Ką gi, iki kino šventės raginančios susiplanuoti atostogas lieka mažiau negu mėnuo. Tad nors organizatoriai delsia, jaučiu pareigą pasidalinti turima informacija ir paskelbti filmų, kurios pamatysime, sąrašą:
Lietuviškas pavadinimas / Originalus pavadinimas/ imdb lankytojų vertinimas/ 
– traileris
DRĄSI VIZIJA
� okiruojantys, neįprasti, drąsūs, egzotiški, kontraversiniai, diskusiniai filmai, pasižymintys originaliomis idėjomis, unikali ir išradinga vaizduote.
Vieno pabėgimo kronika / Crónica de una fuga [8.0/10 (215 votes)]
Versmė / The Fountain [7.7/10 (8,877 votes)]
Taksidermija / Taxidermia [7.7/10 (586 votes)]
Pilietis šuo / Mah nakorn [7.6/10 (297 votes)]
Javos opera / Opera Jawa [7.6/10 (33 votes)]
Laisva valia / Der Freie Wille [7.5/10 (218 votes)]
Smėlio namai / Casa de Areia [7.4/10 (452 votes)]
Sąmyšis priemiestyje / Suburban Mayhem [7.3/10 (501 votes)]
Dešimt kanojų / Ten Canoes Rolf de Heer [7.3/10 (396 votes)]
Mokyklinis autobusas / Shortbus [7.2/10 (2,613 votes)]
Vasaros rūmai / Yihe yuan [7.1/10 (96 votes)]
� imtmečio sindromai / Sang sattawat [7.0/10 (79 votes)]
Užtaisyta bomba / Sprængfarlig bombe [6.9/10 (86 votes)]
Už kadro / Offscreen [6.9/10 (67 votes)]
Knudo Rasmusseno žurnalai / The Journals of Knud Rasmussen [6.4/10 (86 votes)]
Prezidento mirtis / Death of a President [6.3/10 (1,510 votes)]
NAUJI ATRADIMAI
Ryškiausi 2006-ųjų debiutai, vien tik pirmieji arba antrieji jaunų režisierių filmai, nauji pasaulinio kino veidai, specialių prizų ir žiūrovų simpatijų nusipelnę laureatai.
Kitų žmonių gyvenimai / Das Leben der Anderen [8.4/10 (4,115 votes)]
Smuikas / The Violin [8.0/10 (59 votes)]
Kadakas / Khadak [7.8/10 (26 votes)]
Keturios minutės / Vier Minuten [7.6/10 (101 votes)]
Pusė Nelsono / Half Nelson [7.5/10 (3,404 votes)]
Ką aš veikiau per pasaulio pabaigą / Cum mi-am petrecut sfarsitul lumii [7.5/10 (470 votes)]
Sapnuoti Singapūrą / Mei man ren sheng [7.5/10 (51 votes)]
Grbavica / Grbavica [7.4/10 (742 votes)]
Menas verkti / Kunsten at græde i kor [7.2/10 (31 votes)]
Moterys / Das Fraulein [7.0/10 (49 votes)]
Elektroma / Electroma [6.2/10 (87 votes)]
Viskas, ką aš žinau apie Lolą / Lo que se de Lola [5.5/10 (25 votes)]
Regėjimo pojūtis / The Sensation of Sight [……..]
PRIPAŽINTI MEISTRAI
Nusipelnę milžiniško ažiotažo, labiausiai pasižymėję, didžiausio dėmesio užsienio žiniasklaidoje sulaukę, svarbiausius tarptautinius kino festivalius apkeliavę ir prestižinius apdovanojimus iškovoję filmai.
Užuojauta Keršto poniai / Chinjeolhan geumjassi (Rež. Park Chan-wook) [7.8/10 (5,373 votes)]
Kelias į Guantanamą / The Road to Guantanamo (Rež. Michael Winterbottom, Mat Whitecross) [7.7/10 (2,573 votes)]
Po vedybų / Efter brylluppet (Rež. Susanne Bier) [7.7/10 (824 votes) ]
Vėjas, siūbuojantis miežius / The Wind That Shakes the Barley (Rež. Ken Loach) [7.5/10 (3,523 votes)]
Tykus gyvenimas / Sanxia haoren (Rež. Jia Zhang-Ke) [7.5/10 (229 votes) ]
Aš nenoriu miegoti viena / Hei yan quan (Rež. Tsai Ming-liang) [7.3/10 (76 votes)]
Padavėjas / Ober (Rež. Alex van Warmerdam) [7.2/10 (299 votes) ]
Vaiduokliai / Ghosts (Rež. Nick Broomfield) [7.2/10 (48 votes) ]
Kopijuojant Bethoveną / Copying Beethoven (Rež. Agnieszka Holland) [6.8/10 (619 votes) ]
Pusmėnulis / Niwe mung (Rež. Bahman Ghobadi) [6.8/10 (30 votes) ]
Didinga jaunystė / Juventude Em Marcha (Rež. Pedro Costa) [6.6/10 (71 votes) ]
Praha / Prag (Rež. Ole Christian Madsen) [6.2/10 (83 votes) ]
Loterijos pardavėja / Kubrador (Rež. Jeffrey Jeturian) [6.1/10 (39 votes) ]
Go meistras / Wu qingyuan (Rež. Tian Zhuangzhuang) [5.8/10 (19 votes) ]
Niekas nėra tobulas / Va ser que nadie es perfecto (Rež. Joaquín Oristrell) [4.9/10 (31 votes) ]
AKTUALI DOKUMENTIKA
Mūsų gyvenimo realybė, kuri sudomins, šokiruos, prajuokins, supažindins su aktualiomis temomis, suteiks naudingos informacijos, privers pamąstyti ir apgalvoti savo požiūrį į pasaulį.
Besikartojantis gyvenimas / Life in Loops (A Megacities RMX) [8.4/10 (18 votes) ]
Nepatogi tiesa / An Inconvenient Truth [8.3/10 (11,906 votes) ]
Pasiklydę Budos vaikai / Buddhas Lost Children [8.2/10 (47 votes) ]
Čigonų karavano pasakos / When the Road Bends: Tales of a Gypsy Caravan [8.2/10 (19 votes) ]
Vis dar nereitinguotas filmas / This Film Is Not Yet Rated [7.8/10 (1,833 votes) ]
Amžiams / Forever [7.8/10 (18 votes) ]
Perversiškas kino gidas / The Pervert’s Guide to Cinema [7.6/10 (129 votes) ]
Tiltas / The Bridge [7.5/10 (92 votes) ]
Baltoji planeta / La Planete Blanche [6.8/10 (94 votes) ]
Klajokliai tx / Nomadak tx […….]
