Labas, Kęstuti, labas, kas tik nori!

Norėčiau, kad būtum d’Artanjanas, gali būti be šarvų ir be antšlaunių, užteks, kad sausos muškietininkų duonos atneštum, jei badas, ir išmokytum į griovį nukrist gresiant pavojui.

O pavojus neišsigalvotas, nes François Rabelais man į ausį lieja vyną, rankas sriuba plauna ir gviešiasi būti atsakingas už šio teksto turinį, bet turiu apsukti protinguosius gargantiua, nes tu jautrus, o aš tuo naudojuosi.

***

Pala pala, Akviliuke,
kodėl tau nepatinka Zelda? Apie Scottą F. – apsčiai salotų ir sriubų, o apie Zeldą – nė deserto. Ir ta pala ne jai, ir antroji pala – irgi. Zelda man patinka, galėtų nors čia pat ateiti sugriauti mano gyvenimo. Priimčiau. Zelda kaip kokia Sofija Kymantaitė-MKČ, tad kaip MKČ jai nuolat kartočiau: nepyk. O ji vis pyktų ir man patiktų, kad pyksta. Gražios moters pyktis yra vertybė, ozonas ir vitaminai.

***
Skaitant gerą literatūrą labai sunku ir veik neįmanoma išvengti asmeninio santykio su tekstu, atsiriboti ir kritiškai, objektyviai žvelgti į tai, kas skaitoma. „Visi laiškai – žirafos“ atveju toks bandymas būtų bergždžias ir nereikalingas: būtent per asmeniškumo prizmę pirmiausia ir suvokiu organišką, siurrealų, konvencijomis neapribotą Akvilės Ž. ir Kęstučio N. susirašinėjimą.

Susirašinėjimą, kurio turinį pertekti būtų beviltiška, ir, vėlgi, negarbinga pačios knygos požiūriu. Laiškai, visų pirma ir svarbiausia, yra chaotiškas, anarchistiškas, asociatyvus, sodrus tekstinis žaidimas, kuriame originalus autorių pasaulio suvokimas, eksperimentinė, bet ne savitikslė rašymo maniera susipina su intertekstinėmis figūromis. Kasdienybę laiškuose ne tik drumsčia, bet ir savotiškai originaliai įprasmina Salvadoras Dali ir jo žirafos, Nerijaus Pečiūros pankai, Godaro panieka, vonios, Afroditė ir gyvas velnias kitų figūrų. Laiškai plaukia kaip pasiskolintų vaizdinių ir savo teksto samplaika.

O ką daro skaitytojas? Įsitraukia, nardo, braido, mėgaujasi tiek pačiu teksto turiniu, tiek jo siūlomu savotišku žaidimu iškoduoti galvosūkius ir sujungti naratyvo figūras į vientisas prasmes. Laiškai atgaivina atmintyje jau skaitytus tekstus ir perša mintį, kad pasaulio suvokimas neatsiejamas nuo visų skaitytų, matytų, girdėtų diskursų. Visi laiškai – žirafos, visi tekstai – pasikartojantys.

—–

Informacija apie knygą: iliustravo Vitalis Čepkauskas. – Vilnius : Vaga, 2011. – 152 p. – ISBN 978-5-415-02224-3