Karlovy Vary tarptautinis kino festivalis 2007. Ten dar nebuvom.

Skaitydami šį įrašą, ironiškai nusišypsos tik tie, kas žino(jo) mano planus ir jų strigimą, kitiems tikiuosi bus kažkuo naudingas tiesiog skrolinimas tarp prizininkų ir jų puikių… video. Paspaudę ant paveikslėlių, matysite gražesnį vaizdą.

Praeitą savaitę čekų spa kurorte kažkam pasibaigė maloniai alinantis konkursinių filmų maratonas – tiksliai 581-am žiniasklaidos atstovui, tarp kurių garsūs ir pripažinti tarptautiniai dienraščiai, leidiniai, ir visai ne tik iš kino pasaulio. Minutėlei stabteliu ties mintim, kad tarp jų nėra nei vieno iš Lietuvos (nors beveik 10 iš mūsų kaimynų). Taip, praeitais metais siuntėm bent „Dievų mišką”, šiais gi vienintelis besivaržęs lietuviškas filmas – dok. filmų kategorijoje Audriaus Stonio „Ūkų ūkai”, beje, ką tik iš Slovakijos „Artfilm” atsivežęs geriausios režisūros dokumentinio trumpametražio kino prizą. Ir tas nusilenkė prieš neapsakomai lėtai plaukiantį, poetišką, rusų režisieriaus Sergei Loznitsa juodai baltą filmą „Artel” (trailer), kuriame peizažiniais kadrais režisierius stebi šiaurės regiono žvejų gyvenimą. Daug balto sniego, tamsių, beveik juodų rūbų (ar beatskirtume jei filmas būtų spalvotas?) ir ankstyvojo kino pojūtis – bent jau taip viskas atrodo iš pristatomosios medžiagos. Juk niekad ir nepagalvotumėt, kad tokio kino nematę žiuri leistų jam įteikti geriausio dok’o statulėlę ir dar pervestų 5000 USD į asmeninę sąskaitą?

Artel 1Artel 2Artel 3

Tiesa, čia tik trečdalis to, ką išsivežė iš festivalio rusai – tesurinkęs iš IMDB du kreditus, geriausiu aktoriumi pripažintas Sergey Puskepalis už vaidmenį Alexey Popogrebsky komiškoje dramoje „Paprasti dalykai” (ang. „Simple things”) (trailer). Pagal spaudai pateiktą filmo aprašymą, aktoriui teko gilintis į, regis, eilinio, paprasto daktrariūkščio gyvenimą, pagautą būtent tos savivokos momente, kai toliau gyventi taip, kaip iki šiol, nebeįmanoma; o žiūrovas tuo tarpu gauna nardyti tarp egzistencinių kompromisų vandenų ir ieškoti prasmės per jį supančias mažas detales, per žodžius, kurių niekas garsiai nepasakė, ir dalykus, kurių niekas taip ir neprisiruošė padaryti. Tokios užuominos nemačiusiam filmo be abejo palieka daug klaustukų, ypatingai dėl filmo pagrindinės linijos: mirštantis aktorius, kurį filme slaugo daktaras, siūlo atiduoti turimą garsųjį paveikslą mainais už pagalbą įvykdant savižudybę.

Paprasti dalykaiPaprasti dalykai 2Paprasti dalykai 3

Čia pat filmo režisierius A. Popogrebsky atšuoliuoja į sceną ir už šį intymų, lėtą debiutą atsiima Fipresci (tarptautinių kino kritikų) apdovanojimą. O geriausios aktorės prizas atiteko ispanų aktorei Elvira Mínguez už vaidmenį filme „Pudor” (trailer).

Prieš lipdami aukščiau nominacijų kopėčiomis, aptinkame čeko Jan Svěrák intelektualią, kartoką komediją „Grąžinamos pakuotės” (ang. „Empties„) (trailer) įlindusią į žiūrovų širdis. Vieno žiūrovo komentarais kalbant, visas filmas yra ant tiek tikroviškas, kiekvienas kadras ir dialogas paimtas iš kasdienio gyvenimo, o komiškos konfrontacijos tarp filmo personažų neleidžia nei akimirkai nutildyt spontaniško juoko bangas salėje. Puikus pasirinkimas – Svěrák, dirbdamas kartu su savo scenaristu ir pagrindiniu aktoriumi Zdenek Sverák, tapo vienu žinomiausių čekų režisierių, prieš dešimtmetį įvertintu Oskaru ir daugybe kitų apdovanojimų už tragikomediją „Kolja„.

