Skaitydami šį įrašą, ironiškai nusišypsos tik tie, kas žino(jo) mano planus ir jų strigimą, kitiems tikiuosi bus kažkuo naudingas tiesiog skrolinimas tarp prizininkų ir jų puikių… video. Paspaudę ant paveikslėlių, matysite gražesnį vaizdą.

Praeitą savaitę čekų spa kurorte kažkam pasibaigė maloniai alinantis konkursinių filmų maratonas – tiksliai 581-am žiniasklaidos atstovui, tarp kurių garsūs ir pripažinti tarptautiniai dienraščiai, leidiniai, ir visai ne tik iš kino pasaulio. Minutėlei stabteliu ties mintim, kad tarp jų nėra nei vieno iš Lietuvos (nors beveik 10 iš mūsų kaimynų). Taip, praeitais metais siuntėm bent „Dievų mišką”, šiais gi vienintelis besivaržęs lietuviškas filmas – dok. filmų kategorijoje Audriaus Stonio „Ūkų ūkai”, beje, ką tik iš Slovakijos „Artfilm” atsivežęs geriausios režisūros dokumentinio trumpametražio kino prizą. Ir tas nusilenkė prieš neapsakomai lėtai plaukiantį, poetišką, rusų režisieriaus Sergei Loznitsa juodai baltą filmą „Artel” (trailer), kuriame peizažiniais kadrais režisierius stebi šiaurės regiono žvejų gyvenimą. Daug balto sniego, tamsių, beveik juodų rūbų (ar beatskirtume jei filmas būtų spalvotas?) ir ankstyvojo kino pojūtis – bent jau taip viskas atrodo iš pristatomosios medžiagos. Juk niekad ir nepagalvotumėt, kad tokio kino nematę žiuri leistų jam įteikti geriausio dok’o statulėlę ir dar pervestų 5000 USD į asmeninę sąskaitą?

Tiesa, čia tik trečdalis to, ką išsivežė iš festivalio rusai – tesurinkęs iš IMDB du kreditus, geriausiu aktoriumi pripažintas Sergey Puskepalis už vaidmenį Alexey Popogrebsky komiškoje dramoje „Paprasti dalykai” (ang. „Simple things”) (trailer). Pagal spaudai pateiktą filmo aprašymą, aktoriui teko gilintis į, regis, eilinio, paprasto daktrariūkščio gyvenimą, pagautą būtent tos savivokos momente, kai toliau gyventi taip, kaip iki šiol, nebeįmanoma; o žiūrovas tuo tarpu gauna nardyti tarp egzistencinių kompromisų vandenų ir ieškoti prasmės per jį supančias mažas detales, per žodžius, kurių niekas garsiai nepasakė, ir dalykus, kurių niekas taip ir neprisiruošė padaryti. Tokios užuominos nemačiusiam filmo be abejo palieka daug klaustukų, ypatingai dėl filmo pagrindinės linijos: mirštantis aktorius, kurį filme slaugo daktaras, siūlo atiduoti turimą garsųjį paveikslą mainais už pagalbą įvykdant savižudybę.

Čia pat filmo režisierius A. Popogrebsky atšuoliuoja į sceną ir už šį intymų, lėtą debiutą atsiima Fipresci (tarptautinių kino kritikų) apdovanojimą. O geriausios aktorės prizas atiteko ispanų aktorei Elvira Mínguez už vaidmenį filme „Pudor” (trailer).

Prieš lipdami aukščiau nominacijų kopėčiomis, aptinkame čeko Jan Svěrák intelektualią, kartoką komediją „Grąžinamos pakuotės” (ang. „Empties„) (trailer) įlindusią į žiūrovų širdis. Vieno žiūrovo komentarais kalbant, visas filmas yra ant tiek tikroviškas, kiekvienas kadras ir dialogas paimtas iš kasdienio gyvenimo, o komiškos konfrontacijos tarp filmo personažų neleidžia nei akimirkai nutildyt spontaniško juoko bangas salėje. Puikus pasirinkimas – Svěrák, dirbdamas kartu su savo scenaristu ir pagrindiniu aktoriumi Zdenek Sverák, tapo vienu žinomiausių čekų režisierių, prieš dešimtmetį įvertintu Oskaru ir daugybe kitų apdovanojimų už tragikomediją „Kolja„.

Specialioje „Rytų Vakarai” nominacijoje laimėjo kroato Ognjen Svilicic drama „Armin” (trailer), o grįžtant akimirkai prie dok’ų statistikos – geriausiu filmu išrinktas čekų „Prarastos atostogos” („Lost Holidays”) (trailer), taip pat žiuri paminėjo bulgarų „Moskito bėda ir kitos istorijos” (ang. „The Mosquitto and Other Stories”) (trailer).

