KINO PAVASARĮ, GABIN’o uvertiūra buvo per prėska, kad to nepabrėžtum. Galvojau, kur dėtis, nes atgijo atmintyje grynas ANTIES įgarsinimas. Laimė, italai pasirodė profais – pirmasis ėmė diriguoti atsivežtąjam garso operatoriui tas, kuris buvo katastrofiškiausias įžanginėje dalyje – bosistas. Vėliau dėjosi neregėti dalykai – nebesusigaudydamas situacijoje garsistas – lėkė prie scenos ir kalbino „laisvus” muzikantus, ką jam daryti. Ech, ta mūsiškė aparatūra…
Laimė, gana greitai sukrito rogės į vėžias…
Deja, solidesnė (nors ir jaunesnė už mane) publika, gavusi darmavai kvietimus į pirmąsias parterio eiles, bet lengvai nenusiteikus šokių muzikai, italams jau buvo „prarasta”. Palaipsniu jie apleido Universiteto kiemelį.
Šiaip koncertas – o’key. Jazzo žinoma mažokai (tas, kuris laikė šio žanro vadžias, 4-ių instrumentų „asas”), deja, nevadintinas virtuozu. Bet nieko…
as (irgi) isejau nesulaukes pabaigos. sita muzika buvo ne sirdziai, o keliams ir klubams bei katutems. zodi „fusion” galima drasiai braukti lauk, jazz irgi tik acid jazz pavidalu… bet blogai nebuvo, tikrai :)
…o apie dovaną nė žodžio?!
P.S. buvo gerų vokalistės paswingavimų…
Tai kaip ten vakar tas naujasis duetas?