Specialioje „Rytų Vakarai” nominacijoje laimėjo kroato Ognjen Svilicic drama „Armin” (trailer), o grįžtant akimirkai prie dok’ų statistikos – geriausiu filmu išrinktas čekų „Prarastos atostogos” („Lost Holidays”) (trailer), taip pat žiuri paminėjo bulgarų „Moskito bėda ir kitos istorijos” (ang. „The Mosquitto and Other Stories”) (trailer).

EmptiesMoskito beda ir kitos istorijosPrarastos atostogos

Neverta stebėtis tokia regionine prizų politika, nors žiuri narių buvo ir amerikiečių ir indų (oficialaus grand jury pirminkas – amerikiečių populistiškojo „Variety” redaktorius), tačiau KVIFF kaip festivalis yra ir buvo visų pirma orientuotas į Rytų ir Centrinės Europos kinematografą, o tik po to – vienas iš seniausių pasaulio festivalių. Netikrumo jausmas ateina nebent tuomet, kai pagaliau nuo sąrašo galo skaitydamas prieini pagrindinius apdovanojimus, kuriuos nušlavė „Scanoramos” metu Lietuvoje viešėjęs teatro aktorius bei kino režisierius, islandas, netgi kalbėdamas angliškai pabrėžiantis savo tėvo kataloniečio ispaniškąsias šaknis – Baltasar Kormákur. Anuomet susitikimas su juo atnešė man tiek daug pašalinių minčių (ypač jo paminėta istorija, kaip jis savo gimtinėje tapo sekso simboliu), tiek ir tylių palinkčiojimų su pritariančia šypsena jo žodžiams apie filmų mokyklas ir jų neveiksnumą, apie tai, kaip režisierius turi išmokti prieiti prie kiekvieno savo aktoriaus, empatiškai užčiuopti jo asmenybę, tuo pačiu išreikšdamas ant kiek yra svarbu tai, ką daro ir jaučia aktorius. Viena iš užrašytų citatų: su amžiumi tampi mažiau pasitikintis savimi, ir daugiau atsakingas, nes sukaupi per daug žinojimo. Regis imi ir patiki – jo sekantis filmas bus à la „Tamsiai mėlyna beveik juoda„, arba koks kitas giliai nagrinėjantis santykius ir žmogaus netobulumo problemas kūrinys.

Galbūt būtent taip ir būtų, jei tik Kormákur’ui netektų kurti filmų Islandijoje, kur vieninteliai bestseleriai yra detektyvai ir vietinės žmogžudysčių istorijos. Ši yra paremta visoje Skandinavijoje garsaus crime-fiction rašytojo Arnaldur IndriðasonUžterštas kraujas” („Tainted blood”) knygos motyvais, vietiniame filmų festivalyje karūnuota visose svarbiausiose kategorijose (pagr. aktoriaus, režisieriaus, filmo), tarp jų ir už geriausią muziką pagerbtas lo-fi folk eksperimentuotojas Mugison (kūręs muziką Kormákur’o ankstesniam filmui „Mažytė kelionė į dangų” bei Fridrik Thor Fridriksson’o „Graži šalis„). Krištolinis 42-asis Karlovy Vary gaublys – mistiniam trileriui „Mýrin” („Jar City”) (trailer), atsiimdamas kurį Kormakur’as pasidžiaugė, kad iš visų penkių Islandijoje kasmet pagaminamų filmų, tris jau pamatė KVIFF žiūrovai. Pasak tokių, įtaigusis „Mýrin”, nagrinėjantis genetinės informacijos modifikacijų pasekmes, gali didžiuotis viena geriausių kinematografinių rankų, nepriekaištingu „sukirpimu” ir įtaigia, galinga muzika (kreditus taip pat pasiima Reikjaviko policijos choras, atidarantis pirmuosius filmo kadrus). Šis filmas Tarptautinės filmų sąjungų federacijos (FICC) buvo įvardintas kaip geriausias ir pelnė Don Quijote prizą.

