Mūsų apžvalgininkė iš Kauno Erika Vyšniauskaitė (ačiū jai) atsisveikina Kauno kino festivalio uždarymo filmo „Svajonių draugai” apžvalga. Dar viena naudinga apžvalga, nes šiuo filmu su festivaliu atsisveikins ir Vilnius – Spalio 20d. 21:15.

Svajonių draugai / Comrades in Dreams

Kinas apie kiną – berods taikliausias šio juostos apibūdinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio dokumentiniai filmai neatrodo itin žavūs (įskaitant ir šį), nuosekliai sekant istorijas galime suvokti daug naujų, dar nepažintų dalykų, paliekančių gilų pėdsaką mūsų sąmonėje.

„Svajonių draugai“ – paskutinis, Kauno kino festivalio programą vainikuojantis pasakojimas. Nors į renginio uždarymą filmų mėgėjai rinkosi labai pasyviai, tačiau nusprendę vėsų ketvirtadienio vakarą praleisti kine – neprašovė.

Vokiečių režisierius Uli Gauke pateikia keturias, skirtinguose pasaulio kampeliuose užfiksuotas istorijas. Šiaurės Korėjos pakraštys, Vajomingo kaimelis JAV, Burkina Fasas (viena skurdžiausių pasaulio šalių) ir Indijos smėlynai: šias geografine, socialine ir ekonomine prasme skirtingas vietoves vienija ten gyvenančių žmonių meilė kinui. Viena po kitos pasakojamos unikalios, nuoširdžios ir nesuvaidintos istorijos: pirmieji žingsniai ieškant filmų, kino palapinių statyba, bandymai pritraukti publiką – šiuos ir begalę kitų darbų lydi beprotiškas tikėjimas kino galia.Čia nepamatysite tobulai nugrimuotų veidų, preciziškų drabužių ar puikiai įrengtų namų. Visi filmo herojai – realūs, be galo darbštūs, užsibrėžto tikslo siekiantys žmonės. Jų išgyvenimai, skaudūs ir juokingi nutikimai bei požiūrio išraiškos sudaro iš mažų gabalėlių dėliojamą istoriją. Ilgainiui, besiklausant skirtingų rasių ir tautybių žmonių pasakojimų peršasi ne tik akivaizdi išvada apie jų atsidavimą kinui, bet ir apie beprotišką vienatvę. Vaikinas iš Indijos svajoja apie žmoną, tačiau neturi laiko jos paieškoms. Šiaurės korėjietė surado savo svajonių vyrą, tačiau jo praktiškai nemato, nes visą dieną praleidžia kino teatre. Burkina Fase gyvenančių kinomanų vertybių skalėje pirma vieta atitenka filmų rodymui, o tik tada seka meilė žmonoms. Vajomingo kaimelio gyventoja dieną naktį triūsia tenkindama filmų žiūrovų norus, nes mažytis kino teatras – vieninteliai jos namai, kuriuose kažkas laukia.

Štai tokie didžiule meile ir dar didesniu liūdesiu spinduliuojantys pasakojimo herojų likimai. Kauno kino festivalis atsisveikina su laikinąja sostine ir nuo ketvirtadienio svečiuojasi Vilniuje.

Viki, Kristina, Barselona / (Vicky Cristina Barcelona)
Ar praleistumėte progą vienoje vietoje išvysti seksualiąją baltaplaukę Scarlett Johansson, nepaprastai gundančią Penelopę Cruz ir jau ne pirmą kazanovišką vaidmenį atliekantį, talentingąjį Javier Bardem‘ą? O jei dar pridėtume nemokamą ekskursiją akims po Katalonijos sostinės gatves? Kaune abejingų neliko: trečiadienio vakarą Forum Cinemas salė buvo sausakimša, o filmo pabaigą lydėjo gausūs aplodismentai.

Legendinis režisierius Woody Allen‘as pasistengė sukurti tikrą kino perliuką ir čia „kaltas” ne tik puikiai pasirinktas aktorių tandemas, bet ir nuostabus operatoriaus darbas, akį traukiantys Barselonos peizažai bei kvapą gniaužianti architektūra. Visa tai apjungia taikliai parinktas garso takelis ir karts nuo karto pasigirstantys temperamentingi gitarų garsai. Jei iki šiol nesilankėte šiame mieste, pamatę „Viki Kristina Barselona” tikrai užsinorėsite ten nukeliauti.