AFRIKOS BALSAI
Filmai iš Afrikos arba apie Afriką, kuriuose žinomi ir garbūs režisieriai atkreipia dėmesį į skausmingiausias ir svarbiausias juodojo kontinento problemas.
Egiptietiškas pastatas / Omaret yakobean [8.1/10 (361 votes)]
Kai vėjas pakelia smėlį /Si le vent souleve les sables [7.7/10 (20 votes)]
Čiabuviai / Indigenes [7.3/10 (501 votes)]
Žmogaus sūnus / Son of Man [6.8/10 (44 votes)]
Sausros sezonas / Daratt [6.5/10 (52 votes)]
Koks nuostabus pasaulis / WWW: What a Wonderful World [6.2/10 (25 votes)]
o, dziugu. tik pasirode, kad siemet bus dar sunkiau issirinkti.
na štai, programos dar nėra, bet bent jau aprašai su nuorodomis ir traileriais atsirado: http://www.kinopavasaris.lt/filmai.php
Festivalio PROGRAMA:
http://www.kinopavasaris.lt/programa.php
Aha, ir dar ka tik DELFI radau straipsniuka apie kino kluba.
http://whatson.delfi.lt/news/film/article.php?id=12421763
Paneigdamas kai kieno paranojiskas mintis, dedu nuoroda is biteplius kinomanu forumo:
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/572332.462.1-=(1318264914
Bais tingiu pats is visur rinkti lietuviu kritiku atsiliepimus apie festivalyje rodomus filmus – ten viskas jau padaryta.
T. Auksarankis, kaip visada, skelia savo rekomendacijas:
http://whatson.delfi.lt/news/kino_pavasaris/article.php?id=12497197
Pagarba vien uz tai, kad prisipazista, jog kai ko nemate ir nemala sh bandydamas uzmaskuoti, jog yra atvirksciai.
atsidariau savo kino pavasarį kiek anksčiau nei vingis. įveikti: nepatogi tiesa, pusė nelsono, šis filmas dar nereitinguotas, prezidento mirtis. įspūdžiai gan nykoki. smulkiau po gal kino pavasario :) nieko negali žinot – lieka kartais vienas kitas neišnaudotas abonento bilietas. neišmesi gi
tai o koks tolkas tai daryti po kino pavasario? tam ir yra tema, kad nukreipti zmones, kur reikia ir atgrasinti nuo to, ko nereikia. tik.. jeigu puse nelsono manes neuzkabino, nors tai 100% rekomenduotinas kokybiskas filmas (ishsinesiau is jo „25 valandos” atmosfera), tai „nepatogi tiesa” paveike ir veikia tiesiogiai – jau sekancia diena po jo pasikeciau visas buitines lemputes :)
turėjau omenyje, kad po kino pavasario bus smulkiau KODĖL ne arba taip. nėra vienos tiesios apie filmus. čia kaip iš tos patarlės: „na vkus i cvet tovarisch net”.
o as, kad po festivalio jau nebe taip ir idomu isgirsti tas nuomones.. idomu ar sutampa topa ar ne, bet.. tai daugiau statistika.
beje, apie kinopavasari siandien bus kalbama ltv laidoj „kultura” 13.00-14.30
gal kas ką jau galėtų rekomenduoti DAR pažiūrėti?
nezinau kiek tai butu rekomendacija.. kadais namuos pradejau ziureti „versme” (kazkoks piratinis dvd rip’as). po penkiu minuciu supratau, kad tokiam filme reikia skandintis dideliame ekrane. ir siaip, jame reikia skandintis.
labiausiai gailiuosi, kad didziajame ekrane negalesiu pamatyti „Tilto” :/
Prieš mėnesį vykusiame pirmajame festivalio pristatyme Life klube, regėjai nedrąsiai minėjo, jog laukiama, kad bus užbaigti naujausi lietuviški filmai (trumpo metražo) ir bus pristatyti „Kino
pavasaryje”.
Taigi, jie ir užbaigti !
1. INESA KURKLIETYTĖ Varnų vasara
2. Marius Ivaškevičius Mano tėvas
3.Vytautas V. Landsbergis Liudvikas
4. PENKIŲ Muzikos Akademijos studentų darbai apie Lietuvos teatro praeities žvaigždes (D.Banionį, G.Karka, R.Staliliūnaitę, kt.)
Bravo
pirmoji rekomendacija (iš mano pusės) – Kelias į Guantanamą. stiprus M.Winterbotomo darbas: emocingas, įtraukiantis, užduodantis ir atsakantis į klausimus bei paliekantis erdvės žiūrovui. 10/10
Del bilietu (daug kam kyla klausimu):
Perkant abonementą į 10 „Kino pavasario“ filmų, vienas bilietas kainuoja 8
litus. Savaitgaliais ir švenčių dienomis bilietai į rytinius seansus iki 13
val. kainuoja 10 litų, į vakarinius – 12 litų.
Paprastomis dienomis bilietai į filmus iki 18 val. kainuoja 10 litų, po 18
valandos – 12 litų.
Bilietai parduodami kino teatru Coca – Cola Plaza ir Skalvija kasose.
Paskutiniai pasakojimai apie festivalį – laidoje „Kultūra per LTV 2
po 22 val.
Ta laida visa skirta kinui…
Saulius Macaitis. Balta Varna apie keistą „Kino pavasario ‘07“ pradžią:
http://www.balsas.lt/naujienos/rinktiniai/straipsnis62601
Maloni pradžia. Galima akcentuoti popsiškus festivalio momentus, bet.. Niekas gi neverčia pvz. vietoj Aronofskio šedevro eiti į \”Ibiza\” palapinę – čia jau asmeninis pasirinkimas. Žiūrėsim, kiek ilgai veiks mano batereikos, bet pirmą dieną galima apžvelgti visą repertuarą. Ypač kai jame tik 2 ir, tiesą sakant, gan geri filmai (pasistengsiu g. – geru naujienu puslapyje nekreipti per daug dėmesio mažiau vertingiem filmam).