Neverta stebėtis tokia regionine prizų politika, nors žiuri narių buvo ir amerikiečių ir indų (oficialaus grand jury pirminkas – amerikiečių populistiškojo „Variety” redaktorius), tačiau KVIFF kaip festivalis yra ir buvo visų pirma orientuotas į Rytų ir Centrinės Europos kinematografą, o tik po to – vienas iš seniausių pasaulio festivalių. Netikrumo jausmas ateina nebent tuomet, kai pagaliau nuo sąrašo galo skaitydamas prieini pagrindinius apdovanojimus, kuriuos nušlavė „Scanoramos” metu Lietuvoje viešėjęs teatro aktorius bei kino režisierius, islandas, netgi kalbėdamas angliškai pabrėžiantis savo tėvo kataloniečio ispaniškąsias šaknis – Baltasar Kormákur. Anuomet susitikimas su juo atnešė man tiek daug pašalinių minčių (ypač jo paminėta istorija, kaip jis savo gimtinėje tapo sekso simboliu), tiek ir tylių palinkčiojimų su pritariančia šypsena jo žodžiams apie filmų mokyklas ir jų neveiksnumą, apie tai, kaip režisierius turi išmokti prieiti prie kiekvieno savo aktoriaus, empatiškai užčiuopti jo asmenybę, tuo pačiu išreikšdamas ant kiek yra svarbu tai, ką daro ir jaučia aktorius. Viena iš užrašytų citatų: su amžiumi tampi mažiau pasitikintis savimi, ir daugiau atsakingas, nes sukaupi per daug žinojimo. Regis imi ir patiki – jo sekantis filmas bus à la „Tamsiai mėlyna beveik juoda„, arba koks kitas giliai nagrinėjantis santykius ir žmogaus netobulumo problemas kūrinys.

Galbūt būtent taip ir būtų, jei tik Kormákur’ui netektų kurti filmų Islandijoje, kur vieninteliai bestseleriai yra detektyvai ir vietinės žmogžudysčių istorijos. Ši yra paremta visoje Skandinavijoje garsaus crime-fiction rašytojo Arnaldur Indriðason „Užterštas kraujas” („Tainted blood”) knygos motyvais, vietiniame filmų festivalyje karūnuota visose svarbiausiose kategorijose (pagr. aktoriaus, režisieriaus, filmo), tarp jų ir už geriausią muziką pagerbtas lo-fi folk eksperimentuotojas Mugison (kūręs muziką Kormákur’o ankstesniam filmui „Mažytė kelionė į dangų” bei Fridrik Thor Fridriksson’o „Graži šalis„). Krištolinis 42-asis Karlovy Vary gaublys – mistiniam trileriui „Mýrin” („Jar City”) (trailer), atsiimdamas kurį Kormakur’as pasidžiaugė, kad iš visų penkių Islandijoje kasmet pagaminamų filmų, tris jau pamatė KVIFF žiūrovai. Pasak tokių, įtaigusis „Mýrin”, nagrinėjantis genetinės informacijos modifikacijų pasekmes, gali didžiuotis viena geriausių kinematografinių rankų, nepriekaištingu „sukirpimu” ir įtaigia, galinga muzika (kreditus taip pat pasiima Reikjaviko policijos choras, atidarantis pirmuosius filmo kadrus). Šis filmas Tarptautinės filmų sąjungų federacijos (FICC) buvo įvardintas kaip geriausias ir pelnė Don Quijote prizą.

Be Kormákur’o, šioje kategorijoje žiuri taip pat paminėjo ir australų režisieriaus Michael James Rowland’o nuotykinę komediją „Laimingasis Miles” („Lucky Miles”) (trailer), kuri pagal aprašymą ir nuotaikas labai tinka į porą „Dešimt Kanojų” („Kino pavasario” filmas), bet yra žymiai labiau politiškai angažuota juosta, lakonišku humoru barstydama absudriškas situacijas, kurių herojai, kilę iš Kambodžos ir Irako, fotogeniškos Australijos dykumose ieško išsvajotos laimės – civilizacijos.

Dar viena skandinavų šlovės akimirka – geriausio režisieriaus titulą pelnęs norvegas Bård Breien, festivalyje pristatęs juodąją komediją „Neigiamo mąstymo menas” („The Art Of Negative Thinking„) (trailer). Lengvai atpažįstama žmogiškųjų santykių psichologinė drama, sarkastiškas, beveik dokumentinio tipo režisieriaus debiutas, kuriam, tarp kitų, akomponuoja Johnny Cash ir Nina Simone.

Užsienio spauda viena jausmingiausių festivalio akimirkų vadina gaublio įteikimą prodiuseriui, aktoriui ir režisieriui Danny DeVito, už jo meninius nuopelnus kino pasauliui, o bevartydama festivalio pateiktus bukletus, atsidūsdama paskaičiavau: Karlovy Vary šiemet matė 250 filmų, iš kurių 9 – pasaulinė premjera, 33 pirmą sykį rodyti užsienyje. Tikri amerikietiški kalneliai (ang. What a joyride).

Paskatinanti žinutė – kitais metais 43-iasis Karlovy Vary festivalis vyks liepos 4 – 12 dienomis. Viską planuokite iš anksto.

Už foto, filmų aprašymus ir nuorodas į video, o daugiausia – už norus, kurie gimsta tam, kad kankintų, ačiū: http://www.kviff.com