
– Būgnai yra geriau už merginas, – prie pusryčių stalo Per Erling sako savo kambariokui ir geriausiam draugui Kare Morten. – Kievienam savo, – replikuoja Kare.
Tikriausiai nesunkiai galite atpažinti tokio pokalbio konktekstą. Gal tik pasiteisinimus esate girdėję kitokius: man dabar svarbiau karjera, meilei neturiu laiko; man dar reikia laisvės – aš per jaunas, kad įsipareigočiau kažkam vienam/-ai. Bet tai negalioja Kare, kuris planuoja pasipiršti savo draugei Maybritt. Ir tai būtų eilinės meilės istorijos užuomazga, jeigu ne faktas, kad šiame filme režisierius Øyvind Sandberg fiksuoja dviejų Dauno sindromą turinčių žmonių istoriją. Dažnai jie patys žiūri kitaip į savo santykius, artimieji, bet, turbūt, dar dažniau – sveiki žmonės. Kai kas komentuodamas „Nepatogaus kino” reklaminius klipus net iškėlė mintį, jog vieną reikėjo skirti žmonėms su negalia – neva, būtent jų lietuviai bijo labiausiai. Aš pasakyčiau kitaip – lietuviai, kaip ir visi kiti, labiausiai bijo to, ko nepažįsta.
Ir čia aš prisimenu vienos filmo „Nes taip moko Biblija” herojės pasisakymą, kuriame ji teigia, kad kol pati nesusidūrė su šia problema (moteris buvo užkietėjusi Biblijos draugė, homoseksualų priešė, bet ilgainiui paaiškėjo, kad jos pačios dukra – homoseksuali), išgirdusi žodį „homoseksualus” galvodavo ne apie jausmus, žmonių santykius (meilė, neapykanta), bet apie tai, kuo ir kaip jie užsiimdavo lovoje. Bet, kai nustoji į žmones žiūrėti taip, kiekviename įžvelgi asmenybę – tokią pačią kaip tu ir aš, teigė ji.
Filme „Širdys” reikia peržengti tą ribą, kuri neleidžia matyti, jog visi žmonės siekia to paties – būti laimingais. Gal tik keliai šiek tiek skiriasi. Ir kai tu matai, kaip Kare Morten mama motiniškai-diktatoriškai pila mintis, jog jos sūnui ne vieta su moterimi, kuri renka ir priduoda tuščius butelius arba pataria tapti šių santykių galva („Pasakyk jai, kad šiandien valgysim tą picą”) į ką Morten atsako „O tu nieko negirdėjai apie lygias teises?”, smarkiai suabejoji ar tai, netrumpą gyvenimą nugyvenusiai ir visuomenės normų išauklėtai, moteriškei teko patirtį tai, ką jaučia jos sūnus – meilę.
Žinoma, kaip ir sveikų žmonių, taip ir Kare Morten bei Maybritt santykiams šiame filme iškils pavojus, bet nepaisant to, kaip filmas baigsis, iš jo išsineši tą vaikiškai džiugią muziką, kuri apvainikuoja paprastas akimirkas – susitikimą, pasivaikščiojimą parke, pirktinės picos kepimą, trumpus tarpsnius kupinus meilės, nuoširdumo ir laimės. Visada maniau, kad laimės jausmas susijęs su buvimu savimi – visa kita ateina savaime. Jie tai turi, jūs tuo galite įsitikinti ir siekti to paties.
SEANSAI: Vilnius: Menų spaustuvė (K) 10.25*20.50; Skalvija 10.30*18.50
Kaunas: M. Žilinsko galerija 11.09*20.00
Klaipėda: LCC – 11.07*20.40
_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, fotografija, etc.)). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt