Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje.

Keliaujant traukiniu, toli nuo namų, persisvėrusi pro atvirus langus stebėjau pro šalį besikeičiančius kraštovaizdžius, saulėlydžiu užlietas kalnų viršūnes, pasaulio užkampiuose įsikūrusias traukinių stotis ir jose lūkuriuojančius vietinius. Nusileidus vakarinės tamsos uždangoms ir pasibaigus už lango „gyvam” kinui, kad neprailgtų kelias, skaityklėje ėmiau rinktis knygą. Kodėl iš šimto antro knygų tą vakarą išsirinkau būtent „Vėjo šešėlį”? – neturiu jokio paaiškinimo, nedaug apie ją buvau girdėjusi. Tiesiog užmečiau akį į šio romano pirmą sakinį, tada – puslapį, skyrių ir net nespėjau susivokti kada ir kaip ši knyga užkariavo mano širdį. Aplinkui išnyko traukinio bėgių dundesys, pro langus giedančios cikados, zvimbiantys karkvabaliai ir priešais snaudžiantys vienuoliai. Magija – kitaip nepavadinsi knygų, kurios įtraukia nuo pirmų puslapių ir nepaleidžia iki pabaigos. Nebūčiau rašiusi visos šios vaizdingos preliudijos, jei kaip tik tuo metu, skaitomame romane nebūčiau aptikusi šio teksto:

„Kad išvengtų atidžių žvilgsnių, išsitraukė iš kišenės įsigytąjį romaną ir pradėjo skaityti. Kaip nustebo, kai nuriedėjęs šimtą kilometrų suvokė, jog pamiršo viską aplinkui: traukinio šurmulį, vienuoles, tarsi brolių Liumjerų juostoje bėgantį pro traukinio langus peizažą. Skaitė kiaurą naktį, nekreipdamas dėmesio nei vienuolių knarkimą, nei į migloje išnyrančias stotis. Auštant užvertė paskutinį puslapį, ponas Rokfortas pajuto, kad ašaros graužia akis, o širdis nerimsta iš pavydo ir nuostabos.”

Nevažiavau traukiniu nuo studijų laikų, mažiausiai kokią dešimtį metų  ir kai pagaliau juo vėl važiuoju iš šimtų galimų knygų išsirenku knygą, kurioje vienas iš herojų taip pat važiuoja naktiniu traukiniu ir skaito romaną, leidžiantį pamiršti aplink egzistuojančią realybę ir net „knarkiančius vienuolius”. Smulkmena? Detalė? Atsitiktinumas? Sutapimas? Galbūt. Bet aš labiau esu linkusi tikėti vieno iš knygos herojų pasakytais žodžiais, kad „niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi dalykai turi tam tikrą ryšį, nors mes ir nesuprantame kokį”. Šis paslaptingas sutapimas privertė mane mįslingai nusišypsoti aplinkui sėdintiems pakeleiviams ir tik dar labiau sužadino smalsumą likusiems 487 knygos puslapiams, per naktį virtusiais kelioniniu romanu.

Karlosas Ruizas Zafonas ispanų rašytojas, bet visas savo knygas parašė gyvendamas Los Andžele. „Vėjo šešėlis” lietuviškai išleistas prieš tris metus, o Europa, pasirodo, jau gerą dešimtmetį skalambija šio ispano vardą. C.R. Zafóno „Vėjo šešėlis“ sukėlė tikrą sensaciją ir buvo išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Tai yra perkamiausia ispaniška knyga pasaulyje, o pasaulio literatūros kritikų gildija įtraukė šią knygą į „1001 knyga, kurią privalai perskaityt per savo gyvenimą” sąrašą. Europoje šis romanas tapo literatūros sensacija, imta kalbėti apie „Zafónmanijos“ reiškinį, šiuo metu ne tik neišblėsusį, bet su romano tęsiniu “Angelo žaidimas” (Tyto alba, 2011 m.) plintantį ir toliau. Leidyklos, išleidusios šią knyga, vadovė viename interviu kažkada prasitarė, kad jei reiktų rinktis vieną iš visų daugybės leidyklos išleistų knygų, ji pasirinktų būtent Karloso Ruizo Zafono „Vėjo šešėlis” ir labai apgailestavo, kad Lietuvoje ši knyga nebuvo deramai įvertinta skaitytojų ir nesulaukė tokio populiarumo kaip Europoje.

Užmirštų knygų kapinės – didingiausia, fantastiškiausia biblioteka, kokią tik galite įsivaizduoti. Tai knygų labirintai su tuneliais, tiltais, arkomis, slaptais užkaboriais, ir visa tai – senuose rūmuose Barselonos senamiestyje. Tai slapta vieta, apie kurią žino tik keletas žmonių. Čia galima rasti visas prarastas, užmirštas ir žmonių bandytas sunaikinti knygas. Šia vieta rūpinasi slapta draugija, kuri bando išsaugoti knygas, atsiminimus, idėjas. Kai pirmą kartą esi supažindinamas su šiomis kapinėmis, turi teisę pasirinkti vieną knygą. O kai išsirenki, tampi už ją atsakingas ir turi daryti viską, kad ji niekada nedingtų, niekada nebūtų sunaikinta.

Buknisto tėvo į paslaptingą biblioteką atvestas dešimtmetis Danielis išsirenka užslėptą apdulkėjusią knygą „Vėjo šešėlį“, kurio autorius – Chulijanas Karaksas, paslaptinga asmenybė. Danielis, susižavėjęs perskaityta knyga, imasi ieškoti kitų pamėgto rašytojo kūrinių ir atranda, kad visi jie buvo sudeginti paslaptingo nepažįstamojo, kurį, atrodo, apsėdusi manija nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Chulijano Karakso literatūrinį palikimą. Berniukas pasiryžta išsiaiškinti tiesą apie rašytoją ir pamažu atskleidžia istoriją, kupiną žmogžudysčių, beprotybės ir paslapčių, kurias geriausia būtų pamiršti.