Baltasar Kormakur kartu su prodiusereMyrinMyrin

Be Kormákur’o, šioje kategorijoje žiuri taip pat paminėjo ir australų režisieriaus Michael James Rowland’o nuotykinę komediją „Laimingasis Miles” („Lucky Miles”) (trailer), kuri pagal aprašymą ir nuotaikas labai tinka į porą „Dešimt Kanojų” („Kino pavasario” filmas), bet yra žymiai labiau politiškai angažuota juosta, lakonišku humoru barstydama absudriškas situacijas, kurių herojai, kilę iš Kambodžos ir Irako, fotogeniškos Australijos dykumose ieško išsvajotos laimės – civilizacijos.

Michael James RowlandLucky MilesLucky Miles

Dar viena skandinavų šlovės akimirka – geriausio režisieriaus titulą pelnęs norvegas Bård Breien, festivalyje pristatęs juodąją komediją „Neigiamo mąstymo menas” („The Art Of Negative Thinking„) (trailer). Lengvai atpažįstama žmogiškųjų santykių psichologinė drama, sarkastiškas, beveik dokumentinio tipo režisieriaus debiutas, kuriam, tarp kitų, akomponuoja Johnny Cash ir Nina Simone.

Bard BreienArt of negative thinkingArt of negative thinking

Užsienio spauda viena jausmingiausių festivalio akimirkų vadina gaublio įteikimą prodiuseriui, aktoriui ir režisieriui Danny DeVito, už jo meninius nuopelnus kino pasauliui, o bevartydama festivalio pateiktus bukletus, atsidūsdama paskaičiavau: Karlovy Vary šiemet matė 250 filmų, iš kurių 9 – pasaulinė premjera, 33 pirmą sykį rodyti užsienyje. Tikri amerikietiški kalneliai (ang. What a joyride).

Karlovy Vary

Paskatinanti žinutė – kitais metais 43-iasis Karlovy Vary festivalis vyks liepos 4 – 12 dienomis. Viską planuokite iš anksto.

Už foto, filmų aprašymus ir nuorodas į video, o daugiausia – už norus, kurie gimsta tam, kad kankintų, ačiū: http://www.kviff.com

fb-share-icon

8 komentarai apie “Karlovy Vary tarptautinis kino festivalis 2007. Ten dar nebuvom.

  1. Naudingas darbas, mus informuojant.
    Džiugina Baltasaro laimėjimai. Iš tikro, simpatiškas-talentingas žmogus. Prisimenu, V.Bagdono klausimą aktoriui – „tai ką, užsimanau aš ir imu režisuoti?!” O Karmakuras nutarė, ir režisuoja, „scenariuoja”, prodiusuoja taip sėkmingai…
    Esu tikras, kad p.Gražina tikrai stengsis atvežti į Scanoramą naujausią jo filmą. Juk susidraugavo…
    Kaip supratau, „Myrin” panašusį „Trumpą kelionę į rojų”, rodytą praėjusioje Scanoramoje. Iš vis, bus ką pasirinkti rudeniui. Pamatysim…

  2. Ccho cho! smagu grizus is kurortu po prailginto savaitgalio, matyti toki puslapio pagyvejima ;)

  3. Tikiuos naudingas, Arūnai ;) Tikiuos kitąmet irgi kam nors bus naudingas :)))
    jo, panašumų į trumpą kelionę ir aš matau, tik va šįkart turim „natur produkt” su islandais aktoriais, įdomu kaip tai paveiks patį filmą….

    Jurga, čia dalis tų post’ų- banga įkvėpimo po meeto, po liubomu :D ir kilometrinės diskusijos po straipsniais ne-į-temą ;)

  4. Netycia atidarymo diena uzklydau i Karlovi Varus,pastypsojau laugdamas Zelveger prie raudono kilimo, bet nesulaukiau :) Gaila, bet rezisieriu pavardes man mazai ka sake, nors esu nedidelis kinofilas. Uztat baseinas virs festivalio viesbucio buvo super, nors ir shaltoka :)))
    nuokrypis cia taip sakant.