Atidarymo filmą – vokiečių \”Kitų gyvenimai\” – trumpai apibūdinčiau kaip tobulą filmą, turintį skyliu kone kiekviename aspekte. Perfrazuojant žmonių kalba – jeigu filmas užkabina, praignoruoti akivaizdžias scenarijaus skyles gan nesunku. Dar kitaip – sunku džiaugtis geru darbu, kai jauti, jog jis galėjo būti dar geresnis. Nesigilinant į siužetą (galima pasiskaityti http://www.kinopavasaris.lt) reikia pastebėti/pagirti įtikinamą istoriją bei puikiai atkurtą atmosferą. Būtent dėl pastarojo momento šis filmas kai kam gali priminti kitą vokiečių darbą – „Viso gero,Leninai“. Garsiai juoktis neverčiančių bajerių yra tiek vienoje, tiek kitoje juostoje ir abi reiktų priskirti mažoms mažų žmonių dramoms didelės sistemos kontekste. Deja, bet šios istorijos pagrindinis veikėjas – VDR saugumo karininkas – man tampa nebeįdomus istorijos eigai jau 1/3 filmo. Ko tikėtis iš „užkietėjusio“ saugumiečio, kuomet besiklausydamas sekamo žmogaus grojimo pianinu, jis pravirksta? Nieko nespėlioji, tiesiog lauki kuo viskas baigsis. Kaip manot, ar gale nustebau? Dar užkliuvo ir tai, kad scenaristas radęs pakankamai laiko detektyvinės istorijos išrišimui, nepakankamai dėmesio skyrė, kad parodytų/įtikintų, kas saugumietį į visą tai pastūmėjo? Telieka priimti faktą kaip duotybę. Bet žiūrisi lengvai ir saldžiai. Neabejotinai filmas plačiajam skoniui.
http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1172234616
To nepasakysi apie naujausią Darren Aronofsky filmą „Versmė“ (The Fountain). Nėr ko slėpti – pusantros valandos jaučiausi lyg prikaustytas prie 220 km/h lekenčio automobilio sėdynės. Tai labai emocionalus filmas. Faktiškai minimaliai standartinių dialogų/struktūrų. Turiu omenyje, kad mažai „atėjau-sutikau-pakalbėjau-išėjau“ – didžioji dalis epizodų atrodo lyg aukščiausios eilinio filmo natos, kulminaciniai momentai. Prie to prisideda ir vykęs montažas ir Kronos Quartet/Mogwai garso takelis, neleidžiantis atsikvėpti keliaujant tūkstanmečiais pirmyn ir atgal.
Tai FORMOS filmas. Pagrindinė mintis/siužetinė linija elementari, bet ji taip gražiai ir meniškai ištempta/išvystyta, kad nesunkiai gali pasiklysti ir pasimesti. Pamenu panašus jausmas apėmė pažiūrėjus T. Vinterbergo „It‘s All About Love“ – metafora apie meilę/atšalusius santykius ten įpinta į visai padorią istoriją, kuri visai ne iš tos operos. „Versmėje“ viskas kiek nuosekliau. Keliaujant per mintis, istorijas, visur atsikartoja ta pati nemirtingumo, meilės mylimam žmogui tema. Vis tik man kaip pagrindinė mintis išliko, jog „mirtis – tai kelias į gyvenimą“. „Wishful thinking“? Tikiu, kad kai miršti, tokia mintis gali palengvinti kelią. „Mirtis – tai kelias į gyvenimą“. Amžiną gyvenimą. Toks jausmas, kad galėčiau šį filmą žiūrėti amžinai..
http://www.kinopavasaris.lt/filmas.php?id=1172230513
vakar maciau „versme” – palieciantis ir isliekantis filmas, kurio tikrai nepavadinciau fantastiniu, nes jis man labai realus pasirode. nerealiai simboliskas mitas apie tobula meile ir svajones.
aisku, tos tikros fantastikos dalys kelia juoka, bet tai esmes nekeicia. Labai grazu is jausminga.
Jo as ir kuo daugiau galvoju apie „Versme” tuo labiau noriu pazureti ji antra karta.. Man atrode, kad i si filma ipinta ne viena tema, ir ne viena ideja. Tai filmas ir apie reinkarnacija ir galbut apie mokslo nevisagalisikuma pries kai kuriuos dalykus gyvenime, o svarbiausia apie tai, kad mes veluojame gyvenime myleti.. mes vis teisinames, kad padarysime tai veliau, kaip uzdirbsime pinigus, kai padarysime atradimus isgydysiancius zmona, kai busime amzinai gyvi kai atrasime Gyvybes medi. taciau vyras pamirso svarbiausia, kad niekas geriau negydo zmogaus, nei artimo meile, demesys, siluma… ir kol jis sedejo uzsidares labaratorijose, prarado galimybe patirti ta paskutiniu akimirku dziaugsma bunant kartu, o galbut TUO jas net prailginant..
ai, istikruju teisingai po filmo diskutavome su kai kuriais, kad uztenka suvokti pagrindine sio filmo ideja, o tada.. tiesiog be atodairio nerti i tas auksines kosmoso dulkes, i zmogaus sielos amzinybe. tiesiog visu tuo megautis..
Keista, pas mane tas filmo emocinis poveikis atejo kazkaip paveluotai.. man jis patinka dabar net labiau, nei tada kai as ji ziurejau :))
butent ta pati zodziu „isliekantis” norejau pasakyti , kaip ir jurgaM. Kuo toliau galvojau, tuo labiau patiko
Kadangi D.Aranofsky savo vaizdingas pasąmonines vizijas, sukeltas skaudžių nesėkmių bei netekties išgyvenimų, gali parodyti ir vienaip „suprogramavęs, nupaišęs, nufilmavęs ir sudėliojęs”, ir visiškai kitaip, antrą kartą to žiūrėjimas galėtų būti susietas noru vėl panirti į tas vizijas. Kazko daugiau isgauti, isigilinti i terminą „ką tuo norėta pasakyti”, vargu bau ar prasminga.