Juostos siužetą dėsto pasakotojas, apibūdinantis veikėjų charakterius ir mintis, pristatantis aplinkos bruožus ar tiesiog supažindinantis su antraplaniais personažais. Tai leidžia ne tik atidžiai sekti pasakojimo veiksmą, bet ir įsigilinti į kupiną aistros, chaoso ir kultūrinių nesusipratimų istoriją.

Filmo siužetas pasakoja apie dvi geriausias drauges amerikietes, atvykusias pailsėti į saulėtąją Barseloną. Jos skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau merginų draugystė – neišardoma. Viki (Rebecca Hall) – griežtos moralės, tvirto charakterio tamsiaplaukė, suradusi savo gyvenimo meilę (ar bent jau taip mananti) ir jau spėjusi susižadėti. Kristina (Scarlett Johansson) – visiška jos priešingybė: baltaplaukė laisvamanė, atvirai kalbanti bet kokia tema, toleruojanti seksualinius nuotykius ir žinoma – pirmiau daranti, nei galvojanti. Viename iš daugelio jaukių Barselonos restoranų, merginas užkalbina „nuodėmės vertas” ispanų dailininkas (Javier Bardem‘as) ir be užuolankų pasiūlo praleisti naktį trise. Nenuostabu, kad draugių reakcijos kardinaliai skirtingos (Kristina nedvejodama sutinka su intriguojančiu pasiūlymu, o Viki, žinoma, neleistų sau net mintimis išduoti sužadėtinio), tačiau įvykiai susiklosto taip, kaip turi būti ir trijulė privačiu lėktuvėliu išskrenda į netoli esantį kurortą. Štai čia ir prasideda visos linksmybės: kultūriniai europiečių – amerikiečių nesusipratimai bei skirtingų požiūrių bei interesų konfliktai. Be viso šito, į istoriją įpinama, kaip iš mėnulio iškritusi, be galo pavydi, aistringa, įtari bei karštu pietietišku charakteriu alsuojanti buvusi dailininko žmona – Marija Elena (Penelopė Cruz).

Tai skoningu humoru, aistra, netikėtom situacijom ir „iš koto verčiančiais” dialogais persmelkta istorija. Talentingų aktorių vaidyba, kraują kaitinanti atmosfera ir švelni ironija, pašiepianti kultūrinius stereotipus sudaro darnią visumą. Nuostabios gamtos ir unikalių architektūros paminklų aplinkoje susiduria labai skirtingi, tačiau savaip žavūs požiūriai į dvasišką bei kūnišką meilę.

Seansai:

Spalio 19d. 15:00
Skalvija, Vilnius

Papukų komitetas / (Itty Bitty Titty Committee)

Ši juosta abejingų nepaliks: arba nuoširdžiai kvatosite praktiškai viso filmo metu arba sėdėsite priblokšti itin intymių dialogų turiniu ir šiek tiek vandališku personažų elgesiu. Viskas priklauso tik nuo jūsų požiūrio.

Pagrindinė herojė Ana – jauna lesbietė, išgyvenanti gana paradoksalų gyvenimo laikotarpį: ją ką tik metė vėl netinkamai pasirinkta partnerė, o aplink iš laimės šokinėja greit ištekėsianti sesuo. Negana to, Anai nepavyko įstoti į universitetą, tad jai tenka dirbti plastinės chirurgijos centre. Taip, mergina, dėvinti A dydžio liemenėlę, priversta gyventi D dydžio grožybių pasaulyje. Anai gyvenimas atrodo visiškai sumautas, tačiau vieną vakarą ji sutinka Sadi ir viskas apsiverčia aukštyn kojom.

Priėmusi Sadi pasiūlymą, filmo herojė įsilieja į nepažįstamą, bet velniškai ją traukiančią feminisčių kompaniją. Nuo šios akimirkos „Papukų komitete” prasideda tikras veiksmas: radikalūs pasisakymai, manifestai, šokiruojančių „meno kūrinių” gamyba ir jų demonstravimas viešose erdvėse, vakarėliai, bučiniai ir žinoma – seksas. Čia ne tik meilės scenų, bet ir drąstiškų dialogų išties netrūksta: atviros kalbos apie moteriškų ir vyriškų organų funkcijas, radikalūs feminisčių tikslai ir neįtikėtini sugretinimai (pvz.: visuose architektūros paminkluose įžvelgiama vyriško pasididžiavimo forma). Jau vien filmo pradžioje išgirdus merginų organizacijos pavadinimą (CIA – Clitoris In Action) pasidaro aiški visa filmo koncepcija.

