Gal senstu? Šiandien išgirdęs gan dažnai ir paties naudotą frazę „gerai sukaltas” filmas, pajutau, kad tokie filmai manęs „nebeveža”. Vieni jų prajuokina, kiti – įtraukia, treti atpalaiduoja. Bet kas man iš to? Jau kuris laikas pastebiu akivaizdų dalyką – filmo trukmė tiesiogiai atitinką filmo kokybę (gerumą). Tik turiu omeny ne fizinį filmo laiką, juostos ilgį, bet tai, kiek ilgai tas filmas suksis mano galvoje po to, kai baigsis titrai? Vakar matytas Kanų Grand Prix apdovanotas „Flandrija” iš atminties išsitrynė akimirksniu, šiandien matytas dieviškai netobulas „Vandens Lelijos” vis dar plaukioja… Kitas „Žiemos ekranų” filmas „Mažoji Jeruzalė” iš imdb lankytojų gauna 6.5 balus iš dešimties, kai aš jį mielai išvadinčiau… Šedevru. Apie meilę. Kodėl taip? Ar sunku atspėti, kai filmas apie žydus?..

Vandens lelijos / La naissance des pieuvres
Rež. Céline Sciamma

„Vendens lelijos” kažkam neabejotinai primins švedų/ danų „Fucking Åmål”– istoriją apie dviejų merginų draugystę ir savęs paieškas Dievo pamirštoje Šiaurės šalyje. Bet juk tai geras palyginimas. Prancūzų istorijoje viskas šviesiau, buitiškiau, paprasčiau, bet tik iki kol… Istorijos veikėjų keliai/ norai smarkiai persipyna. Dažnu atveju tai įvyksta labai netikėtai – filmo pradžia tokių komplikacijų nežada. Bendrai, didžiają filmo dalį persekioja malonus netobulumo įspūdis, kurį bene labiausiai sustiprina trys dažniausiai matomos veikėjos. Jeigu tikėti anonsais – neprofesionalios aktorės. Ne manekenės, ne gražuolės, bet paprasti veidai iš gatvės, kokių ir patys kasdien matome po kelis šimtus. Skirtumas tik tas, kad šių trijų istorijas sužinosime – visiškai skirtingas, tikras, ir neįtikėtinas tuo pačiu metu. Labai vykęs bandymas atskleisti jauno žmogaus gyvenimo pasirinkimus.

Likę seansai:
Vilnius / Skalvija: sausio 31 d., 19 val. / vasario 1 d., 21 val.
Kaunas / Romuva: vasario 2 d., 19 val. / vasario 3 d., 21 val.

Mažoji Jeruzalė / La Petite Jérusalem
Rež. Karin Albou

Prikalė prie kėdės. Jeigu kalbėt palyginimais, dvasia „Mažoji Jeruzalė” priminė „Left Luggage” (ne kartą rodytas per LTV). Tiesa, labiausiai juos vienija aplinka, kurioje vystosi istorija – žydų ortodoksų šeimoje, nes „Pamesto Bagažo” pagrindas – supratimas, gerbimas kitų žmonių papročių, istorijos, išgyvenimų, tolerancijos, tuo tarpu „Mažoji Jeruzalė” filosofų pramintais takais kiekvieną vakarą išeina pasivaikščioti meilės takais – nes jie yra visur, kur tik statom koją.

Įspūdinga vaidmenį filme palikusi Fanny Valette vaidina vienišą filosofijos studentę, Prancūzijoje gyvenančią kartu su iš Tuniso kilusia šamaniška motina, ir griežtų žydų religijos tradicijų besilaikančia sese, jos vyru bei vaikais. Išsilavinusios merginos tylios/garsios mintys apie Dievą, meilę, šeimą smarkiai prieštarauja jos šeimoje vyraujančiai nuomonei, kuri kyla iš tautos tradicijų, religijos nuostatų. Ir ilgą laiką atrodo, kad herojų bandymas aiškinti gyvenimą per savo (religinę, filosofinę) prizmę veikia. Vieni tiki, kad viską gali paaiškinti filosofija, kiti – religija. Bet tiek vieni, tiek kiti klysta. Racionaliai, šaltai meilę apibrėžiantys filosofai vieną dieną įsimyli, tikintieji savo tiesuose pasimeta, palūžta. Ir ieško, ieško, kol pagaliau atranda. Save, savo kelią.

Įspūdingas scenarijus, mintis, vaidyba ir tai, kas lieka, kai titrai baigiasi.

Likę seansai:
Vilnius / Skalvija: sausio 29 d., 17 val. / vasario 2 d., 14 val.
Kaunas / Romuva: sausio 31 d.,. 17 val.

G. tema apie „Žiemos ekranus” yra čia.