Kaip žinia, „Fontanas” yra nupirktas Lietuvos rinkai dar praėjusiais metais. Savininkai neišdrįsta titruoti filmo ir paleisti į ekranus, abejodami jo komnercine sėkme. Festivalis galėtų tapti puikiiu stimulu apsisprendžiant…
O štai vokiečių filmas savo visišku realizmu, kaip tik gali sukelti daugiau minčių po filmo, „ar taip galėjo būti”, „ar realios transformacijos”. Aš kuo toliau, tuo daugiau galvoju, jog tai filmas, kurį drąsiai galima rekomenduoti linkusiems kiek daugiau į „buitinio prado” filmus. Puiku, jog kūrėjai neperspaudžia nė į vieną pusę (detektyvizmo, melodramizmo, psichologizmo, istoricizmo) – visko paima po trupinėlį. Pelnytas OSKARAS
Atkreipiau dėmesį, kad rytoj renkantis filmus, rytiniame seanse galima orientuotis į dabartinį SKALVIJOS hitą „ADOMO OBUOLIAI” – Didžiojoje salėje 11val.30 min. bus rodomas naujas tų pačių autorių filmas „Užtaisyta bomba”. Apie tai čia jau minėta.
Betgi, tik dabar pastebėjau, jog sekančiame šios salės seanse – ispanų Niekas nėra tobulas, taip yra aiškus orientyras – paskutiniame KINO PAVASARYJE teatre LIETUVA, kai kam į pirmą trejetuką, kitiems – į penketuką įėjo šauni komedija „Nesąmoningai”.
http://www.biteplius.lt/lt/2forum.showPosts/432660.462.4-=(878285041
žinutes Nr.81; 82, kt.
Taigi – „Niekas nėra tobulas” irgi tų pačių autorių darbas, irgi „garantuojantis gerą nuotaiką”…
Na, o šiandien 18 val. danų „Po vedybų” kūrėjus atstovauja tame pat festivalyje įsimintina buvusi dramatiška istorija „Broliai”…
Taigi, ponai, TĘSTINUMAS
Kai iš filmų grįžti po vidurnakčio ir žinai, kad jau kitą dieną prieš dvyliktą (dienos) jau vėl reiks būti kine, nelieka nieko kito, kaip tik trumpi pastebėjimai iš vakar dienos – susidaryti įspūdžiui rekomenduoju į juos eiti ar ne tikrai užteks.
Danų “Po vedybų“ – tai bent trečias man žinomas režisierės Susanne Bier ir scenaristo Anders Thomas Jensen (jo plunksnai priklauso pernykščio festivalio žvaigždė „Adomo obuoliai“ ir šiame rodomas „Užtaisyta bomba“) projektas. Pirmi du (rodyti ir Lietuvoje) – „Broliai“ bei „Atviros širdys“. Ir nors „Adomo obuoliai“ galėtų būti puikus įrodymas, kad A. T. Jensen gali parašyti įvairių tekstų, jo darbai su moteriškos lyties režisierę linksta į šeimynines dramas, santykių aiškinimąsi. Toks ir „Po vedybų“. Pasiturinti danų šeima, trys vaikai, vedybos ir netikėtai jų gyvenimuose pasirodęs verslo partneris iš Indijos. Dvigubai netikėtai ir, pasirodo, kažkuo susijęs su jais žmogus. Visa kita – tai tiesiog netikėtų scenarijaus rakursų dėliojimas. Ir kaip pasakytų anglakalbiai – „I mean it!”. Aišku, tai ir scenaristo susišnekėjimas su režisiere, bet „Po vedybų“ (net lyginant su vokiečių „Kitų gyvenimai“) nepalieka BEREIKALINGŲ klaustukų „ar taip galėjo būti?“, „nesąmonė, kaip čia taip jis ėmė ir pasikeitė“ ar pan. – nepaisant staigių siužetinių posūkių, istorija tiesiog plaukia iš ekranų. Taip (prisimenant dogminę „Šventę“), tai matyta, bet… Ir velniškai kokybiška. Aš filmą rekomenduočiau pažiūrėti vien dėl to, kad man tai – geriausio europoje scenaristo darbas.
Gerokai prasčiau su istorija Daft Punkų Elektromoje. Prastai yra tai, kad istorijos/scenarijaus ten nelabai ir yra. Greičiau jau mintis. O tos minties, geriausiu atveju, būtų pilnai pakakę nebent tik 8 minučių videoklipui. Deja, viskas išsitęsia iki 74 (pilna kompaktinė audio plokštelė!). Ir ne tai, kad veiksmas visą tą laiką neįdomus – jo tiesiog nėra! Daugybė bereikalingų neišbaigtų, tiksliau pertemptų kadrų, kuomet pagrindiniai herojai žygiuoja iš vieno ekrano kampo į kitą arba kamera dvi minutes seka jiems iš paskos, pastariesiems einant dykumų. Ką tai duoda istorijai? – Nieko. Dar galit suabejoti, kad filmas vertingas dėl muzikos.. Ghm, tikrai nieko ypatingo. Nesijaučia, kad muzika gelbėtų filmą ir tai tikrai nėra geriausia, ką sukūrė „Daft Punk“. Be to, ji skamba gal tik trečdalyje filmo. Spręskit patys, bet aš rekomenduočiau apsieiti filmo traileriu.
“Nepatogią tiesą“ išmainiau į „Keturias minutes“. Tiesiog pirmąjį jau esu matęs, o jis, nors jame gausu gamtos, stichijos vaizdų, vis tik visų pirma yra turinio filmas. Tai aš ĮVERTINAU ir kompiuterio ekrane. Filmo ašis – pretendento į JAV Prezidentus Al Gore paskaita, kurią jis pristato jau n metų. Paskaita apie globalinį atšilimą ir galimas bei jau esamas pasekmes. Nemačiau filme jokios sumautos politikos – tik nuogus, nepatogius faktus. Jeigu geras filmas yra tas, kuris kažkaip paliečia tavo gyvenimą ar net keičia jį, tuomet „Nepatogi tiesa“ turėtų būti prie tokių. Gal ir ne visiems. Aš jau sekančią dieną kone visas lemputes namie pakeičiau į elektrą tausojančias. Kviečiu pamatyti kodėl ir prisijungti.
Vokiečių “Keturios minutės“ kiek priminė kadais trumpai pas mus rodytą irgi vokiečių socrealistinę dramą „Šviesos tolumoje“ (atrodo toks pavadinimas). Ten buvo emigrantai, pabėgėliai, šiuo atveju nusikaltėliai. Tiksliau nusikaltėlės, galimos pianino pamokos ir gyvenimo pragaro paskandintas muzikinis talentas. Deja, bet nors istorija ir žiūroviška, graži, emocionali, nėra per daug įtikinanti, natūrali. Ar būtina parodyti, kad 20-tis žmogus yra visiška padugnė, rodant kaip jis krapštosi nosį? Taip, taip yra lengviausia. Bet kai išgirsti, kad tas pats žmogus dar prieš 8 metus dalyvavo pasauliniuose konkursuose Niujorke, Amsterdame, suabejoji ta neįtikėtina transformacija. Aišku, reikia žiūrovui kuo sukurti tuos du pasaulius ir galų gale susitikti gerajame, kartu su pagrindiniais herojais. Labai jau nuskaitomos užmačios žiūrovo atžvilgiu. Gal todėl daug kam jis gali ir patikti. Tiesa, aš tą patį tik nepalyginamai profesionalesniame lygyje mačiau ir „Kitų gyvenimuose“, bet.. Pvz. čia rašantis Arūnas, už tokius palyginimus man mielai užvažiuotų per marmuzę.