Romano žanras sunkiai nusakomas: kažkas tarp gotikinės melodramos, trilerio, detektyvo ir istorinio nuotykių romano. Kažkur skaičiau palyginimą su Dan Brown’o knygomis, bet kadangi (dėl kvailų nuostatų) nesu nė vienos jo knygos skaičiusi, negaliu to patvirtinti ar paneigti.  Mano pirmas jausmas skaitant „Vėjo šešėlį” buvo toks, lyg būčiau sugrįžusi į vaikystės atostogas, kada per naktis godžiai „rydavau” vieną po kito nuotykinius Žiulio Verno, Tomo Main Rido ar Aleksandro Diuma romanus. Ši paralelė iškilo ne tik dėl to, kad pagrindinis „Vėjo šešėlio” herojus (kurio pirmuoju asmeniu ir parašyta ši knyga) yra paaugliško amžiaus, bet labiau dėl to, kad pats knygos stilius pasižymėjo senamadiška, gerąja rašymo maniera, kurios jau buvau pasiilgusi mūsų postmodernizmo amžiuje.  Būna knygos, kurios yra turtingos tekstu, dialogais,  kitos – istorija, trečios – stiliumi, o būna knygos, kurios yra stiprios viskuo, tarsi kūrėjas būdų išradęs savo receptą – kokių ingredientų būtina įžerti į romaną, ant kokios ugnies troškinti, kokiu padažu pagardint ir kokį vyną prie jo priderint, kad skaitytojas liktų ne tik sužavėtas, bet ir suintriguotas šiuo paslaptingu deriniu, įeinančiu į vertingiausių pasaulio knygų istoriją.

Knygą įvertins išsilavinę skaitytojai, ne tik dėl to, kad romane beveik visi herojai vienaip ar kitaip susiję su knygų pasauliu: rašytojai, knygų skaitytojai, leidėjai, bibliotekininkai, bukinistai, knygyno pardavėjai, knygų pirkėjai ir t.t., o labiau dėl to, kad knygoje naudojama dokumentinė metaliteratūrinė forma (literatūros forma, apimanti literatūros aspektų apmąstymą ir tokią literatūrą kaip rašymas apie romano rašymą), kuri suprantama skaitytojams, susidariusiems populiariąją nuomonę apie žinomus rašytojus. Ir nors Zafonas kuria savo žanrą, bet kartu nevengia skaitytojui pateikti galimų užuominų, aliuziijų į kai kurias literatūrines įtakas, pavyzdžiui, Franzą Kafką, jau minėtus Aleksandrą Diuma ir Žiulį Verną,  Dostojevskį, Volterą ir  Spinozą.

Dar viena šio romano stiprybių – ryškūs, spalvingi, žavūs personažai, kiekvienas su sava istorija: jaunasis Danielius, bręstantis ne tik tėvo knygyno pasaulyje, bet ir paslaptingo detektyvo sūkuryje; graži akla jauna moteris, sužeidusi jaunojo Danieliaus širdį, su ja per dienų dienas Danielius diskutuodavo apie Juliáno Caraxo romanus („Iki tol nesuvokiau skaitymo palaimos, pojūčių, atveriančių visas sielos duris, tai tave įtraukia fantazijs grožis, išgalvotos paslaptys ir net kalba. Viską pajutau per tą romaną”); komiškasis aštrialiežuvis benamis Ferminas, mokantis Danielių svarbių gyvenimo tiesų, ypač žengiant į santykių su merginomis pasaulį („Niekas apie jas neišmano, nei Froidas, nei jos pačios, bet tai lyg elektros srovė – nebūtina žinoti, kaip veikia, kad nupurtytų”; „Pasaulis nežus nuo atominės bombos, kaip skelbia dienraščiai, jis mirs iš juoko, banalumo, viską paversdamas pokštais, ir, drįstu pabrėžti, netikusiais pokštais”; „Mes visi anksčiau ar vėliau pradedame prekiauti savimi”); iki ausų korumpuotas policijos viršininkas, pačiais žiauriausiais būdais bandantis susidoroti su visais, kas primena vaikystėje patirtą gėdą ir pažeminimą; paslaptingiausias ir visų ieškomas herojus – rašytojas Juliánas Caraxas, šluojantis nuo žemės paviršiaus visus savo kada nors parašytus ir išleistus literatūrinius kūrinius ir daug daug kitų. Visi šie herojai tarsi veda (o dar dažniau klaidina) skaitytoją skirtingais tos pačios istorijos labirinto takais.

„Vejo šešėlis” – atmosferinis romanas. Zafónas išlaiko puikų tempą, įtampą iki pat pabaigos. Gal vietoms pasirodys ši knyga kiek naivoka ar melodramatiška, netgi „hepiendiška”, bet malonumo tai nesugadins. Tad, jei kaip tik renkatės knygą savo atostogoms ir mėgstate geras nuotykines istorijas, detektyvus, spalvingus personažus, stiprius dialogus, vertinate rašytojo humoro jausmą – „Vėjo šešėlis” turėtų nenuvilt.

Ši citata apie romaną romane, bet manau ji gana taikliai apibūdina ir tikrąjį  Zafóno romaną „Vėjo šėšėlis”:

„Tai vienišų žmonių istorija, kupina netekčių ir praradimų, galbūt todėl visas pasinėriau į ją, supainiojęs su savo gyvenimu, lyg žmogus, pabėgęs nuo realybės į knygos puslapius, nes tie kuriuos nori mylėti, tėra šešėliai, tūnantys nepažįstamojo sieloje.”