„Papukų komitetas” nėra iš tų juostų, kurios palieka kažką giliai viduje ar suteikia progą pamąstyti. Nors iš pat pradžių filmo idėja atrodo itin originali, tačiau po kiek laiko išlenda jau pabodę ar kažkur matyti amerikietiškų komedijų triukai. Netgi istorijos eigą ir pabaigą labai lengva atspėti. Filmas toli gražu nėra lėkštas, tačiau giluminiai klodai čia netyrinėjami. Nors nuomonės apie šią juostą gali būti skirtingos, trečiadienį Kauno Dramos teatro mažojoje salėje susirinkę žiūrovai reagavo vienareikšmiškai: beveik kiekvieną filmo sceną lydėjo juokas.

Seansas:

Spalio 17d. 21:30
Skalvija, Vilnius

Interviu / (Interview)

Kartais gyvenime atsitinka taip, jog iš eilinio kasdienio įvykio išsirutulioja netikėčiausia istorija. Būtent tokia linkme pasakojamas filmo „Interviu” siužetas. Katia (Sienna Miller) – muilo operų žvaigždė. Pieras (Steve Buscemi‘as) – karo žurnalistas, jo nusivylimui gavęs neįprastą užduotį – paimti interviu iš jau minėtos filmų gražuolės.

Ji – jauna, kaprizinga, išlepinta dėmesio mergina, žinanti (ar bent jau taip mananti), kaip suvilioti bet kurį šios žemės vyrą. Jis – pusamžis savo srities specialistas, matęs begalę kraupių įvykių skirtinguose pasaulio kampeliuose. Štai tokie du absoliučiai skirtingi poliai susiduria jaukioje restorano aplinkoje. Rodos žurnalisto ir aktorės pašnekesys turėtų užsitęsti tik valandėlę, tačiau tokių tarpusavyje nesuderinamų žmonių kaprizai leidžia įvykiams pasisukti visiškai neplanuota linkme.

Sąmojingi, ironiški, kartais priverčiantys kvatoti dialogai, be abejo, yra stiprioji filmo „Interviu” pusė. Juostoje matome tik du personažus, tačiau jų „žodžių karai” turi kažkokį neįtikėtiną poveikį ir nieko daugiau kaip ir nebetrūksta. Filme puikiai atskleidžiamas tipiškas vyro ir moters bendravimo modelis: ji vilioja, bet atstumia, jis – apsimeta šalto proto įsikūnijimu, tačiau galiausiai pasiduoda gražuolės kerams. Juostoje kaip ant delno pateikiamos moteriškų kaprizų bei nuotaikų kaitos perpildytos situacijos turėtų būti pažįstamos ne vienam žiūrovui. Taip jau būna su dailiosios lyties atstovėmis: vieną akimirką jos nori prancūziško bučinio, o kitą – veja vyriškį lauk.

Tai filmas, priverčiantis įsigilinti į ilgą dviejų žmonių pokalbį: iš pirmo žvilgsnio kupiną nuotaikingų ir linksmų pasisakymų, o pažvelgus iš arčiau – apraizgytą didžiausiu melu. Charakteringi veikėjai pasižymi puikiu humoro jausmu, tad kino seansas tikrai neprailgsta, o juostos pabaiga – visiškai netikėta, tačiau sudėliojanti „visus taškus ant i„.

Seansas:

Spalio 19d. 19:30
Skalvija, Vilnius

Bananaz

Unikali idėja, begalinis tikėjimas savo kūryba ir šimtai surūkytų cigarečių – štai tokios asociacijos kyla pažiūrėjus britišką dokumentinę juostą „Bananaz”.

Man rodos sunkiai rastume žmogų, kuris nebūtų girdėjęs virtualios grupės „Gorillaz” kūrinių ar bent jau akies krašteliu nematęs išraiškinga animacija pasižyminčių vaizdo klipų. Nors unikalus grupės susikūrimas ir egzistavimas yra apipintas begale mitų, būtent šioje juostoje žiūrovams atskleidžiama tikroji „Gorillaz” atsiradimo istorija, tikslas ir sudėtingas kelias šlovės link.