  5. http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=13918630

    Vakar dar skaitėme Jono Ūbio ironiją kultūriniame savaitraštyje 7md dėl Lietuvos TV realijų. Ir pastabą straipsnyje, jog labai laukiąs atostogų…
    O prieš savaitę ankstesniame 7 md numeryje jis kaip įprasta pirmasis pristatė naujausią žurnalo KINAS numerį.
    Visą savaitę įdėmiai nagrinėsime tradicines http://www.balsas.lt Stepoko Strolios rekomendacijas, kokius filmus žiūrėti, o kokius praleisti per TV. Paskutines rekomendacijas…
    Tai nepasikartos – mirė Lietuvos kino kritikas SAULIUS MACAITIS.
    Visi pažinoję puikiai žinojo maestro širdies ligos problemą, bet retas įsivaizduoja koks smūgis ištiko šiandien Lietuvos kiną. SAULIUS buvo pirmasis Lietuvos kino kritikas. Tiek stažu, tiek lygiu. Yra jaunesnių. Bet kaip yra teisingai rašęs SkirmantasValiulis, Lietuva neįsisamonina ir neįvertina, kokį talentą turi. Deja, turėjo…

    S.Macaitis yra prisipažinęs, jog nerašo su juodraščių pagalba – iškart švaraštis gaunasi…

    Jis keletą dešimtmečių labai propogavo ir Karlovyj Varyj festivalius. Kaip ir kitus, žinoma…

  6. šėjo jis ne vien kartu su DIDŽIUOJU INGMAR BERGMAN. Neseniai palaidotas fenomenalių pasiekimų kino operatoriaus profesijoje pasiekęs vengras LASZLO KOVASC (http://www.imdb.com/name/nm0004088/ ),

    geriausio 2006m Europos aktoriaus prizą turėjusiu vokiečiu ULRICH MUHE. Buvo, kad kai kuriems paskutiniame KINO PAVASARYJE filmas Kitų gyvenimai (http://www.imdb.com/title/tt0405094/) pasirodė, turintis trafaretiškumo ir spekuliatyvumo (tokios nuomonės laikėsi ir a.a. SAULIUS MACAITIS), bet nepastebėti talentingai suvaidinusio aktoriaus, buvo neįmanoma…

    Ir išvis – kažkoks fatališkumas ištiko kino pasaulį paskutiniame š.m. liepos dešimtadienyje. (Aišku, kad netinkami mano šie rašteliai forume, kurio pavadinimas „geras taskas…)
    Šiandien pranešama, jog mirė vienas iš didžiųjų Italijos kino kūrėjų Michelangelo Antonioni. Jam už poros mėnesių būtų sukakę 95-i. Žinoma, tiek jis, tiek I.Bergmanas jau nebegalėjo kažko daugiau duoti kino menui, nei padarė iki šiol. Bet visvien, keistas periodas susiklostė liepą kinui.
    Abu šie kūrėjai yra tokioje hierarchijoje, jog galima į juos tik lygiuotis. Pranokti, tapti iškilesniu menininku veik neįmanoma.
    Meilę kinui M.Antonioni demonstravo neprilygstamai: būdamas suparalyžuotu invalido vežimėlyje, negalėdamas kalbėti kūrė pilnametražį filmą dar prieš 12-a metų Anapus debesų (http://www.imdb.com/title/tt0114086/). Jo režisūrines mintis ir nurodymus filmavimo, perskaitytus vos ne iš akių, filmavimo aikštelėje kūrybinei grupei perteikdavo (o kokios žvaigždės puolė filmuotis „pas Antonioni” net žinodamos šias aplinkybes, siūlau žvilgterėti nurodytu adresu) vokiečių kino įžymybė WIM WENDERS.

    Žinoma, mums kažkiek „skaudžiau” – visko apie kiną S.Macaitis dar tikrai nebuvo pasakęs…

    Liko vienas šviesos spindulėlis, galėsiantis mus nudžiuginti: SAULIUS MACAITIS buvo susitaręs su viena leidykla ir rašė memorialus su sąlyga, jog jie bus atspausdinti tik po jo mirties. Tikėtina, kad dar sulauksime malonumo dėl jo kandžios ironijos…

    http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=13929143

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.