Oki, geros trečios dienos!
siandien maciau du: „pasiklyde budos vaikai” ir „regejimo pojutis”.
pirmasis: nuostabus budizmas ir geris, ramybe ir atsipalaidavimas. ir ne vien del to, kad mane rytietisku filmu harmonija ir dvasingumas veza.
antrasis – didziausias nusivylimas (kol kas). amerikietiskojo lygio filosofine apysaka. amerikietiskojo, nes filosofija labai negili, plius dar pusiau hepiendas. truputi sunervino ir tiek.
as prie aprasymu prieisiu tik ryt (tiksliau siandien ishsimiegojes), bet.. „regejimo pojutis” man neabejotinai liks vienu didziausiu festivalio atradimu.
Na kam ta „marmuze”? Visai pritariu tavo „keturiu minučių” vertinimais. O viską pasako „gerokai profesionalesniame lygyje”. Taip ir yra…
Yačiau jau sklando festivalinėje erdvėje žiūrovų įspūdžiai – „Keturios minutės” SUPER filmas! To galima buvo tikėtis, bet niekada su tuo nesutiksiu…
O dėl „The tarantinos” derėjo viską metus lėkti šokti pagal Quentino skonį ir britų atlikimą… Minutinis „Regėjimo lauko” pamatymas viduryje, paliko įspūdį – būtinai pamatysiu po savaitės. O anglų nebebus…
na as irnesutiksiu su Mantasgo vertinimu apie „REGEJIMO POJUTI”. Man sis filmas kol kas is spetu praziureti paliko bene geriausia ispudi. Nors visgi paliko nemazai „kodel?” :) Man pati filmo ideja gal net kazkuo primine „Versme”, kad maziau reikia uzdavineti klausimu i kuriuos nera atsakymu, o daugiau tiesiog GYVENTI. Filmas susuktas superiskai net jei su hapyendu manes tai visai nesunervino, kaip pvz suerzino filme „PO VEDYBU” to herojaus sugrizimas i Indija, nu negi nebutu uzteke tos sagos uzsegimo vaikui prie to tevo kapo ir tiek… Tai ne ble, reikia butinai dar parodyti, kad tas induks laimingas ir be jo jau dabar.. dar gerai, kad neparode idiles šeimoje vyrui numirus i dabar jau su ta pirmaja meile kuriant naujaji gyvenima.. nors jei prisimenant „Adomo obuolius” tai ten igi be hapyendu neapsieita..
Siaip sie abu man filmai kol kas tikrai neblogi pasirode. Kalbant apie „PILIETIS ŠUO” nu man jis toks šiaip sau.. Pradėjo taip gana efektingai, bet paskui atrodė, kad visą tą režisieriaus spalvingą „pasižaidimą” buvo galima sudėti į 40 min. ir būtų buvę per akis, o dabar tai net kelis kartus nusižiovavau ir pradėjau žvilgčioti į laikrodį dėl pačios filmo fabullos ištęstumo ir nuobodumo..
Į „ELEKTROMA” turėjau bilieta ale po kinomanu atsiliepimų visgi nusprendžiau geriau važiuoti į mišką žibučių rinkti :D
Apie lietuviu kina, o dar tiksliau Ivaškevičiaus „Mano tėvas” geriau kol kas net neužsiminti :D Sedejome saleje gal keturiese: Valiulis, E.Latėnaitė (Fausto mylimoji ;) ) kažkas iš organizatorių ir aš – didžioji Ivaškevičiaus kūrybos gerbėja :)) Pakenčiau tą filmą tik dėl to, kad jis bent nebuvo toks pretenzingas kaip visokie Diringai ir dar dėl to, kad gan gerai vaidmeniui tiko ir jį atliko Vilkaitis, visa kita kaip čia pasakius… visas 20 min. kažkoks dirbtinumo, nenatūralumo pojūtis neapleido.
Niu tai va tiek kol kas..
„kelias i guantanama” – neabejotinai geriausias is iki siol matytu. leidzia apie viska, kas vyksta tarp vakaru ir al qaedos, suprasti is absoliuciai kitokio kampo. labai itraukiantis ir prikaustantis.
Saulius Macaitis apie „Kino pavasario ‘07“ egzotikos spalvas:
(Apie „Kadakas”, „Užuojautą Keršto poniai”, „Tykus gyvenimas”)
http://www.balsas.lt/naujienos/kultura/straipsnis66444
Patiko labiausiai Jurga – A.T. Jenseno scenariju komentuoja „ble”… Ir TAI Pauliaus svetainуje! :D; :D
Ne Dievas Jensenas, oi ne Dievas… Talentingas?