Ištisus šešis metus filmų kūrėjas Cery Levy fiksavo grupės gyvenimą: kūrybinius procesus, muzikantų poelgius ir žinoma iš koto verčiančius vaikinų pokštus. Juostoje atskleidžiamos ne tik koncertų užkulisių smulkmenos, bet ir animacinių „Gorillaz” personažų gimimas: nuo pirmųjų pieštuko linijų popieriaus lape iki spalvotų, judančių charakterių televizijos ekranuose.

Per tuos pačius metus „judantys paveikslėliai” (mielas, neapdairus vokalistas 2D, lyg velnio apsėstas bosistas Murdoc‘as Niccals‘as, įspūdingų gabaritų būgnininkas Russel‘as Hobbs‘as bei dešimtmetė gitaros virtuozė – japoniukė Noodle) sugebėjo užsitarnauti šešias „Grammy” nominacijas, parduoti daugiau nei penkiolika milijonų albumų kopijų bei pritraukti virš dešimt milijonų unikalių vartotojų savo „internetiniuose namuose”.

Ši juosta – tarsi virtualios uždangos sugriovimas: kūrėjai duoda atkirtį visoms, iki šiol sklandžiusioms istorijoms apie „Gorillaz” fenomeną, leidžia iš labai arti pamatyti kūrybines „kančias” bei parodo kokį neįtikėtiną rezultatą gali pasiekti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku susitikę idėjos.

Seansai:
Spalio 13d. 19:10
Forum Cinemas, salė 3, Kaunas

Spalio 18d. 17:15
Skalvija, Vilnius

„Meilė ir kiti nusikaltimai“ Rež. Stefan Arsenijević

Spalio 9-osios vakarą duris atvėrė „Kauno kino festivalis“. Kino gurmanai galėjo džiaugtis ne tik įžanginio filmo „Meilė ir kiti nusikaltimai“ seansu, bet ir pažintimi su juostos režisieriumi Stefanu Arsenijevičiumi (Serbija), festivalio organizatorių sveikinimais, bei rėmėjų dovanėlėmis.

„Meilė ir kiti nusikaltimai“ nėra viena iš tų juostų, kurias norisi žiūrėti vėl ir vėl, tačiau ją pamatyti tikrai verta dėl keleto svarių priežasčių. Jau nuo pirmų filmo akimirkų, neapleidžia jausmas, kad viskas vyksta tiesiog čia, šalia mūsų: gretimam mieste ar rajone. Aplinka itin artima ir pažįstama, o filmo herojai atrodo tokie „kažkur matyti“, lyg gyventų jūsų namo laiptinėje ar kaiminystėje. Nesibaigiantys daugiabučių blokų labirintai, karts nuo karto krentančios snaigės, niūrios miegamųjų rajonų gatvės ir skubantys žmonės – kuriama atmosfera norom nenorom primena pas mus atkeliaujančią žiemą.

Filmo personažų istorijos atskleidžia tiek Serbijoje, tiek Lietuvoje aktualias problemas: jaunų žmonių emigraciją svetur bei spartaus ekonominio šuolio poveikį eiliniam šalies gyventojui. Tokios mintys atsispindi visame juostos siužete: pagrindinė herojė Anica priima psichologiškai ir emociškai sunkų sprendimą – susikrauti lagaminus, ištuštinti vyro seifą ir tiesiog iškeliauti, nebeatsigręžiant atgal. Iš pirmo žvilgsnio planas atrodo aiškus ir paprastas, tačiau atėjus išvykimo dienai apima keistas jausmas: betonines sienas ir purvinas gatves palikti nesunku, tačiau, kaip „lengva ranka“ numoti į artimus žmones?

Šis „vienos dienos pasakojimas“ leidžia susigraudinti, nusijuokti, o svarbiausia – jis verčia susimąstyti apie tai, ką atrandame ir ką prarandame dėdami tašką kuriame nors gyvenimo tarpsnyje.

Likę filmo seansai:
Spalio 10d. 19:30
Forum Cinemas, salė 2, Kaunas

Spalio 11d. 15:30
Forum Cinemas, salė 2, Kaunas

Apžvalga: Erika Vyšniauskaitė