Taip – labai…
„Kino pavasario“ gyventojo (kaip kitaip pavadint režisierių, kurio filmai šiame festivalyje dalyvauja kiekvienais metais?) Michael Winterbottomo dokumentika “Kelias į Guantanamą“ sukalta tikrai profesionaliai ir meniškai. Kiek susipainiojęs ir apsnūdęs lemtingos filmo herojų kelionės pradžioje užsukau pažiūrėti britų darbo “Vaiduokliai“ (berods taip vadinami emigrantai dirbantys juodžiausius, kitiems per prastus darbus), o ten vaizdelis nepalyginamai buitiškesnis, nors, turiu pripažinti, įtraukiantis. Filme pasakojama apie iš Kinijos į Britaniją atvykstančią nelegalią emigrantę – pradedant 6 mėnesių kelione įv. transporto priemonėm ir baigiant… Įdomu, kad iš pradžių maniau, jog papuoliau į AKTUALIOS DOKUMENTIKOS seansą – merginos gyvenimas fiksuojamas taip, lyg kažkas ją nuolat persekiotų su kamera. Ilgainiui supranti, kad kai kurių kadrų ŽMOGUS tiesiog negalėtų sau leist filmuot – taigi supranti, kad žiūri surežisuotą dokumentiką. Tas pats ir su „Keliu į Guantanamą“ (kalbama apie amerikiečių karinę bazę, skandalingai pagarsėjusią žiauriu elgesiu su kaliniais) – dar vienu pseudodokumentiniu darbu. Atrodo iš kur tokia sensacinga medžiaga – o gi iš herojų prisiminimų. Įdomu, ar labai klysčiau, pasakęs, kad gal tik 1/10 filmo medžiagos originali, ne Winterbottomo atkurta medžiaga? Iš čia ir tam tikros abejonės dėl autentiškumo. Tikiu, kad tai vyko, bet lengva ir kritikuot – realiai faktais grįstom istorijom „Žmogus grizlis“ ar „Tiltas“ padeda ne tik geri norai. „Žmogus grizlis“ – senos naujienos, o štai “Tiltas“ iš šiųmetinių juostų. Vėl tenka pripažinti, kad dėjęs į jį nemažai vilčių, festivalio tempo skatinamas palikau jį po gero pusvalandžio. Filme kalbama apie gausiai turistų lankomą \\\”The Golden Bridge\\\” tiltą ir jo aukas – kone kiekviena mėnesį šokdami nuo jo nusižudo keli žmonės. Kadangi statistika riebi – galima įtaisyti ten kameras ir iškepti pikantiškų vaizdų. Vėliau pakalbinti visus su tuo susijusius: draugus, šeimos narius ar net pačius išgyvenusius. Bet kiek galima klausytis to „blah blah blah“? Taip, nauji žmonės, naujos nuomonės, kitoks požiūris, bet.. Kur visa ta istorija veda? Ar ji baigiasi kita nata negu prasidėjo ar ta pačia tik kitoje oktavoje? Nusprendžiau išsiaiškinti kitą kartą, juoba, kad filmas rodomas ne iš juostos (bet DVD) – tad jo pamatymas didžiajame ekrane grynai sąlyginis. Tiesa, užakcentuosiu – jeigu ne festivalio tempas, mielai būčiau pažiūrėjęs iki galo. Ir pažiūrėsiu!
Esama festivalyje, mano manymų, ir vietinės reikšmės darbų. Prie tokių “Kadakas“. Ir ne taip svarbu turinys. Gražūs vaizdai pasirodė perdėm archajiški. Lyg tai būtų pirmo profesionalaus Mongolų režisieriaus prižiūrint vietinei valdžiai (visa tai netiesa) – taip filmai atrodė prieš 20 metų! Panašiai gomurį nuteikė ir Afrikos filmų programos darbas “Kai vėjas pakelia smėlį“. Statiška ir sausa (ne dėl to, kad filme kalbama apie vandens trūkumą).
Gerai susižiūri “Grbvica“. Taip, tai filmas su politiniu prieskoniu ir gaila, jeigu pagrindinį Berlyno kino festivalio prizą jis gavo dėl priežasčių nesusijusių su filmo profesionalumu. Galima turėti skirtingas nuomones, bet iš dalies pagirtinas už paprastą, bet stiprią ir nuoširdžią istoriją gimusią Balkanų karo baisybėse, jis atlikimo prasme vargiai peržengia geriausio (pvz.) Lenkijos kino festivalio filmo ribą. Čia lyg atsakymas į klausymą „Ar už gražias akis tau atlyginimą padidinti?“ būtų „Taip“.
Filmai tik gerėja.. Anders Thomas Jensen iš manęs gauna eilinį pliusą. Neprilygsta “Užtaisyta bomba“ „Adomo obuoliams“, kuriam scenarijų irgi rašė jis, bet… Neabejotinai žiūroviškas filmas, galėjęs puikiai atidaryti „Kino pavasarį“ – jame juokiamasi iš viso kino kūrimo mechanizmo, supažindinama su juo. Visi bajeriai laiku, vietoj, logiški, nors ir paviršutiniški. Dar daugiau paviršutiniško juoko filme “Padavėjas“, bet šis filmas ir nepretenduoja į rimtą siužetą, greičiau jau į situacinį juokinimą. Tai primena serialą.. Tarkim, „Folčio viešbutis“. Tik čia pagrindinis herojus – restorano padavėjas, kaip paaiškėja besantis tik netalentingo scenaristo kūrinio herojus. „Padavėjas“ – lyg žvilgsnis į „Užtaisytą bombą“ iš kitos pusės. Jeigu pirmajame juokas kyla iš idiotiškam scenarijui paklūstančių herojų, tai antrajame būtent iš scenaristo bandančio į filmą sukišti tai, kas jam pačiam patinka labiausiai. „Padavėjuje“ svarbu išgyventi pirmas dešimt minučių – vėliau įsivažiuoja taip, kad norisi verkti.
Wisito Sasanatiengo filmą \\\”Juodojo tigro ašaros\\\” prieš n metų galėjote matyti ir mūsų kino teatruose ir tv ekranuose. Šiame festivalyje naujas jo darbas – “Pilietis šuo“. Jau pirmomis akimirkomis į akis krenta gerokai saturuotos spalvos – skiriamasis režisieriaus bruožas? „Pilietis šuo“ – romantiškos meilės istorija su fantastikos ir miuziklo elementais. Retkarčiais primena „Amelija“, dažniau – reklaminį video klipą. Realiai visas filmas tai daugybė reklaminių klipų panašių į mažus kino eksperimentus, režisūrinius pažaidimus prieš žiūrovą. Penas akimis ir vaizduotei, bet taip ir neatsikratai jausmo, kad visa tai bereikalinga – juokas dėl juoko, bajeris dėl bajerio, fantazija vardan fantazijos. Bet vėlgi, kinas juk vizualus menas – o čia tų vizualinių sprendimų, bajerių nors vėžimu vešk. Žiūrėtima galima, bet plačioms masėms nerekomenduočiau.
Iš dalies į komedijos teritoriją įžengia danų drama “Praha“. Ir nors jaučiu, kad būtent šis aspektas bitėsplius kritikui Arūnui nunešė kitus danų darbus „Po vedybų“ ir „Sprogstanti bomba“, būtent tai ir yra silpnoji filmo pusė. Pavadinčiau ją scenarijaus skylėmis. Net ir nepamenu ar filme esama natūralių bajerių – visi paremti Prahos gyventojų keistenybėmis (intonacija, supratimas, manieros) – na nėra taip, čia gi ne kokia Transilvanija! Filmas kaip drama – super, kaip komedija – juokingas, bet tarpusavyje tai niekaip nedera, nenatūralu. Vis tik į „Praha“ siūlyčiau eiti jau tradicinėmis tampančių danų šeimyninių dramų gerbėjams, o ne norintiems pasijuokti. Ir, tikrai siūlyčiau nueiti – stiprus filmas.
Apie kinų „Tykus gyvenimas“ kažkaip nėra ką pasakyti. Gal ne festivalio metu šis lėtai, kaip keltas judantis filmas ir sužavėtų smulkiais vingiais, bet tik ne dabar.. Faktas, jeigu jau kelis metus iš eilės festivalyje rodomi kinų filmai neranda kelio į jūsų širdis – neras ir šis.
Aplenkęs net „Versmė“, kol kas geriausio festivalio filmo vietą mano širdyje užėmė nepriklausomų JAV kino kūrėjų darbas “Regėjimo pojūtis“. Visų pirma, tai darbas, kurį būtina pamatyti (jeigu pasiseks – kelis kartus), visų antra – tai nereiškia, kad jis jums dabar patiks. Prisimindamas žymiąją frazę „Šiandienos darbai vertinami vakar dienos taisyklėmis“ prisidedu prie programos sudarytojo Edvino Pūkštos žodžių, kad apie šį filmą pasaulis dar kalbės. Ne, ne taip, kaip apie „Titaniką“, bet kaip apie kultinį „Donnie Darko“ tai tikrai. Jeigu nueitumėt į didžiausią internete kino duomenų bazę imdb.com, pamatytumėt, kad kovo 26 d. už jį IŠVISO balsavo tik 9 žmonės! Sako todėl, kad jo platinimo traukinys dar nepajudėjo. O aš tyliai šypsausi – mačiau jį jo sėkmės aušroje.
Nufilmuotas per 18 d. (filmo komanda visą tą laiką gyveno filme matomam viešbutėlyje), „Regėjimo pojūtis“ režisieriui/scenaristui Aaron J. Wiederspahn tiesiog susipnavo. Tris kartus – tiek kartų naktį jo galvoje gimė žmogus pardavinėjantis enciklopedijas. „Aš vis bandydavau atsakyti kodėl jis jas pardavinėja“ – sakė režisierius kalbėdamas su žiūrovais po seanso. Toks ir filmas – daug klausinėjimų „Kodėl?“. Daug bereikalingų klausimų ir mažai atsakymų. Gal todėl, kad jų nereikia, kad reikia gyventi, o ne atsakinėti į klausimus? Tai jums teks išsiaiškinti patiems. Surinkęs puikią komandą, Aaron J. Wiederspahn mano akyse puikiai susidoroja ir „Magnolijos“ pavadinimą įgavusiu nelinijiniu siužetu. Nors ir vėl matai daugybė tarpusavyje nesusijusių veikėjų, šeimų, ilgainiui pagauni jų ryšį, kuris taip iki galo ir nesusiriša – lyg dar vienas neatsakytas „Kodėl?“ – to tiesiog nereikia. Puikus dramos, mistikos ir puikios vaidybos bei scenarijaus pavyzdys! A MUST!
Arunai, geras tas „ble” – lyg kazkas (pvz. tomas mi) butu pasinaudojes tavo vardu :)
na, mane atvirai sakant, stebina jusu liaupses „regejimo pojuciui”, nes man jis ypac pavirsutiniskas pasirode. amerikieciams labai sunku suvaidinti kazka gilesnio, man sitas filmas kuzdejo. o klausineti „KODEL” man sitame filme yra lengvas popsas.
bet smagu, kad bent jums patiko:)
siandien eisiu i vejas siubuoja rugius, tai labai laukiu
kaip ir „versme”, „regejimo pojutis” man visu pirma yra mood, emocinis filmas – arba tuo gyveni, arba ne. jeigu jis tau visai nepatiko, o man net labai, tai tik parodo, kad daiktas tikrai neeilinis. tai, kas patinka visiems, yra sh.
Arunai, gi ne keiksmazodi parasiau, cia beveik toks pat trumpinys kaip Pauliaus „sh… ” :D
O Pauliaus svetaine ne Šventaine gi kokia :))
mantai: esi tikras, kad nori pamatyti „Vejas siubuojantis MIEZIUS”? nu ok. parasyk butinai nuomone, kai perziuresi :)
tai gal cia ir paaiskes musu skirtumai – jam ims ir patiks.
o tu, Pauliau, jau matei?
Paminėtas aš. „Sprogstanti bomba” man be išlygų patiko kaip TO ŽANRO atstovas. Praha – kito žanro…
„Po vedybų” – mylėkime dramas. Bet turi „stovėti gyvenimo” pusėje. Man pasirodė, jog arčiau gyvenimo „Praha”, aišku, ne čekijos pašiepimo prasme, kas turėjo būti padaryta prieš 12-13 metų. Dabar ten gal tikrai nelipama per langus vietoj durų.
„Po vedybų” labai šaunu padaryti pertrauką, o grįžus sužinoti, kad veikėjas jau nepagydomai susirgo…
Ką gi, būna taip irgi, kad visos įmanomos bėdos sukrenta į šeimą. Bet kodėl iš kitų skamba filmui tas konseptualusis „ble”… :)
nda. o as turiu toki neklata klausimuka: ar neatrodo, kad 5-6 filmu per diena ziurejimas yra by default neteisingas? tiesa pasakius, niekad nebandziau, nes man ir 3 virs kaklo, nes nespeji pagyvent. cia panasiai kaip po sigur ros koncerto buvo klausyt scissor sisters (ir apskritai bet ka). robotizmas. per dideli kasniai per greitai. man pvz festivalyje svarbu atspeti/pamatyti geriausius filmus. tarkim, 10. na, bet jusu reikalas.
kol kas maciau tik viena – „Keturios minutės”. be abejones, labiau masinis nei gurmaniskas filmas, taciau geras masinis. gera 3-ju pagrindiniu aktoriu vaidyba, pakankamai idomus siuzetas (na, tikras netikras – priklauso nuo asmeninio isprusimo, karinio apsiskaitymo ir vaizduotes), geras muzikinis takelis. kas man uzkliuvo labiausiai – filmas aiskiai pasiutas pagal bestselerio kurpali, todel automatiskai atsiduoda „mada”. taciau ne kiekviena mada sekasi bjauretis, todel viska sudejus (ypatingai paskutiniuosius muzikinius akordus) isspaudziau asara ir blaskausi tarp 8 ir 9 balu.
lukai, o ka tu siulai? nueit i viena filma (kas zino, kuris ju yra geriausias, geras?) ir po jo – namo? seniai sakiau, jeigu sudarytumet salygas po 1 kp filma ziureti karta per savaite, mielai tai ismainyciau i ka tik vykdyta 6 vnt apdorojima per diena.
kita vertus, lyginti GYVA koncerta ar spektakli su kinu – nelabai objektyvu. mm.. be to, prasti filmai pralekia pro smegenis, kaip vejas pro plaukus. ilgiau islieka tik stiprieji.
zinai, siulyt galima viska: nuo 6perdiena iki parsipumpuoju pagal kitu ispudzius ir nesvaistau pinigu. o atsirenka kiekviena pagal alki ir galimybes. taip kad isdestau nuomone ir savo festivalio lankymo intensyvuma/suvokima.
lyginau festivali su festivaliu.
norejai pasakyt, prasti filmai pralekia kaip vejas pro miezius? :)
lukai, kompe turiu 3-6 festivalio filmus, kuriu ziurejima sustabdziau suzinojes, kad juos rodys kp. festivalis yra toks dalykas. vyksta nuo ryto iki vakaro (scanoramai tai labiau tinka), zmones ju metu ima atostogas. festivaliu lankytojai yra tikrai ne tie, kurie eina i 1-2 filmus. nors lietuvoje yra butent taip. tiesiog kiekvienas darom tai, kas suteikia daugiau malonumo. beje, is „the bridge” isejau galvodamas butent apie tai, kad toki filma galiu paziuret ir per kompa, veliau. arba „regejimo pojutis”. man tai kol kas geriausias fest. filmas, o tiem, kas tai skaito ir nori tuo isitikint/paneigti, blogos naujienos – sako, kad bilietu i likusius seansus nera. imdb uz filma prabalsavo 9 zmones – ar tikrai lengvai ji parsipumpuosi (nekalbu apie skirtuma tarp pc ir k/t)? kada parsipumpuosi? kiekvienas savo veiksmam randam pateisinima. as – vaiksciojimui i 6 filmus perdien.
beje, i miezius net neturiu planu eiti. jeigu jau ishkris koks tuscias laiko langas – uzsuksiu.
Lukai, tai „amžinas” klausimas festivalių metu. Juk nieks taip nedaro, nepapuolęs į stresinę situaciją ir žiūri maximum vieną filmą per parą. Bet festivaliai visame pasaulyje sujaukia VISKĄ – ir protą, ir laiką, ir sveikatą.
Negalima vertinti iš pozicijų eilinio piliečio tuos, kurie speciaiai ruošiasi bet kuriam stresiniam reiškiniui. Kada žiūri maratono bėgikus, rodosi – bėga visai „normaliai”. Pabandysi kartu pabėgti – vienas tempą palaikys pora šimtų metrų, kitas 4-is. Sportiškesnis gal 1 km. Taip ir čia – niekas nesugebės pažiūrėti daugiau kaip 2 filmus per vakarą, jei tam nesiruošęs yra. Galiu dalyvauti diskusijose apie Felinio, Leone, bei daugelio kitų filmus, nes prasidėjus video erai, gaudavai 10-imt kasečių savaitgaliui. Po darbo penktadienį pasikviedavai draugus ir atsitikdavo taip, kad sekmadienį jos būdavo peržiūrėtos – 12-13 filmų pritrūkdavo. Esu lėkęs net į Kauną, atsivežti dar bent dviejų filmų. Patikėk – 6 filmai dabar – jokia problema. Moki NUSLOPINTI JAUSMUS, NEĮSIGYVENTI. Tai blogai. Bet išeities nėra – daugumos filmų daugiau niekada nebus Lietuvoje bei internete. Toks dabar jau pažįstanmu tapęs Marius K., pernai pirmą kartą komandiruotas į Kanus, Veneciją, San Sebastijaną, po jų parašė – „neįsivaizduojate kokį didžiulę paslaugą atlieka KINO PAVASARIS”. Jis šiuose festivaliuose žiūrėjo „neatrinktus” „Kino pavasario” komisijoje filmus ir pats įsitikino, kokio šlamšto prigaminama pasaulyje ir jis… rodomas tokiuose „Grandiškuose” festivaliuose.
Bėdų su tokiu žiūrėjimu atsiranda bei jų galima „prisigaminti”. Kai šiemet Marijų pamatė besibaigiant Berlyno kino festivalyje Tomas A., pakomentavo – „kalbasi su anuo pasauliu”. Na,Tomo komentarai labai jau rafinuoti būna…
Deja, aš šiemet gal nepasiruošęs maratonui stojau į startą – varginausi darbe, o turiu sumažintą spaudimą. Tokiems reikia sočiai pamiegoti. Dar neprasidėjus peržiūrai, jutau nuovargį, o šiandien išlindo simptomai „visu gražumu.” Bet esu tikras, kad tai nepriklauso ar žiūrėjau 6, ar būčiau 2 filmus. Nėra geresniuo jausmo, kaip būti salėje…
Taigi – treniruokis „bukinti jausmus”. Dažnai tai trukdo „teisingai” įvertinti filmą, bet kitos išeities nėra…
nu matai, as gi visai draugiskai pateikiau nuomone. ir suprantu jus, juk sakiau – kiekvienam pagal alki ir galimybes. tikrai neketinu „treniruotis bukinti jausmus”. ir – filmai tikrai nera nepaziurimi, jei ne siandien. cia tiesiog jusu begalinis noras suspet su laiku. suprantu kaifa matyt cia ir dabar, suprantu ir tai, jog nieko neprarandi nemates cia ir dabar.
gerai, einu aprasinet arkeidu.
nu parejau katik is mieziu. nu nieko gero:) bet ir nieko baisaus. sunkus toks, gruzinantis ir muzikiskas pasakojimas apie airiu buru partizanus. ai, gal pavargau nuo karo, arba gal po guantanamo sitas nebelabai suejo.
faina skaityti diskusijas apie tai, kas patiko, o kas ne:) visi teisus
lukai, įdomu kaip ir kur tu ištrauksi puikų filipinų filmą „Loterijos pardavėja”, dokumentikos gerulius, vengrų kiną, etc?